Сара Морган - Žavingasis Natanielis

Jos veido išraiška buvo kuo rimčiausia.

– Tokie santykiai turėtų būti sudėtingi.

– Kas čia sudėtingo?

– Na, juk...

– Nes mano tėvas permiegojo su jo motina? Tai juk įvyko ne dėl Rafaelio kaltės. Jo net nebuvo. – Natanielis kandžiai nusišypsojo. – Bent jau devynis mėnesius po to. O dabar užteks apie mano šeimą. Vienai dienai prisiminimų iki kaklo, be to, jie ne iš maloniųjų.

– Na, tai ar susipažinsiu su Rafaeliu?

Keitė įsivaizdavo laimingus gausių šeimų susiėjimus.

– Nė už ką. Vykstame į Rio, kad karštos sambos šalyje karštai pasimylėtume.

– Niekada net nesu šokusi sambos.

– Nesijaudink. – Natanielis nusišypsojo ir, jiems vėl pajudėjus paplūdimiu, paėmė ją už rankos. – Išmokysiu tave. Kadangi moki puikiai judinti klubus, viskas išeis natūraliai.

***

– Čia nuostabu. – Keitė žvelgė nuo aukščiausios klasės mansardos terasos į apačioje atsiveriantį vaizdą. – Tavo brolis turbūt labai turtingas.

– Jis pamažu užkariauja technologijų pasaulį. – Natanielis atsirėmė į balkono turėklą ir nužvelgė paplūdimį. – Šiame balkone kartu su Rafaeliu esame nusigėrę tiek daug kartų, kad net nenoriu prisiminti. Kad ir ką darytum, nieko neliesk. Jis – technikos virtuozas, visi namai valdomi mygtukų paspaudimais. Jeigu nusičiaudėsi, koks nors elektrinis įtaisas veikiausiai paduos tau popierinę nosinaitę. Pasakiau jam, kad tada, kai sukurs fotografus pradanginantį priedą mano telefonui, investuosiu į jo įmonę. – Natanielis suėmė Keitės sprandą ir pabučiavo ją į lūpas, Keitė tyliai sudejavo.

Jam tereikia mane pabučiuoti, ir aš jau tirpstu.

Kokia ji silpna.

Sutrikdyta tokios minties Keitė žengė žingsnį atgal. Praėjusią naktį ji atidavė jam viską. Šiandien bus atsargesnė.

– Ar apžiūrėsime miestą?

– Žinoma, juk kalbame apie Rio.

Natanielis jai aprodė viską. Jie gėrė apsupti puikiausių Pão de Açúcar  – Cukraus Galvos kalno – vaizdų, valgė paplūdimio restorane su vietiniais gyventojais.

Kai grįžo į namus, buvo jau vėlu, ir Keitė pasuko miegamojo link, tačiau Natanielis suėmė jos riešą.

– Rio dar tik bunda. Nors mane labai vilioja ankstyvos nakties idėja... – Jo bučinys buvo trumpas, bet deginantis. – Trauksime į sambos mokyklą.

– Į mokyklą? Juk jau beveik vidurnaktis.

– Tai ne visai įprasta mokykla. Sambos mokyklos yra rajonų, į kuriuos žmonės renkasi pašokti, dalis. Tai Rio kultūros dalis. Visose jose dabar vyksta repeticijos būsimajam Rio karnavalui. Štai... – Jis paėmė anksčiau pristatytą dėžę. – Nupirkau kai ką, ką galėsi apsivilkti.

– Tu juk su džinsais. – Praskyrusi ploną popierių Keitė ištraukė trumpą ryškią melsvai žalsvą suknelę, kuri gludo prie liemens ir baigėsi į apačią išplatėjančiu sijonėliu. – Galėčiau eiti ir nuoga.

– Dėžėje yra dar kai kas.

Keitė patraukė popierius ir pamatė sodrios žalios spalvos žvyneliais nusagstytą liemenėlę.

– O Dieve. Ji...

– Tobulai tinka šokti sambą.

Rudos spalvos drabužių ji nevilkėjo nuo pat atvykimo į Pietų Ameriką. Vien per Natanielį. Jis mano gyvenimui suteikė spalvų . Būdama su juo Keitė įgavo pasitikėjimo savimi.

– Dieviška. – Keitė prityrusiomis akimis nužvelgė suknelės modelį, pačiupinėjo medžiagą ir nuskubėjo į miegamąjį persirengti.

Natanielis nusekė iš paskos; besirengdama ji jautė jo žvilgsnį.

– Liaukis spoksojęs.

– Tavo kojos fantastiškos.

– Puikiai tiks šokiui. – Jų žvilgsniai susitiko veidrodyje. Keitė pajuto aštrų geismo dūrį . – Gal jau eikime?

Tai buvo nuostabiausia jos gyvenimo naktis, nors ji nesuvokė, daugiau džiaugsmo teikė šokis, ar Natanielio draugija.

