Сара Морган - Žavingasis Natanielis

– Man viskas gerai.

– Natanieli, tau ne viskas gerai!

– Yra kaip yra. Kaip buvo visada. Privalau perspėti kliniką. – Nusipurtydamas Keitės rankas jis išsitraukė iš kišenės telefoną. – Jie privalo prie Kerės neprileisti nei laikraščių, nei televizijos. Žiniasklaidos dėmesys gali gerokai pakenkti jos emociniam stabilumui. Reikės sustiprinti ir apsaugą, kad tie šakalai negalėtų net prisiartinti, nes žurnalistų gaujos jai visuomet asocijuojasi su katastrofiška jos ir mano tėvo santuoka.

Stengdamasi nesijausti įskaudinta dėl tokios atstumiančios Natanielio reakcijos, Keitė tiesiog sėdėjo bejėgiškai susmukusi.

– Ketini paskambinti Sebastianui?

– Ką tik išsiunčiau jam žinutę.

Durys tarp jo ir pasaulio vienos po kitų užsivėrė. Keitei norėjosi įkišti į paskutinį tarpdurį koją, kad sulaikytų jį nuo atsiribojimo nuo kitų ir nuo savęs.

– Nemanai, kad būtų geriau pasikalbėti?

– Jam tereikia faktų.

Faktai. Faktai. Keitei norėjosi pasakyti, kad pokalbis nėra vien apsikeitimas faktais.

Pajutęs jos įtampą Natanielis pasuko galvą.

– Jautiesi nusiminusi, kad tau nepapasakojau visko...

– Ne, – tvirtai suspaudusi lūpas iškošė ji. – Taip tvarkaisi su visomis negandomis. Suprantu.

– Tikrai supranti? – griežtai paklausė jis. – Nes jeigu tiesa apie mano šeimą tave šokiruoja, pasirinkai ne tą vaikiną. Mano šeimoje daugiau griaučių, nei vidutinio dydžio ­kapinėse. – Šiurkštus jo tonas tarsi švitrinis popierius brūkštelėjo per jos nervų galiukus, ir Keitei prireikė visų valios pastangų, kad atgautų bent dalelę saloje jų atrasto artumo.

– Suprantu, kodėl man nepasakei. Suprantu, kad tau skaudu apie tai kalbėti.

– Skausmo nejaučiu. – Širma nusileido, ir jau niekas nebūtų galėjęs pro ją patekti. – Skausmą lioviausi jautęs prieš dvidešimt metų.

Jausdama sąmonę užliejančią neviltį, Keitė stebeilijo į tobulas Natanielio profilio linijas.

Nebejaučia skausmo?

Jam agonija.

O ji net nenutuokia, kaip jį pasiekti.

***

– Ši vieta nepakartojama. – Jie buvo aukštai Holivudo kalnuose, netoli Runjono kanjono. Apačioje ankstyvo ryto saulės migloje skendėjo Los Andželas.

Saulės spinduliai žaidė bekraščio baseino vandens paviršiuje, o oras buvo pritvinkęs malonaus pušų aromato.

– Šį namą suprojektavo vienas mano draugų architektų.

Natanielis, neprieinamas ir mandagus, ­įpylė Keitei kavos.

– Apačioje matyti Saulėlydžio bulvaras . – Jis pamojo ranka. – O kairėje – centrinės miesto dalies aukštumos. Gerai miegojai?

– Taip. Ačiū. – Nejaugi jis tikrai mano, kad aš galėjau gerai miegoti, kai neatėjo pas mane į lovą?

Keitė spėliojo, kur jis praleido naktį. Atmerktomis akimis terasoje, galvodamas apie savo motiną? Vaikščiodamas pirmyn atgal?

Jausdamasi visiškai išsekusi, ji pažvelgė į apačioje nusidriekusį miestą. Nuo vasario mėnesio Londone ji buvo tarsi už milijonų mylių. Už milijonų mylių ir nuo savo tikrojo gyvenimo. Tik kad tas tikrasis gyvenimas niekur nedingo, tiesa?

Pastarąsias dvidešimt keturias valandas ji jautėsi grįžusi į žemę, o nuo šiurkštaus nusileidimo jai vis dar sopėjo raumenis.

– Privalau ieškotis darbo.

– Šį vakarą Žydrojo ekrano apdovanojimuose bus Hovardas Keningtonas. Jis ateis drauge su Alicija. Jie nori su tavimi aptarti vieną projektą.

Jųdviejų problema trumpam atsidūrė antrame plane. Keitei svaigo galva, širdyje kibirkščiavo susijaudinimas.

– Tas pats Hovardas Keningtonas? Prodiuseris?

– Tas pats.

– Bet... iš kur žinai, kad jie norės su manimi kalbėtis?

– Su jais dėl tavęs jau šnekėjausi.

