Сара Морган - Žavingasis Natanielis

Keitės akys nukrypo į kruopščiai kilpą neriantį Natanielį.

Tarp jųdviejų tvyranti trauka sustiprino jos pasitikėjimą savimi.

O Natanielis jos dar ir geidė. Jeigu būtų buvusi jo valia, praeitą naktį jie būtų praleidę drauge.

Jis buvo karščiausias Holivudo aktorius, mažiausiai dešimties moterų žurnalų išrinktas seksualiausiu vyru. Moterys klykdavo jam atvykus į premjerą.

O ji pasakė ne .

Gal iš proto išsikrausčiau?

Keitės mintis perskrodė iš kito laivo atsklidęs garsus juokas.

Ji metė žvilgsnį per petį ir priešakinėje laivo dalyje pamatė dvi su vyriškiais flirtuojančias merginas. Ilgėdamasi ramybės ir apgailestaudama, kad pasiplaukiojimui nebuvo pasirinkta nuošalesnė vandenyno dalis, ji jau buvo benusisukanti, bet netikėtai akį patraukė judėjimas. Pastačiusi gėrimą, Keitė prieš saulę prisimerkė.

– Natanieli, ta mergaitė – visai prie pat krašto ir be gelbėjimosi liemenės.

Natanielis spėjo pasukti galvą, ir mergaitė, persisvėrusi per turėklą, bejėgiškai įkrito į gilius vandenis.

Apimta siaubo Keitė pašoko ant kojų. Ji ­sudėjo delnus prie burnos ir kiek galėdama garsiau sušuko:

– Ei! – Tačiau dėl atstumo ir muzikos jos balsas ištirpo erdvėje, o suaugusieji laive linksminosi taip įsijautę, kad net nepastebėjo, jog vaikas iškrito.

– Benai, greičiau apsuk laivą! Daryk ką nors! Privalome...

Šalia pasigirdo pūkštelėjimas – gausiai pažerdamas ant jos purslus Natanielis nėrė į vandenį.

Vis dar negalėdama atitokti Keitė stebėjo, kaip jis stipriais yriais skrodžia vandenis. Tai buvo stebinantis reginys, ir jeigu situacija nebūtų buvusi tokia įtempta, ji būtų sau leidusi pakerėta jį stebėti. Tačiau dabar buvo paklaikusi.

– Benai...

– Žinau... – Benas traukė inkarą, o Keitė, apimta jaudulio ir bejėgiškumo, norėdama bent kuo nors padėti, stovėjo ir žiūrėjo.

– Kuo galėčiau pagelbėti?

– Atsisėskite ir stebėkite Natanielį. Jis geras plaukikas. Jeigu kas ir gali išgelbėti tą vaiką, tai jis. – Benas įjungė variklį ir apsuko katamaraną. – Nedrįsiu plaukti per arti dėl propelerio. Ar matote jį?

– Ne. Jis panėrė tiksliai ten, kur įkrito mergaitė, bet, Benai, ten taip gilu. – Keitė sudrėkusiais delnai laikėsi įsikibusi į katamarano kraštą. Iš panikos jai linko rankos ir kojos. – Aš taip pat nersiu. Gal galėsiu padėti.

Benas nemėgino jos sulaikyti, todėl ji šoko į vandenį paskui Natanielį.

Jo vis dar nebuvo matyti, o Keitei atrodė, jog šitiek laiko nekvėpuoti tiesiog neįmanoma.

Tik panirusi po vandeniu ji suprato turėjusi pasiimti kaukę, kad matytų aiškiau. Kojų yriais ji nėrė kiek įmanydama giliau, bet plaučiai jau dabar reikalavo oro, ir ji nieko nebematė. Paslaptingas povandeninis pasaulis, kuris visai neseniai juos buvo pakerėjęs, dabar tapo mirtinais spąstais.

Stipriai plakančia širdimi ir skaudama krūtine ji buvo bekylanti aukštyn, bet už kelių metrų pastebėjo Natanielį, mėginantį kažką ištraukti iš po didelės uolos. Ji pastebėjo baltą ranką ir koją ir apimta panikos suprato, kad mergaitė kažkaip palindo po uola. Deginimas krūtinėje tapo toks intensyvus, kad Keitei neliko nieko kito, kaip tik nirti į paviršių ir įkvėpti oro. Ji niekaip nesuprato, kaip Natanielis taip ilgai sugebėjo išbūti nekvėpavęs.

Gretimame laive besismaginantys poilsiautojai vis dar nepastebėjo, kad mergaitė dingo, viską aplinkui užgožė muzika ir jų juokas.

Visai netrukus Natanielis iškilo greta ir įtraukė pilnus plaučius oro. Juodi jo plaukai buvo prilipę prie kaktos, suodžių juodumo blakstienos rėmino ryžtu degančias akis. Jis beveik iš karto vėl nėrė atgal.

