Сара Морган - Žavingasis Natanielis

– Ak... – Keitei suspurdėjo širdis, užėmė kvapą. – Jis gražus...

Tai buvo be galo ekstravagantiška dovana. Dar niekas jai nebuvo padovanojęs tokios brangios dovanos. Apstulbusi

Keitė stebeilijo į papuošalą.

– Patenkinta?

– Žinoma. – Ji tikrai jautėsi pamaloninta.

Tikriausiai tokią akimirką buvo beprotiška galvoti, kad kur kas labiau norėtųsi būti apkabintai. Pabučiuotai. Norėtųsi kažko intymaus.

Užkirsdamas kelią bet kokiems intymumams Natanielis iš karto į vidų pakvietė komandą plaukų modeliuotojų, grožio specialistų ir žymiausių stilistų.

Gerokai po vidurdienio Keitė buvo išpustyta nuo galvos iki kojų ir vis labiau nervinosi dėl būsimo vakaro. Kaip jai ir Klerei apskritai galėjo pasirodyti žavinga dalyvauti Žydrojo ekrano apdovanojimų ceremonijoje? Netrukus ji žengs raudonu kilimu drauge su gražiausiomis pasaulio moterimis, įsikibusi į parankę seksualiausiam pasaulio vyrui. Net ne genijus galėjo numatyti, ką visi galvos. Kodėl ji? Tokios pat reakcijos sulauktų ir šunų parodoje pasirodęs mišrūnas. Jis niekada nelaimėtų Geriausio grynakraujo apdovanojimo.

Kai Keitė pagaliau apsirengė suknelę, stilistė, negalėdama atitraukti nuo jos akių, žengė žingsnį atgal.

– Atrodote nepakartojamai.

Netikėdama jos žodžiais Keitė atsisuko į veidrodį. Ir pamatė neatpažįstamą moterį. Jos plaukai buvo sukelti į viršų, o dėl įgudusia ranka padaryto makiažo oda atrodė nepriekaištinga, akys didžiulės.

– Suknelė pribloškianti. – Stilistė atsiduso. – Kas ją sukūrė?

– Aš. – Mėgindama pažvelgti pro dirbtinius sluoksnius, Keitė stebeilijo į savo atvaizdą. – Aš ją sukūriau.

– Tai bent. Na, iki vakaro pabaigos visi žinos, kas jūs tokia, be abejo. Galiu lažintis, kad nervinatės. Visos pasaulio moterys šiandien stebės šią ceremoniją ir nekęs jūsų už tai, kad esate su Natanieliu. Ką jau kalbėti apie tai, kad keletas aktorių būtų atidavusios viską, kad tik šį vakarą būtų jūsų vietoje. Jis – pirmo ryškumo žvaigždė.

Natanielis Vulfas, pirmo ryškumo žvaigždė.

Staiga Keitė ir vėl panoro, kad jie būtų Rio ir padėtų vaikams mokytis vaidybos. Ten Natanielis buvo savimi. Ji buvo pradėjusi jį pažinti, nors jis dar daug ką slėpė.

Kad ir tai, kodėl, pavyzdžiui, taip troško laimėti Žydrojo ekrano apdovanojimą.

Keitė jautė, jog tas troškimas nėra susijęs vien tik su asmeniniu išdidumu.

Juk daugybė garsių aktorių nėra nieko laimėję, tiesa? Žinoma, pagerbimas būtų nuostabu, bet argi tai tikrai yra gyvybės ir mirties klausimas?

Keitė spėliojo, ar Natanielis norės apie tai pasikalbėti pakeliui į ceremoniją, bet, vos jam pasirodžius kambaryje, iš karto suprato galinti to net nesitikėti.

Tikrojo Natanielio nebuvo likę nė ženklo. Priešais ją stovėjo pats tikriausias Alfa vyras – su nepriekaištingu juodu smokingu ir parišta juodo aksomo peteliške. Iš jo spinduliavo gryniausias vyriškas garsiausio Holivudo aktoriaus žavesys, ir Keitė pajuto, kaip juos skirianti praraja dar labiau praplatėjo. Ji jautėsi taip, tarsi būtų ką tik pabudusi iš nuostabaus sapno, o jai pro pirštus nesulaikomai slystų gražūs vaizdai. Ji jautė, kad ir jis slysta jai iš rankų.

– Natanieli... – Beviltiškai trokšdama prasiskverbti pro tuos barjerus ji pamėgino užmegzti pokalbį, tačiau Natanielis atrodė tolimas ir neprieinamas. Ji ne ką jam artimesnė, nei jausdavosi ekrane jį stebintys milijonai žiūrovų.

Natanielis šaltais pirštais užsegė Keitei vėrinį.

– Atrodai gražiai. – Jo žodžiai nuskambėjo taip, tarsi jis vertintų dar vieno Žydrojo ekrano apdovanojimams skirto aksesuaro kokybę.

– Natanieli...

