Сара Морган - Žavingasis Natanielis

– Jis išmokė jus visko, ko reikia. – ­Džeikobas liūdnai nusišypsojo ir ranka persibraukė veidą. – Nors Lukas toli gražu ir nėra geriausias pavyzdys įspūdžių lengvai paveikiamiems vaikams. Jis permiegojo su mažiausiai puse mokyk­los mergaičių.

– Ir keliomis mokytojomis.

Juokdamasis Džeikobas iš nevilties papurtė galvą.

– Ar susitinki su juo?

– Kartais. Į vieną mano filmo premjerą jis atvyko gerokai pavėlavęs ir girtas, – prisiminęs tą vakarą Natanielis išsiviepė. – Svirduliuodamas ir vis merkdamas akį paparacams perėjo raudonąjį kilimą su kažkokia į paranke įsikibusia žavinga blondine. Atmenu, kitos dienos laik­raščių antraštės buvo maždaug tokios: Blogi, blogi, blogi broliukai...

– Tipiškas Lukas.

– Prieš kelerius metus sutikau jį Anabelos surengtame Kalėdų vakarėlyje. Ką Lukas tikrai moka, tai švęsti.

– Tačiau nė vienas jūsų nebuvote grįžę čia.

– Gali vadinti mane išrankiu, – numykė Natanielis, – bet ši vieta toli gražu nedvelkia pasilinksminimų atmosfera.

– Ji kupina prisiminimų.

– Dauguma jų blogi.

– Kai kurie ir blogi. Tikriausiai atėjo laikas susikurti naujus. Perkurti šią vietą. Įleisti šiek tiek šviesos.

– Iš to, ką esu apie tave girdėjęs, šiai užduočiai tinki puikiausiai. – Natanielis susikišo rankas į kišenes. – Kažkada į tave lygiavausi. Be to, Rafaelis yra minėjęs, jog sukūrei sėkmingą dizaino verslą. Gerai pasidarbavai.

– Tu taip pat. Dar nepasveikinau tavęs laimėjus Žydrojo ekrano apdovanojimą. Mačiau filmą. Vaidinai neįtikėtinai.

Akimirką Natanielis svarstė, ar neprisipažinti, kaip visa tai jam atrodė tuščia, kaip beprasmiška, tačiau liežuvis taip ir nesuformulavo žodžių. Ką sakė Keitė? Vaidinti ką nors kitą tau taip lengva, tik būti savimi neįmanoma.

– Ar buvai viduje?

– Taip. – Džeikobas pažvelgė į brolį. – Gal nori pažiūrėti?

Jie patraukė link namo ir Natanielis pats nustebo, kaip lengva būti su broliu. Lengviau, nei būti namuose.

Stumdamas sunkias ąžuolines duris jis ­sudrebėjo. Kiek daug vaiduoklių ¸ – pamanė jis. – Kiek daug paslapčių.

– Jo nebėra, – abejingai pasakė Džeikobas. – Viljamo nebėra. Neteisingai pasielgiau leisdamas šeimai išsisklaidyti, bet daugiau nebesėdėsiu sudėjęs rankų. Natanieli, nuo šiol viskas bus kitaip.

– Galbūt tikrai atėjo metas pokyčiams.

Jie stabtelėjo didžiųjų laiptų apačioje – dabar jie visai nebeatrodė didūs, – ir paniro kiek­vienas į savus prisiminimus.

– Šiuo turėklu mėgdavai čiuožti žemyn. – Džeikobo lūpų kamputis truktelėjo, o pirštai perbėgo per sueižėjusį ir pamirštą medį. – Viljamą tai varydavo iš proto.

– Todėl ir čiuoždavau. Kodėl išvykai?

– Dėl kaltės.

– Išgelbėjai Anabelą. Be tavęs... – Natanielis giliai įkvėpė. – Ar žinai, kiek kartų kaltinau save, kad jos neišgelbėjau?

– Tau tebuvo devyneri. Kaip būtum galėjęs ją išgelbėti nuo tokio vyro kaip Viljamas?

– Niekaip. – Tardamas šį žodį Natanielis jautė, kad kažkas jame išsilaisvina. – Tu jį sulaikei. Tai tu buvai didvyris.

– Didvyris? – Džeikobas susiraukė. – Nemanau. Anabela liko randuota visam gyvenimui. To apskritai neturėjo nutikti.

Natanielis pagalvojo apie Viljamą.

– Jis buvo nevaldomas. Padarei tai, ką privalėjai padaryti.

– Ir gyvenu su tuo kiekvieną dieną. Kai Viljamas man pirmą kartą trenkė, buvau šešerių. – Džeikobas nukreipė akis į ant sienos kabantį išblukusį paveikslą. – Jis gėrė. Radau jį su buteliu viskio rankoje. Nežinojau, kas tas viskis. Žinojau tik tai, kad nuo to gėrimo jis tampa piktas, todėl stvėriau butelį jam iš rankos ir išpyliau. Maniau, kad dabar jau baigta. Kad nuo šiol viskas bus gerai. Taip bent jau nuolat sau kartojau. Kai esi vaikas, tiki tuo, kuo nori tikėti. Kai jis mirė... – Jo žodžiai pakibo ore, antroji sakinio dalis liko neišsakyta. – Sakai, kad dėl tos nakties kaltini save, bet apie kaltę manęs negali išmokyti nieko, ko dar nežinočiau.

