Сара Морган - Žavingasis Natanielis

– Nežinau, – tyliai tarė jis. – Man pasirodė, kad taip, bet gal aš tiesiog norėjau, kad taip būtų.

– Kaip ji?

– Jos būklė stabili. Žinoma, su kalnu vaistų, bet ji ganėtinai laiminga savame pasaulėlyje. Mes tegalime ją kiek įmanydami labiau saugoti.

Bet juk ne vaiko darbas saugoti tėvus, tiesa?

Keitė pagalvojo apie savo pačios vaikystę. Slaptas jos tėvo gyvenimas nekeitė fakto, kad ji buvo mylima, tikrai mylima.

– Neįsivaizduoju, kaip išgyvenai.

– Išgyvenau tapdamas kitu žmogumi. Sunkiausiais metais vaidinau. – Natanielis neatitraukė nuo jos akių. – Iki kol sutikau tave, beveik visą laiką buvau kažkas kitas. Esi pirma moteris, kurią sudomino ne kino žvaigždė, o vyras. Tas dramos projektas Rio... Tenorėjau išrašyti čekį. Nenorėjau žinoti, kur jis nukeliaus. Nenorėjau nieko žinoti apie tų vaikų gyvenimą. Gal mėginau nusikratyti kaltės, kurią jaučiau nesugebėjęs apsaugoti Anabelos. Jeigu padėčiau kitiems vaikams... – Jis nerūpestingai gūžtelėjo pečiais. – Paskui tu pasiūlei įsitraukti į veiklą. Ir tai viską pakeitė.

– Natanieli...

– Aš neįsitraukiu . Nesitepu rankų su žmonių jausmais – nesu tam tinkamas. Tačiau tie vaikai buvo... – Natanielis susiraukė. – Maniau, kad tai aš jiems padedu, bet iš tiesų jie padėjo man. Stebėdamas juos suvokiau, kad negalima leisti praeičiai mane apriboti. Niekada ne per vėlu susikurti naują gyvenimą. Nuveikti ką nors kita. Norėti ko nors kito. O aš noriu kitokio gyvenimo, Keite. Nenoriu kiekvieną rytą prabudęs iki pat vakaro vaidinti. Noriu gyventi savo , o ne kažkieno kito gyvenimą. – Jo žvilgsnis deginte degino. – Ir noriu jį nugyventi su tavimi.

Keitės širdis mėgino suplazdenti, bet protas neleido. Nebūk kvaila, Keite.

Natanielis kreivai šyptelėjo.

– Pasakyk ką nors.

– Laimėjai Žydrojo ekrano apdovanojimą... – gergždžiančiu balsu pradėjo ji, – esi karščiausia pasaulio kino žvaigždė...

– Tai tik darbas... – delnais apimdamas Keitės veidą ir nykščiais glostydamas jos skruostus pasakė Natanielis. – Tai ne aš. Tu mane to išmokei. Esi vienintelis žmogus, kuriam pasirodė svarbu pažvelgti į mano užkulisius. Vienintelis žmogus, kuris panoro mane pažinti. O aš noriu ir toliau būti savimi, noriu, kad būtum šalia. Aš tave myliu. – Kadangi Keitė vis dar tylėjo, Natanielio šypsena ėmė gesti. – Pirmą kartą ištariau šiuos žodžius už filmavimo aikštelės ribų.

Keitė ir toliau kiek įmanydama stengėsi sutramdyti savo jaudulį.

– Visa tai man – didelis akibrokštas, be galo netikėta... – Dabar ji elgiasi kaip bailė, tiesa? Nes bijo juo patikėti. – Kada supratai, kad mane myli?

– Kai laimėjau apdovanojimą ir pajutau, kad jis man nieko nereiškia. – Jo akys tyrinėjo Keitės veidą. – Norėjau jį laimėti dėl Kerės, bet kai tą vakarą mane palikai, supratau, kad nelaimėjau nieko. Kad pralaimėjau.

– Natanieli...

– Žinau, kad laikai mane bailiu... – pasakė jis virpančiu balsu ir priglaudė savo kaktą prie Keitės, – ...bet suteik man galimybę įrodyti, kad tai netiesa. Esu kietas vaikinas. Nori pačiupinėti mano raumenis?

Tada pasipylė ašaros. Jos išsiliejo iš akių ir nuslydo per lūpas.

– Žinau, kad nesi bailys. Tenorėjau, kad viskas išeitų į gera, o tu vis mane atstumdavai.

– Daugiau taip nedarysiu. Neverk. Maldauju, neverk. – Natanielis nubraukė jai nuo skruostų ašaras ir ėmė karštai bučiuoti. – Keite, tikrai... Prašau ... Sakau tau – myliu tave... Pasakyk ką nors.

Siaubas ir viltis pradėjo suktis pašėlusiame šokyje.

– Negaliu sau leisti tavimi tikėti. Nežinau, ar nevaidini.

