Сара Морган - Žavingasis Natanielis

Ji pasimylėjo su juo todėl, kad pagaliau išvydo tikrąjį Natanielį.

O tai, karčiai mąstė jis, visoje šioje beprotiškoje maišalynėje buvo didžiausia klaida, nes būti tikruoju Natanieliu jis neturėjo jokio noro. Tikrąjį Natanielį jis buvo palikęs už nugaros prieš daugelį metų ir troško, kad viskas taip ir liktų.

SEPTINTAS SKYRIUS

Keitė prabudo į veidą pašvietus saulei. Pro atviras duris dvelkė švelnus vėjelis, girdėjosi į baseino kraštą tyliai teliūskuojantis vanduo.

Skaudamais raumenimis, bet jausdamasi be galo laiminga, ji pramerkė akis ir pirmiausia pamatė šalia savęs tuščią vietą.

Natanielio nebuvo.

Jos džiaugsmą užtemdė šešėlis, bet Keitė jį nuvijo šalin. Juk jau vėlu, tiesa? Nieko nuostabaus, kad jis atsikėlęs.

Jis leido jai ilgiau pamiegoti.

Nesileisdama į painias analizes to, kas galėjo būti paprasčiausiu dėmesingu gestu, ji greitai palindo po dušu ir apsivilko pamėgtą ryškiai geltoną suknelę. Pamačiusi egzotinę Natanielio jai padovanotą gėlę, Keitė įkišo ją į plaukus. Žiedo aromatas kaipmat ją užliejo praeitos nakties prisiminimais, ir kūnas iškaito. Ji jautėsi išskirtine. Ne dėl sekso, nors šis buvo nepakartojamas, – ne, ji jautėsi išskirtine dėl to, kad jis išsipasakojo. Natanielis patikėjo jai tamsiausias, giliausias paslaptis – kai ką, ko, ji numanė, nepasakojo niekam.

Eidama į terasą, Keitė save įtikinėjo, kad juokinga nervintis po naktį prieš tai kartu patirtų intymių akimirkų. Natanielis kalbėjosi telefonu. Jo plaukai žvilgėjo saulės šviesoje, o pribloškiamai mėlynos akys žvelgė į nematomą tašką tolumoje. Vėl išvydusi nepriekaištingus jo veido bruožus ir juslingas lūpas, Keitė pajuto, kad pasitikėjimas susvyravo.

Jis atrodė kaip tikrų tikriausia žvaigždė.

Trumpą, beprotišką akimirką ji suabejojo, ar nebus visko tik įsivaizdavusi.

Mėgindama pamiršti, kad Natanielis yra kino žvaigždė, Keitė sau priminė, jog jie drauge praleido įstabiausią naktį. Jie susijungė ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Jis pasitikėjo ja .

Trokšdama mokėti vaidinti kaip jis, ­Keitė palaukė, kol Natanielis baigs pokalbį, ir priėjo.

– Turėjai mane pažadinti. Neketinau taip ilgai miegoti.

– Privalėjau kai kam paskambinti. Regis, mano agentas bus užsidirbęs pragyvenimui. Situacija Londone užglaistyta. – Elgdamasis santūriai ir šaltai, jis pamojo į laisvą kėdę. – Kavos?

Nusivylimas smogė jai į paširdžius. Tai ir viskas? Toji naktis tik tiek jam tereiškė? Vos prieš kelias minutes ji prabudo jausdamasi laimingiausiu pasaulyje žmogumi. Praraja tarp lūkesčių ir tikrovės ją šokiravo.

– Būtų puiku, ačiū. – Formalumas. Mandagumas. Du žmonės, priversti drauge gyventi saloje, – ne du žmonės, nuogi ir it pamišę įkaitusiais kūnais siautę pataluose.

Ar tikrai tai nieko nereiškė?

– Vaišinkis blynais ir šviežiais vaisiais. Iki sraigtasparnio atvykimo liko valanda.

– Sraigtasparnio? – Keitė net negurkštelėjusi kavos pastatė puodelį ant stalo. – Išskrendame? – Nerimą kėlė tai, kaip stipriai ši žinią ją paveikė. Prieš savaitę ji net nenorėjo čia vykti, o dabar...

– Tik iš salos. Praleisime šiek tiek laiko Rio. – Vis dar į ją nežiūrėdamas Natanielis tik­rino savo elektroninį paštą, tarsi jam būtų prasidėjusi įprasčiausia darbo diena, o Keitė su šleikštuliu skrandyje žiūrėjo į ant stalo išdėliotą maistą. Ją perliejo gėda. Kažin, kiek laiko jis stebėjo ją miegančią? Ar matė ją dienos šviesoje ir pasigailėjo to, kas įvyko? Neviltis ir pyktis persipynė su skausmu. Tačiau pyktis buvo nukreiptas į save pačią. Nejaugi ji tikrai buvo tokia naivi, kad patikėjo galinti sudominti tokį vyrą?

– Kodėl skrendame į Rio?

