Сара Морган - Žavingasis Natanielis

– Apie savo asmeninį gyvenimą neturiu ko pasakyti, – ištęsė jis, – bet jei norite pasikalbėti apie Alfa vyrą , susisiekite su mano komanda.

– Ar kaltinate savo brolį Džeikobą dėl tėvo žmogžudystės?

Natanielis nesustojo, net neišsidavė išgirdęs, bet Keitei pasirodė, kad jis tvirčiau sugniaužė jai ranką.

– Natanieli, ar galvojate, kad Alfa vyras laimės Žydrojo ekrano apdovanojimą už Geriausią filmą ?

– Keite, kaip jaučiatės suviliojusi turtingiausią pasaulio aktorių? Ar jis moka jūsų skolas?

Keitei net nespėjus atitokti, Natanielis šoko tarsi leopardas ant grobio. Kaip gracingas ir pavojingas plėšrūnas persiyrė per pirmąją reporterių ir fotografų eilę ir griebęs žurnalistą už marškinių ėmė tempti į priekį.

– Ji manęs nesuviliojo , – suurzgė jis, – o tai, kaip leidžiu savo pinigus, – ne tavo reikalas.

Sustingusi nuo šoko, Keitė suėmė jo ranką ir timptelėjo į save.

– Paleisk. Jis to nevertas.

Akimirką jai pasirodė, kad Natanielis jos neišgirdo, bet paskui paleido žurnalistą, ir šis susverdėjo. Vyro veidas buvo išbalęs, jis atrodė sukrėstas.

– Niekada daugiau apie ją taip nekalbėk, antraip išplėšiu tau gerklę. – Natanielis globėjiškai apsivijo Keitę ranka. – Dabar palikite mus vienus.

Sujaudinta tokios niršios gynybos Keitė staiga panoro, kad žurnalistai išnyktų. Tą akimirką ji jautėsi Natanieliui artimesnė, nei kada nors iki šiol, ir kai jis palenkęs galvą ją pabučiavo akivaizdžiai paniekindamas kameras, Keitės džiaugsmas ėmė lietis per kraštus.

Pro pasitenkinimo rūką ir blyksčių papliūpą kažkur iš minios galo ji išgirdo balsą  – aiškų ir tvirtą.

– O kaip Kerė? Gal laikas pakalbėti apie Kerę?

Kadangi Keitės lūpos buvo prispaustos prie Natanielio, ji pajuto pokytį, pajuto įtampos raibulius, ir galiausiai jis pakėlė galvą.

Per žurnalistų minią nuvilnijo nerimastingas murmesys – tarsi visi būtų susirūpinę praleidę svarbią istorijos dalį. Žmonės ėmė dairytis vienas į kitą klausdami, kas gi toji Kerė.

Klausimą uždavusi žurnalistė prasibrovė į priekį. Tai buvo blondinė, kurios kiekvienas kruopščiai nusipiešto veido centimetras bylojo apie nuožmų ambicingumą. Už jos stovėjo kiekvieną momentą pasiruošęs užfiksuoti operatorius.

– Vaikystė jums, Natanieli, veikiausiai buvo tikras pragaras.

Keitė sutrikusi pažvelgė į moterį, paskui – vėl į Natanielį. Jo veidas buvo blyškiausio marmuro spalvos.

– Mano vaikystė buvo gera.

– Iš tikrųjų? – Žurnalistė akivaizdžiai neketino trauktis. – Jeigu žinočiau, kad motina kūdikystėje mane mėgino nuskandinti, nemanau, kad jausčiausi gerai.

Jo motina? Spėliodama, kaip toji moteris sugebėjo gauti tokios klaidingos informacijos, Keitė suraukė antakius. Juk nuskandinti jį mėgino ne motina, o tėvas. Ji laukė, kad Natanielis ją pataisytų, bet jis stovėjo nejudėdamas, juodu pykčiu akyse skleisdamas žurnalistų minioje nejaukią tylą.

Šviesiaplaukė žengtelėjo žingsnį atgal, bet nepasišalino.

– Elgėtės labai protingai. Sukurpėte istoriją, neva jūsų motina jus paliko, kad nė vienas mūsų net nesivargintume ja pasidomėti. Kodėl tiesiog žmonėms nepasakote, kad ji patyrė visišką nervinį pakrikimą ir nuo to laiko yra gydoma psichiatrijos ligoninėje? Jūs ir jūsų brolis Sebastianas veikiausiai labai didžiuojatės galėję išleisti keletą savo nesuskaičiuojamų milijonų, kad pastatytumėte jai gražią trobelę ligoninės valdose, ir ji įsivaizduotų gyvenanti normalų gyvenimą. Natanieli, kodėl ją laikote paslaptyje? Gal bijote, kad žmonėms sužinojus apie jūsų motiną, žlugtų tobulas jūsų kino žvaigždės įvaizdis?

