Сара Морган - Žavingasis Natanielis

Ji jau buvo besvarstanti, ar ilgam nepasislėpus moterų tualete, kai prie jos priėjo draugiškai besišypsantis vyras.

– Jūs tikriausiai Keitė. – Jis ištiesė ranką. – Hovardas Keningtonas.

Vis dar jaudindamasi dėl Natanielio Keitė tik po kelių akimirkų suprato stovinti priešais kino elito atstovą.

– Ak... – Ji įsitempė ir pasijuto nejaukiai. – Natanielis sakė nusiuntęs jums mano piešinius, bet...

– Jie nepakartojami. Kaip ir jūsų vilkima suk­nelė. Net Alicija sužavėta, o jai padaryti įspūdį nelengva. – Prodiuseris pasivedėjo ją į šalį ir ėmė klausinėti apie idėjas; netrukus jie jau buvo įsitraukę į pokalbį, ir Keitė be atokvėpio jam pasakojo viso savo gyvenimo idėjas.

– Atleiskite. – Ji galiausiai nutilo. – Turbūt baigiu įkyrėti.

– Nušvietei mane be galo aiškiai. Nemoki nieko slėpti, tiesa?

– Ne. – Keitė nuraudo. – Bet labai stengiuosi pasikeisti.

– Nereikia. Ši savybė tau suteikia unikalumo, o Holivude unikalumas – retas dalykas. Pasižymi pačiu tikriausiu talentu. Kaip ir Natanielis.

Garsusis prodiuseris nusišypsojo, ir jie dar dvidešimt minučių nevaržomai šnekučiavosi; kai Hovardas Keningtonas padavė jai savo kortelę ir pakvietė kitą savaitę ateiti pasikalbėti su juo ir Alicija, Keitė pasijuto tarsi ant sparnų. Hovardui Keningtonui patiko jos darbai. Tai pranoko bet kokią svajonę. Tai jau buvo fantazija. Ji niekada net nedrįso svajoti, kad galėtų šitaip pasisekti. Dabar visų sunkiausia buvo neklykti iš džiaugsmo. Jeigu jai pavyktų įrodyti, kad iš tiesų yra talentinga, galėtų tapti filmų kostiumų dizainere.

Kone šokio žingsniu ji leidosi per salę ieškoti Natanielio, norėdama jam padėkoti ir pasidalyti savo jauduliu. Rado jį vieną spaudos konferencijoms skirtame kambaryje.

Jis sėdėjo išsidrėbęs ant raudonos sofos užmerktomis akimis. Peteliškė laisvai kadaravo palei kaklą, ant gretimos kėdės atkaltės buvo netvarkingai permestas švarkas. Taip trokštas apdovanojimas numestas ant grindų po kojomis.

– Atrodai kaip po karo. – Nusprendusi, kad dabar ne pats geriausias metas pranešti jam džiugiąją naujieną, Keitė priėjo artyn. – Gal nori vykti namo?

– Juokauji? Vakaras tik prasideda. – Natanielis pramerkė akis, ir Keitė akimirksniu suprato, kad jis gerokai padauginęs. – Laimėjau Žydrojo ekrano apdovanojimą.

– Žinau...

– O jeigu pasiseks, mama pagaliau supras, kas aš toks. – Tuose žodžiuose ­nuaidėjo dešimtmečiai gėlos; Keitės širdis plyšo iš skausmo, kai jo lūpos vėl išsirietė į pažįstamą autoironišką šypseną.

– Natanieli...

– Nežiūrėk į mane savo didelėmis atjaučiančiomis akimis. Gyvenimas bjaurus, mieloji. – Jo akys skleidė nuožmią, cinišką šviesą. – Jau turėtum šitai žinoti. Bet vis dar neprarandi vilties, tiesa? Vis dar esi tiek užsisvajojusi, kad lauki nesulauki laimingos pabaigos.

– Man rodos, tam, kad sulauktum laimingos pabaigos, kartais reikia padirbėti. – Ji nukreipė žvilgsnį į tuščią šampano butelį ant grindų.

Nuo pat lėktuvo nusileidimo Los Andžele Natanielis kiekvieną minutę gyveno didžiausioje įtampoje. Paskui dar užgriuvo emocinė laimėjimo sukelta euforija.

– Tavo kalba buvo... – Ji giliai įkvėpė. – Ji buvo graži, Natanieli. Puikiai suprantu, kaip tau sunku. – Keitė atsisėdo šalia. – Ar nori pasikalbėti?

– Ne. Tik jau nepasikalbėti. – Žibančiomis tarsi brangakmeniai akimis jis suėmė Keitės sprandą ir prisitraukė ją bučiniui. – Šį vakarą noriu daug ką nuveikti, bet kalbėjimasis į tą sąrašą tikrai neįeina .

Keitė pamėgino nuvyti šalin kylantį susijaudinimą. Ne , – beviltiškai mąstė ji. Nors fiziškai jis traukė ją, emociškai ji jautėsi atstumiama.

