Сара Морган - Žavingasis Natanielis

Tai tikrai negalėjo būti sutapimas.

Ji spėliojo, ar Natanielis pats suvokė savo aukojimo priežastis.

– Jiems pasirodydamas suteiktum be galo daug džiaugsmo.

– O man tai turėtų rūpėti, nes...

– Nes tau svarbu padėti vaikams. Jeigu taip nebūtų, neaukotum jiems pinigų. Aukotum kačių prieglaudai ar kitai labdaros organizacijai.

Natanielis ėmė segtis laikrodį.

– Gal esu užkietėjęs beširdis niekšas, kaip apie mane ir kalbama.

Tu ne toks . Keitė žinojo, kad jis ne toks. Bet jis niekam neleido priartėti.

– Beširdžiai niekšai nerizikuoja gelbėdami skęstančius vaikus. Ir tikrai nešvaisto laiko ir pinigų remdami aktorinius projektus, apie kuriuos žiniasklaida net nežino. Turėtum pamatyti, ką jie veikia. Galiu tik įsivaizduoti, kaip pasijustum.

– Nuobodžiai? Nieko nedarau dėl kitų žmonių. – Jis panėrė pirštus Keitei į plaukus ir pabučiavo kaklą. – Esu iš esmės savanaudis.

– Taip esi linkęs apie save galvoti, bet tai netiesa. Natanieli... – Natanieliui radus jautrų tašką, Keitė tyliai sudejavo. – Nereikia. Negaliu galvoti, kai tu... Ak...

Nusijuokęs pasitenkinimo kupinu juoku Natanielis parvertė ją ant minkšto kilimo, ir jie tik dar po valandos įstengė mąstyti apie tai, kad reikėtų keltis.

– Galėčiau padėti kuriant kostiumus, – apglėbdama jį rankomis pasisiūlė Keitė ir pradėjo pirštais braukti per jo kūną. – Turiu visus tuos kaspinus ir medžiagos atraižas, kurias vakar nusipirkau turguje. Kas jiems kuria kostiumus?

– Nejaugi niekada nepasiduodi? – Natanielis parvertė ją ant nugaros ir pažiūrėjo į akis, o jo mėlynas žvilgsnis degė iš susierzinimo. – Ketinau prastumti tą susitikimą ir parodyti tau miestą.

– Daug mieliau padėčiau tavo aktoriniame projekte. Prašau, Natanieli. Šios dienos jie niekada nepamirš. Nepamirš net šių metų . – Mintis, kiek daug tai reikštų vaikams, Keitę jaudino ne ką mažiau, nei tai, kiek daug tai reikštų jam. Už atšiauraus fasado ji įžvelgė užuojautą. Ji žinojo, kiek daug Natanielis slepia nuo pasaulio. Galbūt darbas su vaikais padėtų jam atrakinti slaptąjį kambarį.

Sodriai nusikeikęs Natanielis pašoko ant kojų. Jo žvilgsnis buvo grėsmingas, akys perspėjamai žaibavo.

– Jei pamatysiu tavo veide bent vieną ašarėlę, iš karto išvyksim. Supratai?

***

Natanielis stovėjo lauke už dramos projektui skirto pastato durų, jį pykino. Bet kurią minutę galėjo parklupti ir apsivemti.

Kodėl sutikau su Keitės pasiūlymu?

Virš jų, ant stataus kalvos šlaito, kabojo chaotiškas skardiniais stogais dengtų medinių ir nedažytų plytinių lūšnų labirintas, o dulkėse skendinčioje gatvėje futbolo kamuolį spardantys vaikai išplėtę akis smalsiai į juos dairėsi.

Oras buvo karštas ir lipnus, bet Natanieliui buvo labai šalta.

Jis žengė žingsnį atgal, tačiau pajuto tvirčiau jo plaštaką sugniaužiančius Keitės pirštus.

– Eikime į vidų ir susipažinkime su jais.

Natanieliui norėjosi atsitraukti. Į vidų jį traukė ne ką labiau, nei įremti sau į galvą šautuvą. Jis nenorėjo su tais žmonėmis ­susipažinti. Jis nenorėjo ir vėl grįžti į praeitį, bet Keitė jį tempė, ir jis niekaip nesugalvojo priežasties likti lauke.

Viduje šurmuliavo būrys įvairiausio amžiaus ir ūgio vaikų. Vos Natanieliui žengus per slenkstį, atmosfera pakito. Visi nuščiuvo ir įsmeigė į jį akis. Jis, žinoma, buvo prie to pratęs. Tai nutikdavo visur. Tačiau ši situacija buvo kitokia. Kitokios buvo į jį žvelgiančios akys.

Tyla truko vos kelias sekundes; netrukus būrys pajudėjo jų link, ir patalpa prisipildė ­susijaudinimo klyksmų bei vienas per kitą tariamų žodžių.