Natanielis suvokė, kiek daug jo brolis nešiojosi širdyje.

– Mes nebuvome tavo atsakomybė.

– Klysti, buvote. O aš jus nuvyliau. Jeigu nebūčiau išvykęs, gal nebūtumėte pasklidę po pasaulį.

– Jeigu nebūtum išvykęs, gal visiems mums nebūtų taip pasisekę, – ištęsė Natanielis. – Ar žinojai, kad Aleksas tapo jauniausiu Silverstoune vykusių Didžiosios Britanijos Grand Prix lenktynių laimėtoju?

– Stebėjau tas lenktynes per televizorių viename Sebastiano viešbučių – regis, Didžiajame Singapūro Vulfe . – Džeikobas pasilenkė pakelti sudužusio nuotraukos rėmelio, kuris apleistas ir pamirštas gulėjo ant purvinų grindų. Pro suskaldytą stiklą įsistebeilijo į išblukusią nuotrauką. – Šią reikėtų pakeisti kokiu nors Anabelos kūriniu. Jos darbai stulbinami. Ji visur randa grožį. O kur dar tu – Žydrojo ekrano apdovanojimo laimėtojas. Dvidešimt milijonų dolerių už tavo paskutinį filmą ir procentai už parduodamus bilietus. Ką veiki su visais tais pinigais?

Natanielis pagalvojo apie vaikus Rio ir būsimus naujus projektus JAV.

– Atiduodu Džekui, ir jis juos padaugina dukart.

– Taip, rodos, jis pasižymi pačiu tikriausiu investavimo talentu.

– Ir sugebėjimu lošti pokerį. Net Lukas atsisako su juo rungtis.

– Laikraščiuose mirga straipsnių apie tave ir Keitę Fyld. Tau be galo pasisekė, kad radai tokį mylintį žmogų.

Jausdamas viduje plintantį šaltį, Natanielis susitelkė į ant sienos vaikėzų prikeverzotus užrašus.

– Ji mane paliko.

– O tu jai leidai? Nes jos nemyli?

– Nes ją myliu . – Jausdamas stebintį Džeikobo žvilgsnį, pirmą kartą sau pripažindamas šią tiesą, Natanielis pasitrynė pirštais kaktą.

– Mieliau norėtum praleisti gyvenimą su moterimis, kurios tau visai nerūpi? – kupinu ironijos balsu paklausė Džeikobas. – Jeigu įžvelgi logiką, apšviesk ir mane.

– Jeigu nemyli, neturi ko prarasti.

– Bet tu myli , – tyliai paprieštaravo brolis. – O tai, ar prarasi, priklauso tik nuo tavęs. Tačiau nujaučiu, jog moteriai būti su tavimi nėra lengva.

– Nes esu visiškai susipainiojęs?

– Nesi susipainiojęs labiau, nei kuris nors kitas. Bet ne, turėjau galvoje viešumą. Kad ir kur eitum, tau nuolat į veidą spigina kameros. Aplinkui sukiojasi norinčios už tavęs ištekėti ir pagimdyti tau vaikų moterys. Kita vertus, gal jai visa tai patinka.

Natanielis pagalvojo apie rudus apdarus. Tai, kaip Keitė stengėsi susilieti su aplinka. Gražioji, rūpestingoji Keitė. Vulfų saloje buvo tik juodu. Beprotiškojo, galvą pametusiojo Holivudo pasaulio nė su žiburiu nebuvo matyti.

Natanielis žvelgė į aptrupėjusias Vulfų dvaro sienas, į dulkes ir žiojinčius plyšus. Į istoriją. Džeikobas atstatys šiuos namus. Iš nuolaužų sukurs ateitį. Aš pats privalau padaryti tą patį.

– Viso to ji negali pakęsti. Keitė įsitikinusi, kad prieš kameras esu visiškai kitas žmogus.

– Ar ji teisi?

– Taip. – Natanielis dulkėse įrašė savo inicialus. – Visada slėpiausi už savo herojų kaukių. Nenorėjau būti savimi. Tikriausiai bijojau būti vėl atstumtas. Jeigu žmonės atmeta vaidinamą herojų, tai nėra taip asmeniška, kaip pajusti tik­ro asmens atmetimą.

– Turėtum didžiuotis tuo, kas esi, – švelniai pasakė Džeikobas. – Esi neįtikėtinas aktorius. Tavo karjerą sekiau nuo pat pradžių. Natanieli, esi nepaprastai talentingas. Bet taip pat esi ir geras žmogus. Viską žinau apie tavo ­labdaringą veiklą ir apie dramos projektus nuskriaustiems vaikams. Rafaelis man papasakojo.