Natanielis kalbėjo mandagiai, bet šaltai, ir Keitė jautėsi taip, tarsi jos širdis būtų sukama priešingomis kryptimis. Viena ranka jai siūlydamas fantastišką ateitį, antrąja plėšė iš jos kitą svajonę.

– Ačiū, – tyliai padėkojo ji, – kad dėl manęs stengiesi.

– Jau nusiunčiau jiems preliminarius tavo piešinius ir kostiumų scenarijų. Abiem padarei įspūdį. Visa kita priklausys nuo tavęs. – Natanielis dalykiškai pažvelgė į laikrodį. – Privalai pradėti ruoštis vakarui.

Keitė net nebuvo spėjusi gurkštelėti kavos.

– Jau?

– Juk tai Žydrojo ekrano apdovanojimai, – ironiškai nusišypsojo Natanielis. – Dauguma aktorių jiems pradėjo ruoštis jau prieš du mėnesius.

– Juokauji... – Užtvindyta nesaugumo jausmo, Keitė pastatė puodelį ant stalo. – Staiga man visai praėjo noras dalyvauti... Gal geriau praleiskime vakarą priešais televizorių? – Nedrąsus mėginimas pajuokauti išspaudė Natanielio šypseną.

– Manykis turinti pranašumų, nes tau nereikia botulino, plastinės chirurgijos, dantų balinimo ar mėnesio su asmeniniu treneriu. Atrodysi fantastiškai, ir, numanau, tarp elito atstovų sukelsi nemažai dantų griežimo.

Keitę apėmė panika.

– Natanieli, negaliu eiti į ceremoniją. Neturiu net suknelės.

– Turi. Sek paskui mane, Pelene. – Natanielis nuėjo per terasą į namą.

– Negaliu vilkėti tuo, ką pats man išrinkai. Daugybė spalvų ir medžiagų man netinka. Žalsvai mėlyna gal ir dera paplūdimiui, bet tikrai ne Žydrojo ekrano apdovanojimams. – Trokšdama, kad jie ir vėl būtų vieni Vulfų saloje, Keitė nusekė paskui jį į vidų. Pro didžiulius langus ant poliruoto medžio grindų ir elegantiškų baltos spalvos baldų krito saulės šviesa.

Tylus ir susikaupęs Natanielis vedė Keitę sraigtiniais laiptais į pagrindinį miegamąjį su braziliškojo medžio balkonu ir į Santa Monikos kalnus atsiveriančiais vaizdais. Tačiau vaizdas jai dabar rūpėjo mažiausiai.

Jausdama iš jo sklindančią įtampą Keitė ir vėl pamėgino užmegzti pokalbį.

– Natanieli... Žiniasklaida vakar...

– Jeigu suknelė nepatiks, galėsi pasikalbėti su dviem garsiais Amerikos dizaineriais, kurie tavęs jau laukia. – Nesuteikdamas Keitei progos pakreipti pokalbio asmeniškesne linkme Natanielis parodė į persirengimo kambarį, kuris dydžiu prilygo jos butui Londone.

Patekusi į stiklų ir veidrodžių blizgesiu akinantį kambarį, Keitė šokiruota sumirksėjo. Ant pakabos kabojo jos pačios sukurta suknelė. Jos suknelė. Ji buvo nukopijuota tiesiai iš eskizo, kuriuo Natanielis žavėjosi pirmąjį vakarą jos bute  – prie aukso spalvos šilko buvo prisiūti net žvynelių pavidalo blizgučiai.

– Ak... – Ji nurijo seiles. – Natanieli. Kaip tu?.. Kada?..

– Tavo eskizų knygoje radau dar vieną jos piešinį ir išsiunčiau savo draugui dizaineriui. Visa siuvėjų komanda dirbo dieną naktį.

– Ji tobula. Tai... – Neprilygstamas gestas . O ji neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip jį interpretuoti. Labiau sutrikusi Keitė dar niekada nesijautė.

Natanielis ją stebėjo su neperprantama veido išraiška.

– Patinka?

– Kaip galėtų nepatikti? – Keitė žengė artyn ir, kaip elgdavosi su visais apdarais, ėmė čiupinėti medžiagą. – Ji lygiai tokia pat, kokią ir įsivaizdavau. Išskyrus tai, kad net nenutuokiau vilkėsianti ją pati. – Be galo sujaudinta, ji apsivijo Natanielio kaklą. – Ačiū. Tu nepaprastai dėmesingas.

Ji pasijuto taip, tarsi būtų apkabinusi akmens stulpą – jokio atsako. Nieko.

Natanielis atsargiai atitraukė Keitės rankas.

– Nupirkau tau dar kai ką... – kuo įprasčiausiu tonu pasakė jis ir ištraukęs iš kišenės dėžutę atidarė. Iš viliojančio juodo aksomo patalų jai mirkčiojo deimantų vėrinys.