Сара Морган - Žavingasis Natanielis

Po tūkstančių fotoaparatų blyksnių balsas pranešė, kad apdovanojimų ceremonija prasidės po penkių minučių, todėl Natanielis nuvedė Keitę į jiems skirtas vietas parterio priekyje.

Pirmoji eilė , – svaigstančia galva mąstė Keitė. – Aš sėdžiu pirmoje eilėje .

Tęsiantis apdovanojimų ceremonijai, Keitė jautė augančią Natanielio įtampą. Nežinomybė ją varė iš proto, širdis daužėsi kaip pašėlusi, ji net negalėjo mėgautis vakaru, nes nekantraudama laukė, kada bus Natanieliui svarbus momentas. Keitė troško, kad jis laimėtų, nes žinojo, kaip smarkiai jis to trokšta.

Net išvydusi didžiuliame ekrane blykstelint žodžius  – Geriausias pagrindinio vaidmens atlikėjas  – ji suprato, kad viskas dar tik prasideda. Pasiruošusios papasakoti apie kiekvieną pretendentą atskirai ant scenos užlipo penkios gražios aktorės; Keitė sulaikiusi kvapą laukė, kad jos greičiau užbaigtų savo šnekas, kol pati neliuoktelėjo ant scenos ir neatplėšė voko. Moterims giedant ditirambus apie kiekvieną pretendentą, Keitė nesiliovė griežusi dantimis, bet, atėjus Natanielio eilei, kaipmat ištempė ausis. Kai drauge su juo vaidinusi gražioji aktorė ėmė girti savo kolegos talentą, intuiciją ir įgūdžius tiek prieš kamerą, tiek už jos, Keitė prasikaltusi suvokė iš tiesų visą laiką mėginusi ignoruoti jo aktorinius sugebėjimus. Ji nuolat stengėsi pamiršti, kad jis yra puikus aktorius, nes toks jo įvaizdis ją paprasčiausiai gąsdino. Tačiau Natanielis juk buvo pasaulinio lygio kino žvaigždė. Ir tarp savo kolegų akivaizdžiai gerbiamas.

Žinodama, jog netrukus į jį pakryps kameros, Keitė nesiliovė šypsotis, nors galvoje vis sukosi ir sukosi ta pati mintis: Dieve, tegu jis laimi, tegu jis laimi.

Galiausiai šnekos baigėsi.

Ant scenos užkopė kerinti, prieš metus Geriausios aktorės titulą laimėjusi moteris.

Įsitempusi tarsi lanko templė Keitė klausėsi dar kartą skaitomų pretendentų vardų; paskui aktorė atplėšė voką. Ji pakėlė galvą į žiūrovus ir nusišypsojo.

– Žydrojo ekrano apdovanojimas atitenka Natanieliui Vulfui už Alfa vyrą .

Salę tarsi perkūno trenksmas sudrebino aplodismentai. Keitės regėjimas apsiblausė – norėdama pasveikinti Natanielį ji atsisuko, tikėdamasi išvysti jo veide šypseną. Tačiau jis tik sėdėjo ir žiūrėjo priešais save.

– Natanieli? – springdama kreipėsi į jį Keitė. – Tu laimėjai. Tau pavyko. – Ji bakstelėjo jam alkūne, ir kai jis pagaliau atsisuko, ji pamatė akyse tuštumą. – Sveikinu. Visi laukia tavęs ant scenos. Privalai lipti ir pasiimti apdovanojimą!

Natanieliui lėtai stojantis, ėmė stotis ir visi susirinkusieji. Jie kilo vienas paskui kitą, sveikindami su ypatingu solidarumu. Salėje nebuvo nė vieno, kuris iki dabar nebūtų girdėjęs liūdnos jo vaikystės istorijos. Nebuvo nė vienos moters, kuri, Natanieliui lėtai einant link scenos, negalvotų apie jo motiną. Garsas buvo kurtinamas, ir nė vieno žiūrovo galvoje nebuvo likę abejonės, kad pasirinkimas neginčytinas. Dėl visų apkabinimų, bučinių ir rankos paspaudimų Natanielis vargiai prisiyrė prie scenos. Keitė stebėjo jį su gerklę kutenančiu pasididžiavimu ir akis geliančiomis ašaromis.

Galiausiai jam pavyko išsinarplioti iš rankų raizgalynės ir užlipti ant scenos atsiimti Žydrojo ekrano apdovanojimo iš karščiausios Holivudo aktorės.

Salėje tebeaidėjo audringi plojimai, bet staiga, pačiame džiaugsmo sūkuryje, Keitę užliejo neviltis.

Kažkurį laiką jis priklausė jai. Ne Natanielis Vulfas, Žydrojo ekrano apdovanojimo laimėtojas, o Natanielis Vulfas, vyras. Kažkurį laiką jie juokėsi, plaukiojo jūroje ir mylėjosi. Jis dalijosi su ja savo mintimis. Papasakojo jai apie šeimą. Ji žinojo, kad po tomis mėlynomis akimis slepiasi atidus, stiprus, garbingas, savo jausmus saugantis žmogus.