– Užteks kalėti. Tik tiek vienatvės galiu pakelti. – Jo atsainus abejingumas sustiprino Keitės nesaugumo jausmą; ji staigiai pakilo, o kėdė čaižiai sucypė. Akis gėlė ašaros. Atstūmimas tarsi kietas gumulas spaudė skrandį.

– Labai tau ačiū. Vadinasi, šiandien vaid­muo, kurį pasirinkai, vadinasi Visiškas menkysta .

Natanielis budriai primerkė akis.

– Apie ką čia kalbi?

– Jeigu vaidintum gerietį , gal bent pagalvotum, jog tai, ką drauge išgyvenome praeitą naktį, verta mažiausiai rytinės šypsenos. Verti mane jaustis siaubingai.

Jo akys spinduliavo nepasitikėjimą.

– Kaip?

– Ar tikrai privalai užduoti šį klausimą? Nejaugi tikrai esi toks bejausmis? – Gailėdamasi, kad prieš jam pasirodydama nepasidažė ir nesusišukavo, Keitė apsivijo save rankomis. Jokia sveiko proto moteris nesugalvotų Natanieliui Vulfui pasirodyti natūrali . – Drauge praleidome naktį, o dabar darai viską, kad tik manęs ­išvengtum. – Ji jautėsi tokia kvaiša, kad net trumpam patikėjo nakties ypatingumu. – Suprantu, kad tai, kas nutiko vakar, tau buvo siaubinga. Suprantu, kad sukilo praeities prisiminimai, ir kad tai, ką padarėme, tebuvo akimirkos įkarštis. Jeigu gailiesi dėl praeitos ­nakties, paprasčiausiai pasakyk. Bet nesielk taip, tarsi nieko nebūtų nutikę.

– Keite, atsisėsk.

– Kam? Kad galėtum priversti mane pasijusti dar menkesne? Nemanau. Natanieli, esi neįtikėtinai talentingas aktorius, bet aktorius manęs nedomina, o vyru būti tu nenori. – Jausdamasi visiškai sutrypta ir pažeminta, Keitė pasuko į terasą, per petį mesdama paskutinius žodžius: – Skrisk į Rio. Skrisk kad ir į patį pragarą. Man tas pats. Tik nesek paskui mane.

***

Ko jai iš manęs reikia?

Natanielis drebančia ranka paėmė puodelį, išgėrė kavą ir paprašė pakartoti. Jam prireikė visų valios pastangų, kad prieš Keitei pabundant išliptų iš lovos. Galiausiai jį privertė pasijudinti tik faktas, kad susivokė norįs pasilikti – amžinai likti apsivijęs Keitę. Siaubas suveikė kaip reaktyvinis variklis.

Amžinai?

Jis nuo antakių nusibraukė prakaitą. Šio žodžio nebuvo Natanielio žodyne.

Persigandęs dėl savo paties jausmų jis jautėsi toks savimi nepasitikintis, kad, įėjus Keitei, bijojo net pažvelgti į ją. Jis vylėsi, kad ji vilkės duksliais rudais drabužiais, bet ji pasirinko ryškiai geltoną – saulės ir džiaugsmo  – spalvą.

Tačiau džiaugsmą greitai nužudžiau , – karčiai mąstė Natanielis.

Dabar Keitė veikiausiai velkasi ruduosius drabužius.

Benas be įprastos draugiškos šypsenos atnešė Natanieliui kavą.

– Ką tik mačiau link paplūdimio lekiančią panelę Keitę. – Jis su trenksmu pastatė puodelį ant stalo, ir šiek tiek kavos išsiliejo. – Regis, ji verkė.

Natanielis stebeilijo į balutę.

– Jai tik reikia pabūti vienai.

– Ne visi liūdintys nori būti vieni. Panelė Keitė iš tų, kuriems labiau patinka pasikalbėti.

Sutikęs kaltinamą Beno žvilgsnį, Natanielis pajuto nugara perbėgant ledinius pirštus. Ji norėjo kalbėtis apie jausmus, o jis apie juos nenorėjo net galvoti, ką jau sakyti apie pokalbį.

– Pažįsti ją vos penkias minutes...

– Kai kuriuos žmones galima pažinti per penkias minutes, nes jie atviri ir draugiški. Kiti... – Beno akys tebežiūrėjo į tą patį tašką. – Kiti visą laiką gyvena atsitvėrę nuo pasaulio.

Atsitvėręs nuo pasaulio – puikiai tinka.

– Visi esame skirtingi.

– Ji mėgina jums padėti. Per visą gyvenimą nesu sutikęs geresnio ir šiltesnio žmogaus už panelę Keitę.

– Man nereikia niekieno pagalbos.

– Viskas priklauso nuo požiūrio. – Benas paėmė Keitės paliktą puodelį. – Šia netvarka pasirūpinsiu aš. – Užuomina buvo aiški. Natanielis privalėjo pasirūpinti kita netvarka. Ta, kurią pats padarė.