– Tikriausiai šis vakaras tau atrodo baugus. – Jis žengė žingsnį atgal ir nužvelgė Keitę seksualiomis įkypomis akimis. – Nėra jokios priežasties nerimauti. Savo spindesiu užgoši visus.

– Dievinu koljė ir suknelę. – Ji norėjo jam pasakyti, kad nerimą jai kelia ne tai, kaip ji atrodo, o kaip jaučiasi. Kaip jis jaučiasi. Kai jie nusileido Los Andžele, jos pažinotas Natanielis paslaptingai pradingo. – Tikriausiai be galo nerviniesi. Žinau, kad šis vakaras tau daug reiškia.

– Tai darbo dalis. Kino akademijos apdovanojimai – taip pat svarbus renginys. – Jis buvo tikrų tikriausias kino žvaigždės įsikūnijimas. Tolimas. Nepasiekiamas.

Keitė tvirtai sugriebė jo ranką ir pamėgino paliesti vyrą.

– Maldauju , pasakyk, kas negerai. Ar viskas tik todėl, kad be galo trokšti laimėti?

– Žinoma, kad noriu. – Jo akys sutviskėjo žvilgiu mėliu. – Laimėtojui atitenka visi laurai.

Keitės ranka nusviro, tačiau ji nesiliovė savęs klaususi, kodėl negali juo patikėti.

– Vadinasi, viskas tik dėl tavo nugalėtojo prigimties.

– Išsamiam Keitės analizės seansui laiko nėra, – atkišdamas parankę pasakė jis. – Limuzinas laukia, fotografai – taip pat. Gal dar nori pasitreniruoti šypsotis?

Keitė sudvejojo, bet galiausiai įsikibo jam į parankę. Ji buvo tokia naivi. O jau net buvo spėjusi save pasveikinti pralaužusi Natanielio sienas. Ji manė, kad vyras, su kuriuo praleido dvi pastarąsias savaites, tikrasis Natanielis Vulfas, niekur nebedings. Ji tikrai patikėjo turinti išskirtinį priėjimą, o tai tik įrodė, kokia ji kvaila.

Tai, ką jie drauge išgyveno, nebeturėjo reikšmės. Kaip ir visa tai, kas nutiko iki šiol.

Natanielio Vulfo nebebuvo.

Limuzinas judėjo lėtai. Gatvės buvo atitvertos, o minios žmonių, besistengiančių bent akies krašteliu pamatyti kino žvaigždes, brovėsi artyn ir stumdėsi prie atitvarų. Paskui Keitė jau stovėjo ant legendinio raudono kilimo ir markstėsi nuo ryškios Kalifornijos saulės. Liesdama prie kaklo prigludusius deimantus, klausydamasi klyksmų, ji jautėsi esanti visiška įsibrovėlė. Tas kontroliuojamas chaosas ir minia ją baugino, beliko viltis, kad iš akių nepames Natanielio. Tokioje minioje niekaip jo nerastų.

Prie jų priėjo besišypsanti ir keliaklupsčiaujanti moteris.

– Pone Vulfai, aš jus palydėsiu. Kameros jau laukia.

Žinoma, kad kameros laukia. Kameros visada laukia Natanielio Vulfo.

Jie patraukė raudonu kilimu, ir Keitė pamatė jūrą pažįstamų veidų, tačiau nė vienas jų nebuvo toks žymus kaip Natanielio, kuris juos stebinčioje minioje kėlė kažką panašaus į masinę isteriją. Susirinkusieji rankose laikė plakatus bei didžiules jo nuotraukas ir šaukė jo vardą.

Natanielis ėjo ramus ir atsipalaidavęs, šypsodamasis, tarsi vaikštinėtų paplūdimiu, kartkartėmis stabtelėdamas su kuo nors pasišnekėti ar paspausti rankos. Jis buvo pirmo ryškumo žvaigždė, vyras, su kuriuo norėjo būti visi. Įstumta į jo pasaulį Keitė suvokė, kaip viskas beviltiška. Kaip ji bent akimirkai ­sugebėjo pagalvoti, kad iš jų santykių gali kas nors išeiti? Taip, ji šiek tiek laiko praleido su tikru vyru, bet jis buvo taip pat ir kino žvaigždė, o tai niekada nepasikeis. Visada bus kameros ir klykiančios moterys. Gražios moterys. Vis labiau grimzdama į nevilties liūną Keitė ėjo pro metalo detektorius, stengdamasi neužminti ant puikių suknelių ir neapsijuokti.

Paskui jie jau ėjo link fotografų ir su žvaigždėmis pasikalbėti nekantraujančių žurnalistų.

Keitė norėjo susilieti su aplinka, bet susilieti reikštų atsiskirti nuo Natanielio, o čia ji pažinojo tik jo veidą, todėl stovėjo ir norėdama prasiblaškyti tyrinėjo sukneles, mintyse pakeisdama tai kirpimą, tai spalvą, tai pritaikymą.

Jeigu jos, kaip kostiumų dizainerės, karjera nesusiklostys, galbūt galėtų tapti stiliste. Rengti žmones jai sekėsi visai neblogai.