Bet dabar...

Stebėdama, kaip jis triumfuodamas į orą iškelia varveklio formos Žydrojo ekrano trofėjų, ji pajuto akyse besikaupiančias ašaras.

Kadaise jis tebuvo mažas berniukas, kuris mėgino pabėgti nuo tikro gyvenimo košmaro. Tas mažas berniukas prasiskynė kelią iki pat viršūnės nuožmiausiame versle.

Jo pasiekimas buvo neprilygstamas.

Kai aplodismentai nutilo, o žiūrovai pagaliau atsisėdo, Natanielis nusišypsojo savo seksualia darbine šypsena.

– Čia toji dalis, kai turėčiau imti verkti, tiesa?

Per auditoriją nuvilnijo juokas, ir Natanielis, pašaipiai atsiprašydamas, skėstelėjo rankomis.

– Atleiskite, kad nuvyliau, – ištęsė jis, – bet dėl ašarų man visada kyla sunkumų. Nebent, žinoma, man už tai mokama. Ačiū jums už šią nepamirštamą valandą... – Jis kalbėjo raiškiai, elegantiškai; padėkojo drauge vaidinusiai aktorei ir visiems prie filmo prisidėjusiems žmonėms.

Paskui trumpam nutilo ir pažvelgė į žvilgantį trofėjų. Salėje įsivyravo tyla, tarsi visi būtų pajutę, jog privalomos padėkos baigtos ir dabar bus sakoma kažkas prasmingo.

– Skiriu šį apdovanojimą savo motinai Kerei. – Jo balsas nesudrebėjo, jis kalbėjo tiesiai į kamerą, kuri sukiojosi priešais sceną. – Kere, tu esi graži, ypatinga moteris, kuri visada man kartodavo, kad vieną dieną jos sūnus Natanielis laimės Žydrojo ekrano apdovanojimą. Buvai teisi. Aš laimėjau. Jis priklauso man. – Tvirtai suspaudęs rankoje trofėjų Natanielis keistai nusišypsojo. – Gal žiūrėdama į šį daiktą ant savo židinio atbrailos galvosi apie mane.

Keitė išgirdo, kaip eilėje už jos sėdinti moteris sukūkčiojo, o vyras atsikrenkštė.

Pasauliui jo žodžiai veikiausiai nuskambėjo kaip paprasčiausia dedikacija, bet Keitė suprato tikrąją jų prasmę. Pagaliau ji suvokė Natanielio tikslą.

Jis vylėsi, kad matydama jį laikantį Žydrojo ekrano apdovanojimą mama ką nors prisimins. Jis tikėjosi, kad to užteks jai priminti, kad jis yra jos sūnus.

Keitės skruostai paplūdo ašaromis, bet ji greitai jas nusibraukė suvokdama, kad kameros gali būti atsuktos į ją.

Natanielio nulipimą nuo scenos palydėjo dar garsesni plojimai, o jam sėdantis šalia Keitės, tikėdamasi išvysti jo akyse pasididžiavimą, virpančiomis lūpomis jam nusišypsojo. Tačiau jo veidas atrodė papilkėjęs, mėlynos akys  – tuščios.

– Graži kalba, – uždėdama savąją ranką ant Natanielio pasakė Keitė. – Ar ji stebi?

– Taip. Nors Anglijoje – labai vėlu, ji kiek­vienais metais primygtinai reikalauja žiūrėti Žydrojo ekrano apdovanojimus. Ta proga netgi pasipuošia.

Vieniša pasimetusi moteris, besiruošianti per televizorių stebėti pasaulinio garso apdovanojimų ceremoniją.

Nuvydama ašaras Keitė sumirksėjo.

– Tuomet padarei ją be galo laimingą.

Natanielis nieko neatsakė, ir Keitė norėjo tik vieno, – kad jie tuojau pat vyktų namo, ir ji galėtų pamėginti įkalbėti jį su ja pasikalbėti. Tačiau jie sėdėjo iki pat ceremonijos pabaigos, o paskui įsiliejo į Žydrojo ekrano apdovanojimų proga surengtą puotą.

Puotai skirta patalpa buvo moderniai elegantiška, tviskantys sietynai ant padengtų stalų žėrė gausios šviesos krioklius. Natanielį kaipmat apsupo jo sėkmę norintys sugerti žmonės, ir Keitė pasijuto nustumta į minios pakraštį.

Ji lūkuriavo svarstydama, kaip tuo pat metu įmanoma jaustis ir nematomam, ir visiems krintančiam į akis. Situacijos netikrumas vertė Keitę jaustis nepatogiai, ji suprato, kad kaip tik dėl šios priežasties Natanielis nusprendė slėptis. Juk čia negali būti savimi, tiesa? Šiems žmonėms nereikėjo tikrumo – jiems reikėjo svajonės.