– Žinai, kad nevaidinu. Myliu tave ir noriu praleisti su tavimi likusį gyvenimą Keitės karalystėje. Gali išmesti tuos žurnalus, nes dabar turėsi mane tikrą.

Keitės juokas sumišo su kūkčiojimu.

– Mes tokie skirtingi...

– Ne tokie ir skirtingi. Tu slėpeisi po rudais drabužiais. Aš slėpiausi už darbo.

– Rudos nebuvau apsivilkusi nuo pat išvykimo iš Vulfų salos. – Keitė šniurkštelėjo nosimi ir megztinio rankove nusišluostė ašaras. – Privertei mane pasijusti gražia.

– Tu ir esi graži. – Apkabindamas ją Natanielis susiraukė. – Numetei svorio?

– Jaučiausi apgailėtinai.

Pajutęs sąžinės graužatį Natanielis stipriai priglaudė Keitę prie savęs.

– Daugiau niekada neišleisiu tavęs iš akių. Parsigabensiu tave tiesiai į Los Andželą...

– Aš ir pati keliauju atgal į Los Andželą. – Keitė atsitraukė ir nukreipė žvilgsnį į prie durų sukrautas dėžes. – Šią savaitę kalbėjausi su Hovardu Keningtonu, jis nori, kad sukurčiau kostiumus naujam jo filmui. Jam iš tiesų patiko mano darbai. Aš maniau, kad jis tariamai susižavėjo tik dėl tavęs, bet sužinojęs, kad išskridau su juo net nepasikalbėjusi, labai supyko. Atsiuntė man lėktuvo bilietą.

– Tau jo nebereikės, nes parskraidinsiu tave namo. Vos išvydęs tavo darbus žinojau, kad jie išskirtiniai. – Jis nubraukė Keitei nuo veido plaukus. – Ketinu atsisakyti vaidybos ir susitelkti į režisūrą. Galėsime dirbti drauge.

Drauge. Keitės širdis nuo jausmų pertekliaus suvirpėjo.

– Keitė Fyld, kostiumų dizainerė.

– Keitė Vulf , kostiumų dizainerė.

Bijodama, kad kerai išsisklaidys, ji nedrįso net pajudėti.

– Natanieli...

– Noriu, kad tekėtum už manęs. Pasakyk, kad už manęs tekėsi.

Jai zvimbė ausyse.

– Nori mane vesti? Bet tu... O Dieve... Sudaužysi milijardų moterų širdis.

– Man rūpi tik vienos moters širdis, – švelniai pasakė Natanielis ir pamatęs, kad jos akyse vėl kaupiasi ašaros, tyliai nusikeikė. – Nedaryk to. Negaliu matyti tavęs verkiančios, daugiau niekada nenoriu matyti tavęs verkiančios.

– Šį kartą ašaros iš laimės. – Keitė priglaudė galvą jam prie krūtinės. – Negaliu patikėti tuo, ką gridžiu...

– Paprastai, kai prašau moters už manęs tekėti, žinau, koks bus atsakymas, nes jis įrašytas į scenarijų. – Apimtas jam nebūdingo netikrumo jausmo Natanielis siaubingai ­sudejavo. – Pamiršau žiedą. – Jis tyliai nusikeikė ir įkišo ranką į kišenę. – Viską darau neteisingai. Buvau taip gerai suplanavęs – ir priklaupimą ant kelio, kaip pasakoje, Keitės karalystės stiliumi, – bet pamačiau tave ir... Atleisk, atleisk, gal galime pakartoti? – Jis atsiklaupė. – Keite Fyld, ar tekėsi už manęs? Ar ­mylėsi mane ir kalbėsies su manimi, iki mirtis mus išskirs?

Kai Natanielis užmovė jai ant piršto žiedą su didžiuliu žėrinčiu deimantu, Keitės juokas virto tyliu aiktelėjimu.

– O Dieve...

– Jeigu tau nepatinka, galime išrinkti kitą. Galbūt turėjau leisti tau išsirinkti pačiai. Atleisk... Šitą pasipiršimą visai sugadinau.

– Ne, nesugadinai... – Keitei sunkiai sekėsi tarti žodžius. – Jis buvo tobulas.

– Pamiršau žiedą ir priklaupimą, – santūriai tarė jis. – Kas čia tobulo?

– Jis buvo tobulas savo tikrumu. Jis sklido iš širdies, o ne iš scenarijaus. Jeigu viską būtum atlikęs sklandžiai, būčiau pagalvojusi, kad vaidini.

– Tikrai? – nuoširdžiai paklausė Natanielis, o jo žvilgsnis išdavė abejonę. – Tuomet gal yra tikimybė, kad kažkurią šio šimtmečio akimirką sulauksiu atsakymo?

– Taip! – tiesiai iš širdies išsprūdo Keitei. – Žinoma, taip. Aš tave myliu. Žinai , kad myliu.