Сара Морган - Žavingasis Natanielis

Anabela?

Anabela – jo sesuo?

Mėgindama įsisąmoninti faktą ir tokio gilaus sielvarto akivaizdoje jausdamasi visiškai bejėgė ką nors padaryti, Keitė stovėjo tarsi suakmenėjusi.

– Nežinau, ką pasakyti. Man taip gaila.

– Man nebuvo gaila. – Jis atsisuko į Keitę ir ties jos krūtine sugniaužęs marškinius prisitraukė artyn; jo akys buvo tamsios, ­grėsmingai audringos jūros spalvos. – Keite, man nebuvo gaila. Stovėjau ir galvojau: Pagaliau šitai baigsis . Bet tikrai nesigailėjau. – Jo balsas buvo apsunkęs nuo begėdiškų jausmų maišalynės, pradedant kalte, baigiant apkartusiu pykčiu. – Dabar žinai. Dabar žinai, kas iš tiesų esu. Mudviejų pasauliai net nepersidengia. – Jis taip staigiai atleido Keitės marškinius, kad ji susverdėjo. Iš Natanielio pulsavo viską nustelbiančios emocijos, kurios veikė tarsi gamtos gaivalas, ir Keitė netikėtai suprato, kiek daug jis laikė užrakinęs savyje, kiek daug slėpė nuo pasaulio.

– Jautiesi kaltas, kad nesigaili? Ar čia ir slypi problema? Natanieli, tebuvai vaikas. – Ji apsivijo rankomis jo liemenį, tačiau Natanielis liko stovėti nejudėdamas.

– Jis buvo mano tėvas, o aš jo nekenčiau. Dėl to esu monstras.

– Dėl to esi žmogus. – Keitės gerklėje susikaupė ašarų gumulas; ji pirštais patrynė įsitempusius jo nugaros raumenis, paskui pakėlė rankas ir apkabino tvirtą Natanielio kaklą. – Natanieli, nesi monstras. Buvai mažas berniukas, kuris troško – ir buvo vertas – tėvo meilės.

– Tą kartą maniau, kad mane ištikęs šokas. – Jis tarsi kalbėjosi pats su savimi. – Galvojau, kad vieną dieną prabusiu ir pajusiu atgailą dėl to, kas nutiko. Bet vis dar laukiu.

Keitė prispaudė lūpas jam prie krūtinės, ­tarsi jos prisilietimas galėtų numalšinti agoniją.

– Neturi priežasties atgailauti.

– Neapgyniau savo sesers.

– Tebuvai vaikas!

Jo gražios lūpos išsirietė į cinišką šypseną.

– Mums nebuvo leista būti vaikais.

Jie kurį laiką stovėjo tylėdami, paskui Keitė pakėlė galvą.

– Kas nutiko Džeikobui?

– Viskuo pasirūpino brangius kostiumus dėvintys advokatai.

Keli šykštūs žodžiai apibūdinti tokiai baisiai traumai.

– Tačiau problema niekur nedingo, tiesa? Visi turėjote su ja gyventi? Kas tavimi rūpinosi?

– Iš pradžių Džeikobas. Bet vieną dieną jis paprasčiausiai ėmė ir išvyko! – Prietemoje Natanielio akys švietė tamsia žėrinčia mėlyne. – Tą dieną pamaniau, kad Anabela tikrai numirs. Ko gero, Džeikobas jai atrodė vienintelis stabilus asmuo visoje nestabilioje mūsų šeimoje. Jinai taip jį mylėjo. – Natanielis kreivai šyptelėjo. – Baisi klaida. Nemylintys nekenčia. Anabela mylėjo, ir dėl to smarkiai nukentėjo.

Ir ne tik Anabela.

Nemylintys nekenčia.

Štai kodėl jis vengė santykių. Ne todėl, kad netikėjo meile, o todėl, kad jos bijojo. Meilė jam siejosi su žudynėmis – tiek emocine, tiek dvasine prasme.

– Praradęs tėvą, o paskui Džeikobą, tikriausiai jauteisi visiškai pasimetęs ir pažeidžiamas. – Keitė sudvejojusi trumpam nutilo. – Kai tą vakarą palikai sceną, vis kartojai: Privalau perspėti Anabelą . Dėl ko norėjai ją perspėti, Natanieli? Kas iš tiesų nutiko premjeros vakarą?

– Salėje buvo Džeikobas.

– Kurį laiką buvai jo nematęs?

Stojo ilga tyla.

– Paskutinį kartą Džeikobą mačiau prieš dvidešimt metų.

– Prieš dvidešimt metų! – Keitei nepavyko nuslėpti šoko. – Nematei jo nuo tada, kai jis paliko namus?

– Nesame tai, ką pavadintum darnia šeima. Nors susibūrimų yra buvę, su Džeikobu ryšio išsaugoti nepavyko.

Keitei sunkiai sekėsi suvokti tai, ką išgirdo.

– Nieko nuostabaus, kad taip sureagavai – nieko nuostabaus, kad pabėgai.