Kitame laivo gale kilo sąmyšis, žmonės pagaliau pastebėjo, kas nutiko; pasigirdo riksmai ir kojų trepsėjimas. Visi laivo keleiviai, persisvėrę per turėklą ir šaukdami mergaitės vardą, žiūrėjo į vandenį; Keitė, apimta siaubo dėl to, kaip greitai rojus virto pragaru, pajuto, kaip akis degina karštos ašaros.

Ji vis dar laukė, tikėjosi.

Tada Natanielis pagaliau iškilo laikydamas suglebusį vaiko kūnelį.

– Benai... – Išduodamas didžiulę kūną kaustančią įtampą, jis ranka nusibraukė nuo veido vandenį. – Paimk ją. Paguldyk ant lygaus paviršiaus.

Benas pasilenkė, savo didelėmis rankomis pakėlė mergaitę ir paguldė ant denio; Natanielis kaipmat pasirėmė į laivo kraštą ir lengvu atletišku judesiu išniro iš vandens.

Pavydėdama jam tokio sportiškumo Keitė taip pat užsiropštė ant denio. Natanielis niūriai susitelkęs darė dirbtinį kvėpavimą ir širdies masažą. Jis, regis, negirdėjo iš kito laivo atsklindančių klyksmų ir kūkčiojimų. Atrodė, kad šį iššūkį jis trūks plyš buvo pasiryžęs įveikti.

– Nagi, mažutėle... – Jis priglaudė ausį prie mergaitės krūtinės ir ėmė klausytis. – Kvėpuok, mieloji. Kvėpuok...

Sujaudinta Natanielio balso švelnumo Keitė parklupo ant kelių greta.

– Natanieli...

Mergaitė sukosėjo, o jos skrandis pamėgino išstumti jo turinį; Natanielis atsargiu, bet tvirtu judesiu iš karto pavertė ją ant šono.

– Šaunuolė. Dabar viskas bus gerai. Tuoj atsigausi...

Net suglebusi iš palengvėjimo Keitė ­pakėlė akis į Natanielį, tikėdamasi jo veide išvysti ­panašią emociją, tačiau tepamatė visiškai sukrėstą žmogų.

Gražus, įdegęs jo veidas buvo išbalęs.

Suvokdama, kiek daug energijos iš jo pareikalavo mergaitės gelbėjimas, Keitė uždėjo plaštaką jam ant rankos.

– Tau pavyko, – gergždžiančiu balsu pratarė ji spėliodama, ar jis supranta, ką padarė. – Natanieli, tu ją išgelbėjai. Pasielgei be galo drąsiai. Ir ryžtingai. Jeigu ne tu... – Pajutusi, kad jos skruostais ritasi ašaros, bet to visiškai nesigėdydama, Keitė buvo dar kažką besakanti, bet mažoji mergaitė, tebekosėdama ir springdama, pabandė atsikelti.

– Noriu mamytės...

Ramindamas mergaitę Natanielis stipriomis rankomis švelniai patrynė jai nugarytę.

– Tau viskas bus gerai, angelėli. – Tačiau jo akyse buvo matyti tamsūs Keitei ­neperprantami šešėliai.

Kodėl jis nesidžiaugia?

Du suaugusieji ėmė irtis nuo savojo laivo prie jų katamarano, iš už borto atsklido riksmai bei teškenimas.

– Nina ? Ar ji gyva?

Greitai ir ryžtingai pakilęs Natanielis dingo kajutėje.

Kai pora užsiropštė ant denio, jo nebuvo likę nė kvapo.

– Ak, ačiū Dievui, ačiū Dievui... – Pora pakėlė mergaitę ant rankų ir ėmė širdingai dėkoti Benui.

Jis ramiai priėmė jų padėką ir pasiūlęs nugabenti mergaitę pas saloje dirbantį gydytoją priminė, kad vaikas turėjęs būti su saugos liemene.

Keitė norėjo šaukti, jog jie dėkoja ne tam asmeniui, bet suprato, kad Natanielis pageidavo likti neatpažintas, o pora jautė tokį palengvėjimą, kad jų vaikas gyvas ir sveikas, jog mažai kreipė dėmesio į išgelbėtojo tapatybę.

Keitė tarsi paralyžiuota sėdėjo ir stebėjo, kaip Benas įgudusio vairuotojo judesiais prisišvartuoja prie gretimo laivo, kad sparčiai atsigaunanti mergaitė būtų pergabenta pas artimuosius.

Kai pagaliau viskas buvo baigta, Keitė ­pajuto, kad dreba kaip epušės lapas. Ji pastvėrė nuo denio sausą rankšluostį ir į jį įsisupo, bet drebėti vis tiek nesiliovė. Virš ­galvos spigino kaitri saulė, o jai buvo šalta. Labai šalta.

Jeigu šitaip jautėsi ji, kaip turėjo jaustis Natanielis?

***

Stipriai žiaukčiodamas Natanielis palinko virš klozeto. Siaubas jį buvo sukaustęs tarsi geležinės replės. Jis pasislėpė kajutėje ne todėl, kad rizikavo būti atpažintas, o todėl, kad bijojo apsijuokti.