Atsitverdamas nuo pasaulio įprastinėmis sienomis, Natanielis įjungė aktoriaus režimą ir pamėgino atsiriboti.

Bet nepavyko. Skirtingai nuo suaugusiųjų, vaikai sienų nejautė, ir netrukus keli mažesnieji, nepaliaujamai čiauškėdami ir jį liesdami, kad įsitikintų jo tikrumu, jau mėgino ant jo užsiropšti.

Natanielis matė nudrengtus batus ir sulipusius plaukus. Mėlynes ir akis, slepiančias istorijas, kurių niekas mieliau neišgirstų. Tačiau visų labiausiai į akis krito entuziazmas ir susijaudinimas. Taip, vaikai buvo traumuoti, bet už kančią daug stipresnė buvo viltis.

Pykinimas atslūgo. Įsitempę rankų raumenys atsipalaidavo.

Tik pasirašęs kelis autografus jis prisiminė, kad jų niekada nedalija.

– Oi, tudo bem?  – portugališkai prakalbo Natanielis, ir Gabriela, liekna centrui vadovaujanti tamsiaplaukė suplojusi rankomis paprašė tylos.

– Mes be galo džiaugiamės, kad nusprendėte aplankyti mus asmeniškai. – Jos akyse žvilgėjo ašaros; Natanielis mėgino sugalvoti kokį nors lėkštą kino žvaigždei deramą atsakymą, bet jo liežuvis tarsi susimezgė į mazgą, o aktoriaus kaukė niekaip nesilaikė, kaip ir tą vakarą scenoje.

– Parodykite man, ką veikiate, – šiurkščiai paprašė jis. – Galbūt galėčiau... Galėčiau pamėginti padėti. – Puiku. Dabar net rišlių sakinių nebesurezgu.

Iš pradžių Natanielis jautėsi nejaukiai. Pasivadinusi jį į šalį Gabriela trumpai papasakojo apie kiekvieną vaiką, ir jie, didžiuodamiesi ­galimybe parodyti, ko išmokę, suvaidino trumpas scenas. Kai kurie buvo labai susikaustę, kiti vaidino laisviau, o vienas ar du neabejotinai buvo talentingi. Visgi jo dėmesį labiausiai patraukė apskritai dalyvauti atsisakęs berniukas. Jis stovėjo prie durų budrus ir įsitempęs.

– Tas vaikis štai ten... Kokia jo istorija?

– Nežinau. – Gabriela padavė jam vandens. – Jis kartais ateina ir mus stebi. Jeigu ­pamėginu užkalbinti, pabėga.

Nujaučiu, kad jis čia tik slepiasi. Geriausia būtų palikti jį ramybėje ir viltis, kad vieną dieną pats įgaus drąsos prisidėti. Taip kartais nutinka. Jis – ne pirmas toks.

Natanielis pažvelgė į berniuką ir akimirksniu atpažino jame save. Tos akys išdavė nepaklusnumą, pyktį, smalsumą... ir baimę .

Būtent baimė ir paskatino Natanielį žengti prie jo.

Berniukas žengė link durų, ir Natanielis stabtelėjo. Ką aš darau? Juk apie psichologinę pagalbą vaikams nieko neišmano. Jis net nenutuokia, kokio amžiaus šis vaikis galėtų būti. Dešimties? Vyresnis?

Viliojamas pagundos bėgti, bet ir negalėdamas atsispirti galimybei susipažinti su garsiausia pasaulio kino žvaigžde, berniukas pasuko galvą. Natanielis ant žandikaulio pamatė juoduojančią mėlynę. Tvirčiau sukandęs dantis jis ėjo toliau. Nors apie vaikus nieko neišmanė, apie nuskriaustus vaikus žinojo užtektinai. Jis žinojo, kad kaip tik į tokį dabar žiūri.

Natanielio venomis plūstelėjo pyktis, bet kai berniukas nukreipė į jį rūstų žvilgsnį ir sugniaužė kumščius, Natanielis jį kaipmat užgniaužė.

– Viskas gerai... Aš jau išeinu. Neprivalote manęs išmesti.

– Aš, tiesą sakant, vyliausi, kad gal galėsi man padėti... – Sustojęs per saugų atstumą, Natanielis pritūpė, kad žvelgtų jam į akis. – Šiam vaidmeniui puikiai tinki... Ar kada nors esi vaidinęs?

Berniuko kumščiai šiek tiek atsigniaužė.

– Apie vaidybą nieko neišmanau.

– Puiku. Taip daug paprasčiau, nei galvoti, jog žinai viską, ką reikia žinoti. – Natanielis nenuleido nuo berniuko akių. – Štai ką reikia daryti: pamiršti, kas esi, ir apsimesti, kad esi kažkas kitas. Viskas. Tik tiek. Paprasta.

Jis galėjo lažintis, kad berniukas beveik kiekvieną savo gyvenimo dieną svajojo būti kas nors kitas...