Pati sambos prigimtis seksuali, o Natanielis buvo karštas ir seksualus vyras. Tos mėlynos akys apsunkusiais vokais, lėta vyriška šypsena netrukus patraukė moterų dėmesį – kaip ir pavydėtinas jo ritmo pojūtis bei lengvi judesiai. Jis šoko su tokia įgimta gracija ir nedovanotinu gašlumu, kad riba tarp šokių salės ir miegamojo išnyko. Jų kūnai lietėsi, jie negalėjo atplėšti vienas nuo kito akių; šokis su Natanieliu buvo toks hedonistinis, toks visapusiškas jutimų šturmas, kad Keitei svaigo galva ir širdis.

Skęsdama tose mėlynose akyse ji staiga suprato norinti likti su Natanieliu vienudu.

– Gal galime vykti namo?

– Nepatinka samba, angelėli? – Jis nusišypsojo lėta visa žinančiojo šypsena, ir Keitės ­širdis sušoko savąją sambą.

– Dievinu sambą.

Tarp jų šėlstanti liepsna degino; Natanielis tvirtai apėmė jos klubus ir trumpam stip­riai priglaudė ją prie savęs. Tingus erzinantis žvilgsnis virto alkstančio plėšrūno akimis.

– Esi teisi. Eime. – Jis paėmė Keitę už rankos ir tiesiogine žodžio prasme ištempė iš salės į laukiantį automobilį.

Vos durelės užsivėrė, jie puolė vienas kitam į glėbį ir bučiavosi iki pat namų  – karštligiškai, liepsningai, geidulingai. Natanielio rankos nesitraukė iš po jos klostuoto sijonėlio, o Keitė dejavo ir rangėsi, ragindama tęsti. Jai patiko, kaip Natanielis ją stebi prisimerkęs, o iš jų mėlynos gelmės švietė ekstazės pažadas.

Prityrusių rankų lytėjimą iki beprotybės sustiprino gryniausias vyriškas seksualumas. Visame pasaulyje moterys ant sienų klijavo jo plakatus. Vien pažvelgus į jį galėjai patirti malonumą, tačiau Keitė stengėsi apie tai negalvoti, nes nenorėjo jo matyti kaip kino žvaigždės. Kaip kino žvaigždė Natanielis buvo nepasiekiamas, per tolimas. Kaip vyras...

Mus sieja nuožmi, deginanti aistra.

– Mes jau čia, – geidulingai sukuždėjo Natanielis ir, nepaleisdamas Keitės lūpų, pakėlė į ją akis. – Iki namų privalome susitvardyti, antraip mus suims. Tik dvi minutės, – pažadėjo jis. – Tereikia pakilti liftu ir įveikti atstumą iki buto.

Virpėdama nuo laukimo, Keitė išlipo paskui Natanielį, per daug drovėdamasi net pažvelgti į vairuotoją. Vos įpuolę į liftą jie vėl ėmė bučiuotis; kai Natanielis ją pakėlė ir prispaudė prie veidrodžio, ji apžergė jį.

– Dvi minutės – per ilgai, – sušnopavo jis; Keitė po šokio jautėsi tokia įsiaudrinusi, kad jam atsisegant užtrauktuką tik padrąsinamai sukūkčiojo.

Įsisukusi į aistros verpetą ji tapo akla bei kurčia – egzistavo tik Natanielis. Tobulas šilkinės šilumos ir standžių raumenų stebuklas netrukus jau buvo jos viduje; dėl palaimingo šoko ji net aiktelėjo.

– O taip... – Natanielis įsistūmė giliau, ir Keitė priglaudė galvą prie vėsaus veidrodžio. Ją užplūdę pojūčiai buvo primityvūs, deginantys ir lygiai tokie pat nevaldomi, kaip ir ­pirmąją naktį egzotiniuose Vulfų salos soduose.

Tylus skimbtelėjimas pranešė, kad liftas pakilo iki mansardos. Neatitraukdamas nuo Keitės lūpų Natanielis smogė ranka į mygtukų skydelį, mėgindamas pataikyti į tą, kuris sustabdo liftą. Tačiau spustelėjo pirmo aukšto mygtuką, ir liftas ėmė leistis.

– Kaip sustabdyti šitą daiktą? – Natanielio akys degė iš geismo; jis nekantriai pakėlė galvą, kad įdėmiau pažvelgtų į skydelį, bet Keitė, pasinaudodama netikėtu jo dėmesio nukrypimu, sujudino klubus. Dar dusliau sudejavęs Natanielis vėl atsisuko į ją. – Nejudėk . Nužudysi mane...

– Noriu... Man reikia... – Jis užspaudė Keitės žodžius alkanu bučiniu, o rankas panėrė į plaukus.

– Privalau sustabdyti šitą prakeiktą liftą.