– Nesilioviau galvojęs apie Anabelą. Kaip ją paveiks staigus jo pasirodymas. Norėjau ją perspėti apie jo grįžimą.

Vadinasi, Natanielis nebuvo įsivėlęs į jokį sudėtingą meilės trikampį. Kai sakė: Jis čia , turėjo galvoje savo netikrą brolį Džeikobą. O Anabela – jo sesuo.

Pasitraukdamas nuo scenos Natanielis tenorėjo apsaugoti seserį, kurią, jo manymu, buvo nuvylęs.

Keitei skaudėjo širdį dėl mažo vienišo berniuko, įskaudinto ir apleisto tų, kurie turėjo jį mylėti.

Švelnūs jūros garsai sklandė ore, o atogrąžų gėlių aromatas teikė nakčiai saldumo.

Negailestingas kontrastas tarp idiliškos aplinkos ir brutalios jo vaikystės, kurioje nebuvo nė lašelio meilės, rėžė akį.

Motina jį paliko. Tėvas mušė. Ryšiai su šeima buvo minimalūs. Nieko nuostabaus, kad viskas, kas buvo susiję su šeima, Natanieliui kėlė atgrasumą ir cinizmą. Prisiminusi, ką pasakė, Keitė susigūžė. Keitės karalystė. Ji buvo nejautri. Jeigu tik būtų žinojusi...

– Ar kalbėjaisi su Anabela?

– Susirašėme žinutėmis.

– Žinutėmis? Ir tiek? Jokio pokalbio?

– Tokia Vulfų šeima, – pašiepiamu tonu pasakė Natanielis ir ištiesęs ranką į gėlių tankmę nuskynė ryškų kinrožės žiedą. – Jeigu mūsų praeitis mus ko nors išmokė, tai kaip išgyventi vieniems. Anabelai žinutė reiškia daug.

– Bet juk savo seserį myli. – Keitė tai pasakė kaip teiginį, o ne klausimą. – O Džeikobas...

– Pamatęs jį pirmoje eilėje nepajutau nieko, išskyrus nevaldomą įniršį, tačiau tie jausmai buvo persipynę su vaizdiniais, kai tėvas mušė Anabelą. – Natanielis stebeilijo į rankoje laikomą žiedą. – Išėjau su juo nepasikalbėjęs. Ir vis dar nenoriu kalbėtis. Viskas liko praeityje. Nenoriu ten grįžti.

Keitė instinktyviai suprato, kieno skambučius Natanielis visą laiką ignoravo.

– Jūs privalote pasikalbėti.

– Pasikalbėti, – pašiepiamai burbtelėjo Natanielis ir atsisukęs į Keitę įkišo raudoną gėlę jai į plaukus. – Keitės atsakymas į visas gyvenimo problemas.

Keitė sulaikė jo ranką.

– Jeigu niekada apie tą naktį nesikalbėjote, neabejotinai pats laikas tą padaryti.

– Kodėl? – Jo akys atrodė tuščios ir šaltos. – To, kas įvyko, pakeisti negalime. Negalime pakeisto to, kuo tapome. Tai neįmanoma.

– Bet įmanoma pakeisti ateitį. Ir dabartį. Ir tai, kaip jautiesi dėl praeities. Tu Anabelos nenuvylei – tu norėjai jai padėti. – Natanielio rankos nusviro prie šonų, bet Keitė stengėsi nesijausti nusivylusi. – Džiaugiuosi, kad man papasakojai.

– Kodėl? Nes dabar galėsi pateikti spaudai spalvingą istoriją?

– Puikiai žinai, kad taip nepasielgčiau. – Ji sau priminė, kad Natanielio žaizda dabar naujai atsivėrusi ir kraujuojanti.

– Keite, eik miegoti. Šio pokalbio net neturėjome pradėti. – Jis nusisuko, plačiais pečiais vėl atsitverdamas nuo pasaulio.

Pasiruošusi būti atstumta Keitė uždėjo delną Natanieliui ant nugaros. Net per marškinius jausdama jo karštį ji susiraukė.

– Tu degi.

Jis atsisuko, o akys pavojingai blykčiojo šalta ir nuožmiai perspėjama mėlyne.

– Nenoriu tavo užuojautos. Eik miegoti.

– Kodėl? Kad vienas galėtum skendėti liūdesy? Natanieli, neketinu tavęs palikti. Jau užtektinai stengeisi susitvarkyti vienas. Dabar pabandyk ką nors nauja. Aš niekur neisiu.

– Kodėl? Ko nori?

Ji stovėjo sustingusi ir sulaikiusi kvapą, tarsi šuolininkas pasiruošęs šokti nuo aukščiausio tramplino.

– Noriu tavęs. – Dar nieko niekada gyvenime jai nesinorėjo labiau. Keitė to troško netgi stipriau, nei apsisaugoti pati. Būtent dėl šios priežasties žodžiai patys plaukė. – Geidžiu tavęs.