Сара Морган - Žavingasis Natanielis

Keikdamas save, kad trumpam prarado bud­rumą, Natanielis nuėjo siauru takeliu, kuris vingiavo per atogrąžų sodą į paplūdimį.

Vienas pokalbis , – pažadėjo jis sau. – Vienas .

Natanielis užtiko ją tobulame minkšto smėlio vingyje – Vėžlių įlankoje; geltona suknelė buvo susiliejusi su smėliu, o per nugarą vilnijo tamsių plaukų krioklys.

Prisiminęs, kaip Keitė atrodė pirmą kartą atvykusi į salą, Natanielis pajuto, kad kažkas jame sujuda. Ji buvo nusimetusi savo nuobodžias rudas plunksnas ir dabar priminė egzotinį paukštį. O praeitą naktį...

– Keite...

Ji neatsisuko, tik labiau įsitempė pečiai.

– Noriu pabūti viena.

Natanielis mielai būtų patikėjęs, bet jo ausyse tebeskambėjo Beno balsas, ir Natanielio sąžinė, kuri rytais retai kada išlipdavo iš lovos, dabar dirbo viršvalandžius.

– Paklausyk, – nekantriai pradėjo jis, – privalai suprasti, kad ši situacija man irgi ne iš lengvųjų. Su niekuo neužmezgu santykių, bent jau tokių, apie kokius svajoji. Mano romanai trumpalaikiai ir abipusiškai parankūs – su moterimis, kurios prisirišti trokšta ne ką daugiau už mane. Tu kitokia. Dėl Dievo meilės, Keite... – Jis persibraukė ranka plaukus. – Tu juk netgi nesi buvusi su vyru.

– Nenoriu apie tai kalbėtis.

Natanielis suirzo.

– Kodėl? Nori kalbėtis apie viską. Žinau, kad jautiesi susikrimtusi, nes šį rytą neradai manęs lovoje...

– Jaučiuosi susikrimtusi dėl to, kad praeitą naktį pamačiau tikrąjį Natanielį, o dabar jis vėl atvirto į kino žvaigždę. Tokio tavęs nepažįstu.

Toks ir buvo mano sumanymas, tiesa?

Natanielio galvoje virė tikrų tikriausias mūšis.

– Man nesiseka būti tikruoju Natanieliu , – iškošė jis. – Man nesiseka leisti žmonėms manęs pažinti.

– Tau labiau patinka slėptis už aktoriaus.

– Taip. – Šitai pripažinti jam pavyko kur kas lengviau, nei tikėjosi. – Šitaip elgiausi visada.

Keitė atsisuko, ir jis pamatė, kad jos ­skruostai drėgni. Jį pervėrė aštri tarsi kalavijo ašmenys savigrauža. Dažniausiai ašaromis mėginančios paveikti moterys jo nejaudindavo. Bet matydamas paraudusias Keitės akis Natanielis jautėsi taip, tarsi iš panikos būtų susitraukę net jo viduriai.

– Neverk, – sušnabždėjo jis. – Nedaryk to.

– Atsakyk man sąžiningai į vieną klausimą, – gergždžiančiu balsu paprašė Keitė. – Ar viskas dėl Kerės? Žinau, sakei, kad nesi užmezgęs su ja romano, bet...

– Ne dėl Kerės. – Vien tariant šį vardą jam norėjosi apsisukti ir bėgti, bet Natanielis to nepadarė. Jis žinojo privaląs pasakyti tiesą apie Kerę, tačiau tą paslaptį jis nešiojosi taip ilgai, kad dabar tiesiog negalėjo su ja taip paprastai išsiskirti. – Tai neturi nieko bendro su Kere. Tai dėl manęs. Toks esu.

Keitė tylėjo, ir toji tyla buvo dar vienas dūris į jo sąžinę. Natanielis ėmė tyrinėti jos veidą.

– Pasakyk ką nors. Šauk ant manęs. Pasakyk, ką turiu jausti, daryti... Jis pažvelgė į Keitę nevilties sklidinu žvilgsniu. – Tau nebūdinga tylėti.

– Tau nepatinka, kai kalbu.

– Patinka. – Jį patį nustebino suvokimas, kad tai tiesa. – Kai vakar buvome tame laive, kai kalbėjai tai, kas šaudavo tau į galvą...

– Variau tave iš proto.

– Ne, man patiko. Labai. Man tikrai patinka, kad sakai tai, ką galvoji.

– O tu niekada nesakai to, ką galvoji. – Ji žiūrėjo į Natanielį skvarbiu žvilgsniu. – Todėl man sunku suvokti, kas tikra. Būnant su tavimi, be galo paprasta viską suprasti neteisingai, nes esi tikras profesionalas.

Jis mėgino rasti būdą jai pasakyti, kad visa ta tikrumo idėja jį velniškai gąsdina.

– Keite, praeita naktis buvo tikra.

– Ne, nebuvo. Mes mylėjomės. Aš vaidinau patiklią moterį, o tu – energingą patiną, šiurkštų urvinį žmogų.