Kerė – jo motina?

Ji laikoma psichiatrijos ligoninėje?

Pirmas Keitės impulsas buvo šokti jo ginti ir viską paneigti, bet metusi žvilgsnį į išbalusį ir sukrėstą Natanielio veidą suprato, kad toji moteris sako tiesą.

Šį kartą jis nepuolė jos. Net nesujudėjo. Tarsi būtų parklupdytas ant kelių.

Prieš kelias akimirkas Keitę užliejusi šiluma išsisklaistė. Jo motina , – ji vis kartojo mintyse. Stumdama į šalį šleikštulį keliantį nusivylimą, kad jis jai apie tai nepapasakojo, Keitė sutelkė dėmesį į šviesiaplaukę žurnalistę. Moters šypsena išdavė viską. Ji žinojo laimėjusi didžiausią prizą.

Užgniaužusi savo pačios skausmą, nešama tokio pykčio, kokio dar nebuvo pažinusi, bangos, Keitė žengė į priekį.

– Kaip drįstate kito asmeninį gyvenimą naudoti pigiai palinksminti žmones ir išgarsinti savo vardą? Turėtumėte gėdytis. – Jos balsas virpėjo, ji žvelgė į moterį su panieka. – Gėda jums.

Net drebėdama iš pykčio Keitė žengė atgal, ir kaip tik tą akimirką juos apsupo ką tik atvykę šeši augaloti vyrukai.

– Vėluojate, – bejausmiu balsu pasakė Natanielis, o visų aukščiausias apgailestaudamas nusišypsojo.

– Los Andželo centre eismas siaubingas, šefe. Atleisk.

Juodu buvo skubiai palydėti į laukiantį limuziną, ir Keitė kaipmat susmuko prabangiame salone. Šiluma, kurią buvo pajutusi Natanieliui šokus jos ginti, ištekėjo pro durtines naujausios žinios apie jo praeitį padarytas žaizdas. Kodėl jis nepapasakojo?

Keitė pažvelgė į Natanielį, bet šis sėdėjo tylėdamas, paskendęs savyje. To Natanielio, kurį ji pažino saloje ir Rio, – tikrojo Natanielio  – nebebuvo. Keitė užgniaužė skausmą. Jie buvo pažįstami vos dvi savaites. Tokiam vyrui kaip jis tai per trumpas laiko tarpas, kad imtų nuoširdžiai pasitikėti kitu žmogumi. Ji privalo būti kantri.

– Užjaučiu. Ji neturėjo teisės sakyti tokių dalykų. Kažin, kaip šitai išsiaiškino?

Natanielis atlošė galvą į sėdynę ir užsimerkė.

– Mane stebina ne tai, kad ji išsiaiškino, bet tai, kad tiesos iškilimas taip užsitęsė. Su Sebastianu to laukėme metų metus. Stengėmės viską laikyti paslaptyje, nes bet koks apie mano tėvą spaudoje pasirodęs pasakojimas žlugdo Kerę. Ji vartoja daug vaistų, bet net jie nepadeda.

Jis apie tai nepasakojo, nes norėjo apsaugoti savo motiną.

– Kodėl vadini ją Kere?

– Nes taip apie ją galvoju. Jau seniai lioviausi galvojęs apie ją kaip apie savo motiną. Iš tiesų ji net nesugebėjo būti motina. Buvo pernelyg ligota.

– Ar tiesa, kad pastatėte jai trobelę?

– Su Sebastianu norėjome, kad ji gyventų kiek galima įprastesnį gyvenimą. Kai Kerės nesupa nepažįstami žmonės, jos būklę lengviau kontroliuoti. Ji gyvena savo mažame pasaulėlyje. Ir didesnę laiko dalį netgi jaučiasi ganėtinai laiminga. Ja rūpinamasi dvidešimt keturias valandas per parą, o darbuotojus ji laiko savo šeima.

– O tu? Jos tikroji šeima?

– Aplankau ją kas kartą, atvykęs į Angliją. Bet ji manęs neatpažįsta. Nei Sebastiano. – Natanielis sugniaužė kumščius. – Ar žinai, kas labiausiai varo į neviltį? Tai, kad ji apie mane nuolat šneka. Mano sūnus Natanielis  – garsi Holivudo kino žvaigždė... Bet iš tiesų net nežino, kad aš tai aš. Sebastianą ji vadina Natanieliu , o kai ją aplankau, ji nesupranta, kad Natanielis  – tai aš. Kartą ji netgi manęs paklausė, ar nepažįstu jos sūnaus Natanielio.

Galvodama apie skaudžią, be lašelio meilės prabėgusią jo vaikystę, Keitė pajuto gerklėje įstringantį gumulą.

Jis išmoko išgyventi vienas.

Ji prisislinko artyn ir apsivijo Natanielį rankomis, tačiau jo kūnas liko įsitempęs ir į jos apkabinimą nesureagavo.