– Natanieli, – atplėšdama nuo jo lūpas pasakė Keitė, – negali nuo to bėgti.

– Ar tau atrodo, kad bėgu? – Lengvu, ištreniruotu rankos judesiu Natanielis paslinko ją po savimi ir gašliai nusišypsojo. – Meluoju.

– Taip, tu meluoji. – Stengdamasi nekreipti dėmesio į savo kūno reakciją, Keitė iš visų jėgų stumtelėjo Natanielį į krūtinę. – Meluoji sau. Negali tiesiog apsimesti, kad nieko nevyksta...

– Nieko nevyksta . – Jis lūpomis nukeliavo žemyn jos kaklu. – Bet netrukus veiksmas prasidės. Verčiau jau užrakinsiu duris... Man rodos, kad šio įvykio stebėjimas leistinas tik apsaugos darbuotojams...

– Ne... – Aistra ir vėl grasino ją pasiglemžti. – Ne! Tai beprotybė.

– Seksas su tavimi visada beprotiškas. – Jo lūpos buvo šiltos, bučiavo tobulai, todėl Keitė, beviltiškai stengdamasi užgniaužti venomis pulsuojantį susijaudinimą, nusuko galvą.

– Elgiesi taip, kaip visada elgiesi apimtas krizės, – vaidini.

Natanielis lėtai pakėlė galvą.

– Manai, kad vaidinu?

– Kalbu ne apie seksą, – kimiai atsakė Keitė. – Man atrodo, kad seksas tikras. Bet tik jis ir yra tikras. Natanieli, negali visą laiką bėgti...

Natanielio keiksmas Keitę šokiravo, paskui jis pašoko nuo sofos ir nuėjo į tolimiausią kambario galą.

– Kodėl negaliu?

– Nes tai nieko neišsprendžia. – Būtų buvę labai paprasta leistis pasiglemžiamai liepsnos. Rinkis lengvą kelią , – gundė ją kūnas. – Apsivyk jį rankomis ir daryk tai, ko trokšti.

Natanielis žvelgė į ją tamsiomis, pavojingu mėliu blykčiojančiomis akimis.

– Man jau pakaks kalbų.

– Ar perskambinai Džeikobui?

– O koks tavo reikalas?

Keitė susigūžė.

– Joks. – Neviltis persipynė su pykčiu. – Visiškai joks. Dabar tai matau.

– Nepurkštauk. – Vėl šypsodamasis kreiva šypsena, nuo kurios merginai visuomet svaigdavo galva, Natanielis priėjo artyn. – Šiąnakt švenčiame.

Keitės širdis stipriai sutvinksėjo lėtu nepažįstamu ritmu. Bet pyktis įsiplieskė ryškiau.

– Gali švęsti. Jeigu tai, kaip jautiesi, yra ne mano reikalas, neturiu ko daugiau pasakyti.

Ryškūs juodi antakiai susimetė į raukšlę.

– Keite...

– Ne. – Ji iškėlė ranką. – Nenoriu santykių, kuriuose svarbūs tik pasilinksminimai ir spindesys. Noriu visapusiškų santykių, ir jeigu tai reiškia, kad turėsiu susidurti su kai kuriais sunkumais, tebūnie. Esu pratusi prie sunkumų. Bet negaliu susitaikyti su paslaptimis. Visas mano tėvo gyvenimas buvo viena didelė paslaptis, bet aš taip gyventi nenoriu. Aš taip negyvensiu . – Už kambario ribų aidėjo juokas ir keliami tostai, tačiau viduje tvyrojo tyla, ir Keitė galiausiai buvo priversta pripažinti, kad jos jausmai Natanieliui visai nerūpi.

Jis giliai įkvėpė.

– Keite Fyld. – Jo lūpose žaidė keista šypsena. – Ar mane meti?

– Ne. Tai tu meti mane. – Pyktis ją deginte degino, ji pasilenkė ir pasiėmė rankinę. – Prisipažink, Natanieli, iš tiesų juk nenori santykių. Santykių esmė – dalijimasis, dalijimasis džiaugsmais ir vargais. Ir ne vien tavais – ne viskas sukasi apie tave. – Ji nurijo seiles. – Atė­jau čia pasidalyti naujienomis... Džiaugsmingomis naujienomis...

– Turi ką švęsti? – Natanielis paėmė dar ­vieną butelį šampano, ir Keitė pajuto, kaip jos įsiūtis ima lietis per kraštus.

– Ar nemanai, kad jau užteks?

– Nemanau. Jaučiuosi dar tik vos įmerkęs liežuvį. – Natanielis pakėlė butelį ir iššovė kamštį. Per rankas ant grindų ėmė tekėti putos.

Dar niekada gyvenime Keitė nejautė didesnio nenoro švęsti. Jai buvo šalta. Siaubingai šalta.