– Ar nori pasakyti, kad tave nuskriaudžiau? – Šitai Natanieliui visą laiką nedavė ramybės, o dabar pamatė, kad Keitė dar ir rausta.

– Tu manęs nenuskriaudei. Bent jau ne ­praeitą naktį.

Vadinasi, jis įskaudino ją šį rytą – nejautriais žodžiais ir amžinai įjungtu budrumo saugik­liu. Vydamas šalin tokias mintis Natanielis ją pakėlė. Keitė pamėgino pasipriešinti, tačiau jis tik dar stipriau ją suspaudė ir lūpomis prisilietė prie josios.

– Eik šalin. – Ji nusuko galvą. – Juk gailiesi dėl praėjusios nakties.

– Nesigailiu. Bent jau ne tos dalies, kai buvai nuoga ir laisva. Toji dalis buvo nepakartojama. Tu buvai nepakartojama. – Natanielis įkvėpė. – Atleisk, kad šį rytą tave įskaudinau.

– Neketinu sakyti, kad viskas gerai.

– Aš ir nesitikiu, kad taip pasakysi.

Šniurkštelėjusi Keitė kilstelėjo galvą ir ­pažvelgė į Natanielį.

– Na, tai kas bus dabar? Natanieli, Džeikobas grįžo. Negali to pakeisti, negali visą gyvenimą bėgti nuo praeities.

– Aš nebėgu . Tiesiog nesu nusiteikęs vėl matyti visos mūsų šeimynėlės susibūrusios.

– Istorija apie tavo tėvą žiniasklaidai veikiausiai nėra paslaptis? Nejaugi jums pavyko tai nuslėpti?

– Kartkartėmis ji vis iškyla į paviršių. Labai tikiuosi, kad Žydrojo ekrano apdovanojimas ją palaidos ir nukreips spaudos dėmesį nuo mano praeities į karjerą.

– Štai kodėl taip trokšti laimėti Žydrojo ekrano apdovanojimą? Kad nukreiptum žiniasklaidos dėmesį?

– Tai viena priežasčių. – Natanielis kurį laiką stovėjo ir žvelgė į jūrą. Turėčiau jai pasakyti . Jis turėtų imti ir papasakoti likusią savo istorijos dalį.

Sraigtasparnio garsas nutraukė jų pokalbį; Keitė pakėlė akis į dangų.

– Regis, tavo skrydis į Rio jau čia.

– Mūsų skrydis. – Jis pirštais perbraukė Keitei plaukus. – Skrisi su manimi.

Ji atsitraukė.

– Nemanau. Man bus gerai ir čia.

– Noriu, kad skristum drauge. – Vien geismo stiprumas Natanielį sukrėtė iki širdies ­gelmių. Net šuolis iš lėktuvo ar kopimas į stačią uolą jį baugino kur kas mažiau, nei užmegzti santykius su Keite. – Rio tau patiks. Tai nuostabiausias pasaulio miestas. Prašau.

Keitė pėda nubrėžė smėlyje ornamentą.

– O jeigu visgi nuspręsiu vykti kartu, kur apsistosime?

– Rafaelio namuose.

– Kas tas Rafaelis?

– Dar vienas netikras brolis. Kaip matai, ­turiu begalę netikrų brolių, bet tomis akimirkomis, kai norisi pabūti išskirtiniame ar nuošaliame kampelyje, jie tampa be galo parankūs.

– Rafaelis? – Keitė atrodė priblokšta. – Kiek žmonų turėjo tavo tėvas?

– Gal keturias... Ne, man rodos – tris, bet dėl visų jo meilužių sunku ir suskaičiuoti. Ar meilužės skaitosi? – Natanielis sunėrė pirštus su Keitės, ir jie patraukė paplūdimiu ­atgal. – Jo miegamajame vyko daugiau veiksmo, nei Holivudo bulvare per Žydrojo ekrano apdovanojimus.

– Ar Rafaelis už tave jaunesnis?

– Mes to paties amžiaus. Jis yra sūnus moters, su kuria mano tėvas permiegojo mano motinai laukiantis manęs.

Keitė sustojo.

– Jis... O Dieve. Bet jūs palaikote ryšius?

– Ryšius? – Natanielis susiraukė. – Aš gyvenu Los Andžele, jis – Brazilijoje. Net neįsivaizduoju, koks atstumas mus skiria. Dešimt ­tūkstančių kilometrų? Gal daugiau?

– Ne, turiu galvoje...

– Ak, turi galvoje, ar mes artimi kaip broliai? Tipiškas Keitės klausimas. – Natanielis nežinojo, ar juoktis, ar susierzinti dėl jos troškimo visus matyti drauge. – Naudojuosi jo namais Rio. Jis užsuka į manuosius Los Andžele. Jeigu kuris nors tuo metu būname namuose, drauge einame nusigerti. Jeigu šitai vadini artumu, tuomet taip, artimai palaikome ryšius. Ar šitai atitinka Keitės karalystės taisykles?