Сара Морган - Žavingasis Natanielis

– Siūliau tau šitai visą savaitę. – Jo rankos tebekarojo prie šonų. – Bet atsisakei.

– Tu man siūlei Natanielį Vulfą, aktorių. Jis manęs nedomina. Noriu vyro. Noriu žinoti, kad jis tikras.

– Nenori to vyro, šalia tikrojo Natanielio negalėtum būti.

Natanieliui nespėjus nusisukti, Keitė paėmė jį už rankos.

– Nesakyk man, ko noriu. Nesakyk, šalia kokio žmogaus galėčiau būti.

– Keite, tikrovė ne visada graži. Nemažai žmonių savo gyvenimą mielai pagražina trupučiu blizgesio. Štai kodėl visi vaikšto į kiną. Nes nenori tikrovės.

– Aš noriu. Ir jos nebijau. Mane daug labiau baugini vaidindamas, nes tuomet netikiu niekuo, ką sakai ar darai. Natanieli, nesislėpk nuo manęs. – Ji sunėrė pirštus su jojo ir pajuto, kad Natanielis vis dar dvejoja. Toji dvejonė pažeidė jos pasitikėjimą. Nesaugumo jausmas platėjančiais raibuliais pasklido po kūną. Juk jis nėra paprastas vyras , tiesa? Jis – Natanielis Vulfas, puikus aktorius ir sekso dievas. Gal iš tikrųjų jis visai jos nenori? Gal flirtas jam tebuvo būdas nusikratyti nuobodulio?

Kadangi Natanielis jos vis dar nepalietė, Keitė, trokšdama prasmegti skradžiai, žengė žingsnį atgal.

Ji jautė nenusakomą gėdą.

– Taigi, – mėgindama paslėpti didžiulį pažeminimą po apsimestiniu linksmumu pasakė ji. – Akivaizdu, kad ne visi gauna tai, ko nori, todėl aš tiesiog... – Jos žodžius užspaudė Natanielio lūpos; jis šiurkščiai prisitraukė ją prie savo tvirto kūno.

– Tau tikrai to užtenka? – degančiomis akimis žvelgdamas į Keitę sušvokštė jis. Kadangi ji nieko neatsakė, Natanielis ėmė ją bučiuoti – šiurkščiai ir reikliai. Jo judesiai buvo trūksmingi, nesinchroniški, tačiau jo lytėjimo ­neviltis merginai atrodė kur kas erotiškesnė, nei ­išmoktos ankstesnės jų glamonės. Į jos plaukus įsikirtusios rankos nežymiai virpėjo, o truktelėjęs suknelę jis dėl nekantros net nepajėgė jos nuvilkti.

– Kaip šitas daiktas... – Skubėdamas Natanielis perplėšė drabužį nuo kaklo iki apatiniojo krašto, ir Keitė iš jaudulio bei nerimo aiktelėjo.

– Natanieli...

– Geidžiu tavęs. – Jo lūpos įsisiurbė jai į kak­lą. Keitė užvertė galvą, o visos ląstelės nuo karščio, regis, ėmė sproginėti. – Geidžiu tavęs beprotiškai... – Jis pakėlė ją nuo žemės ir ­paguldė ant lovos be galo šiurkščiai, bet ji mėgavosi tuo primygtinumu.

Bent kartą jis nesivaldė.

Natanielio veiksmai nebuvo skirti kameroms – jie buvo primityvūs ir gaivališki, kaip gamtos jėgos, pranokstantys bet kokį fizinį būvį. Egzistavo tik juodu. Ir sprogi fizinė trauka, kokios Keitė dar niekada nebuvo patyrusi.

Šioji trauka buvo tikra. Ji buvo teisinga.

Natanielio rankos taršė jos plaukus, o godžios lūpos žadino tokius intensyvius jausmus, kad Keitė net virpėjo. Ji truktelėjo Natanielio marškinius, ir jis padėjo jai – neatitraukdamas nuo jos lūpų nusiplėšė drabužį, kad ji galėtų jį liesti. Paskui prispaudė ją prie lovos. Jo pirštai, intymiai tyrinėdami, klaidžiojo po visą jos kūną, kol ugnis plūstelėjo venomis ir įkaitino odą. Sužavėta Natanielio iškilumo, kontrasto tarp glotnumo ir šiurkštumo, Keitė jį taip pat palietė.

Nakties oras buvo perpildytas garsų. Jūros bangų mūša susiliejo su tyliu, gerkliniu jos dūsavimu. Natanielio lytėjimui vis intymėjant, malonumas virto deginančiu geismu, kiekviena merginos ­besirangančio kūno dalelė virpėjo apimta laukimo karštinės.

Pajutusi prisispaudžiančią sustandėjusią kaitrą, Keitė nekantriai sukūkčiojo. Vienu stūmiu Natanielis ją užpildė, ir ji, apimta šoko, garsiai riktelėjo, nes užliejęs jausmas buvo kur kas stipresnis, nei tikėjosi. Vis dar įsitempusi, ji girdėjo sunkų Natanielio šnopavimą, jo galingo kūno įtampą, stengiantis susivaldyti.

– Keite...

– Man... Man viskas gerai... Viskas gerai. – Tačiau ji bijojo net kvėpuoti, bijojo, kad jis gali joje netilpti.

Tyliai nusikeikęs Natanielis ėmė trauktis, bet Keitė rankomis jį sulaikė.

– Nesustok. Nenoriu, kad liautumeisi...

Jo galva nusileido Keitei ant peties, ir akimirkai, nelygiai kvėpuodamas, tebebūdamas giliai jos viduje, Natanielis stabtelėjo. Paskui pakėlė galvą, o jo akys įsmigo į josios.

– Pažiūrėk į mane.

Ji pakėlė į jį akis.

Nenusukdamas žvilgsnio Natanielis palenkė galvą ir ėmė Keitę bučiuoti švelniai, lėtai, meistriškai, kol visas jos kūnas pradėjo virpėti.

– Atsipalaiduok, mieloji... – nejudėdamas sumurmėjo jis merginai į lūpas, o jos raumenys po juo tirpo, ir galiausiai ji ėmė dejuoti. Tada Natanielis pradėjo judėti – iš pradžių lėtai ir be galo atsargiai, rodydamas jos kūno galimybes.

Jausmas buvo nenusakomas. Nieko panašaus Keitė nebuvo patyrusi, net įsivaizdavusi.

– Natanieli... – Jos balsas užlūžo, ir jis, pakišęs po jos klubais ranką, kilstelėjo arčiau savęs, kad galėtų valdyti malonumą.

Geismas buvo deginantis ir visa apimantis, o Natanieliui pagreitinus ritmą, pasiglemžė ją nuo galvos iki kojų; kiekvieną jo stumtelėjimą Keitė pasitiko su laukiniu goduliu. Viskas atrodė beprotiška, antgamtiška, ir išsiliejimas ją užtvindė tarsi galingas potvynis. Kai abu paskendo visagalėje bangoje, Keitė, priblokšta užgožusių pojūčių galybės, tvirtai įsikibo į aptakius jo pečius, kad nenuskęstų.

***

– Tau tai buvo pirmas kartas. – Nežinodamas, ar turėtų jaustis kaltas, ar patenkintas, Natanielis gulėjo ant nugaros, ranką užmetęs ant kaktos. Tiesa buvo ta, kad jis nenorėjo pripažinti jame siaučiančių jausmų. Jis net nesuprato, ar tai, kas tarp jųdviejų įvyko, buvo ­klaida, ar stebuklas.

Po velnių .

Keitė prie jo prisiglaudė.

– Na ir kas?

– Jeigu būčiau žinojęs, būčiau sustojęs.

Ar tikrai? Sutrikęs, kad visiškai prarado kontrolę, Natanielis nesmagiai pasimuistė. Kada paskutinį kartą taip jautėsi? Flirtas, vakarienė, papuošalai, seksas  – ši seka buvo įprasta ir nereikalavo jokių apmąstymų, pastangų ar emocinio prisirišimo.

Tai, kas nutiko su Keite, buvo visai kas kita.

Tokio artumo jis dar niekam nebuvo jautęs.

Natanielis dar niekada niekam nebuvo atidavęs savęs.

Šis suvokimas jo skrandyje susivijo į kietą, nepatogų mazgą. Natanielį užvaldė į paniką panašus jausmas. Jį baugino ne vien tai, kaip Keitė galėtų panaudoti informaciją, bet pats faktas, kad viską jai išpasakojo.

Kodėl jis taip pasielgė? Apie savo šeimą jis niekada nekalbėdavo. Kad nuslėptų praeitį, ryždavosi bet kam. Netgi perkūrė save iš naujo.

Tačiau mergaitės išgelbėjimas viską vėl iškėlė į paviršių. Jis vėl buvo vaikas – paniręs į tamsius, tirštus ežero vandenis. Nelaimei, Keitės radaras, fiksuojantis visus, kuriems reikia pagalbos, veikė pavojingai jautriai.

Fiksuoja net tolimiausius signalus , – niūriai pagalvojo jis prisiminęs, kaip mergina jį susekė.

Skirtingai nuo kitų moterų, kurias domino tik gyvenimo spindesys ir blizgesys, Keitė norėjo tikrovės.

O jos Natanielis suteikė su kaupu.

Suvokęs, kad Keitė neįprastai tyli, jis pasuko galvą ir pamatė, kad ji miega; plaukai buvo netvarkingai išdrikę ant pečių, o nuostabiose lūpose žaidė šypsena. Apie Natanielio ranką buvo apsisukusi jos plaukų sruoga; jis kilstelėjo ranką ir ją palietė jausdamas, kaip šilkinis švelnumas apsiveja jo pirštus.

Tokio optimistiško žmogaus jam dar niekada nebuvo tekę sutikti.

Akivaizdu, kad net bjauri tiesa apie vaikystę jos neatbaidė.