Сара Морган - Žavingasis Natanielis

Kai vaiko akyse sublizgėjo ašaros, Natanielis nežinojo, kurį iš jų apėmusi didesnė panika.

Jis jau buvo besikreipiąs į Gabrielą ir Keitę pastiprinimo, bet berniukas nutvėrė jį už rankos.

– Esu matęs tavo filmus.

Natanielis pajuto krūtinėje spaudimą.

– Ak. Puiku.

– Aš... Čia daugybė aktorių. – Jo balsas nuskambėjo atšiauriai. Beviltiškai. – Jums manęs nereikia.

– Na, tai tik rodo, kiek mažai išmanai. – Natanielis pamatė mėlynes ant berniuko rankų, ir pyktis jo skrandyje susiveržė į kietą mazgą. – Tu man labai reikalingas. Nešk savo kaulėtą užpakaliuką ant scenos ir kibkime į darbą.

***

– To berniuko dar niekam ­nepavyko ­prakalbinti. – Gabriela su Keite surėmusios galvas iš atraižų siuvo kostiumus. – Bet dabar jis jau mokosi vaidybos su Natanieliu Vulfu. Keite, jis ką tik nusijuokė .

– Liaukis. Tuoj prapliupsiu žliumbti. – Keitė tankiai sumirksėjo. – Negaliu tuo pat metu ir siūti, ir verkti.

Tačiau Natanielio pasiryžimas įtikinti berniuką atsiverti ir dalyvauti programoje ją ­sujaudino. Jis nepasidavė. Kaskart berniukui pamėginus atsitraukti, jis buvo šalia – vis labiau nuleisdamas savo paties sienas, kad tik padėtų vaikui.

– Ar žinai, kiek kartų mėginau jį prakalbinti? – Gabriela įvėrė į adatą siūlą. – O dabar jis jau turi vaidmenį. Žinau jo vardą, galėsime jam padėti.

Keitė pakėlė galvą ir ėmė stebėti Natanielį. Jis demonstravo judesį, o vaikai pakerėti jį stebėjo.

Jis būtų nuostabus tėvas.

Mintis atskriejo iš niekur, ir Keitė šokiruota sustingo.

O ne, ji taip su savimi nepasielgs, tiesa? Ji net trumpam neleis sau patikėti, kad jų santykiai reiškia daugiau, nei ugnies blyksnis.

Pajutusi skausmą Keitė nuleido akis ir pamatė, kad įsidūrė.

Ji čiupo popierinę nosinaitę ir mintyse save papurtė.

Vaikai? Po tokios randuotos vaikystės?

Mėgindama nukreipti mintis kitur, ji vėl įniko į darbą – siuvo kostiumus – ir stengėsi visiškai atgauti savitvardą; trumpam nutraukusi darbus ji galiausiai priėjo prie Natanielio.

– Tau puikiai sekasi. Net nenutuokiau, kad šneki vietinių kalba.

– Rafaelis – brazilas. Kai buvome maži, dažnai kartu žaisdavome. – Jis stebėjo du kovos sceną vaidinančius berniukus ir kartkartėmis įterpdavo komentarą.

– Gabriela man pasakė, kiek daug pinigų esi paaukojęs šiam projektui. Ji man sakė, kad tik dėl tavęs dauguma šių vaikų šiandien yra gyvi. Kaip su ja susipažinai?

– Rafaelis remia edukacines programas – aprūpina mokyklas kompiuteriais ir panašiai. Jis ir supažindino mane su Gabriela. – ­Mūšio scenai įgavus pernelyg tikrovišką pobūdį, Natanielis berniukus sustabdė. – Jūs neturite tikrąją to žodžio prasme vienas kito sumušti. Darykite taip... – Pademonstravęs, kaip įtikinamai atlikti veiksmą nesuteikiant kitam skausmo, Natanielis vėl atsisuko į Keitę. – Idėja greitai įgavo didelį mastą. Kartais mūsų projektai persipina. Prieš dvejus metus Rafaelis atsiuntė vieno berniuko, kuriam buvo padėjęs, parašytą scenarijų, – jis buvo geras. Pavertėme jį filmu.

Keitė stovėjo netekusi žado.

– Radai studiją, kuri ėmėsi tokio beprotiško sumanymo?

– Ne. – Jis staigiai ištiesė ranką ir sulaikė bekrintantį berniuką. – Drauge su Rafaeliu surinkome reikiamą sumą. Filmas buvo nedidelio biudžeto, jo premjera įvyko gegužę per vieną filmų festivalį. Karnavalas . Drąsus miesto trileris apie berniuką iš smurtaujančios šeimos. – Natanielis nukreipė žvilgsnį į Karlosą – berniuką, kurį buvo įtikinęs pasilikti. – Toks daugumos šių vaikų gyvenimas. Išskyrus tai, kad Karnavale herojui suteikiama galimybė pradėti gyvenimą iš naujo.

Nejaugi Natanielis nematė sąsajų? Vaidyba ir jam padėjo pabėgti nuo sunkios vaikystės, o dabar tą patį pabėgimą jis siūlė kitiems vaikams.

Keitė nurijo seiles.

– Kas tau suteikė tokią galimybę? Lankei dramos mokyklą?

– Pensioną. Mano tėvas negalėjo sulaukti, kol mumis visais atsikratys. Mokykloje jaučiausi laimingesnis nei namie. – Jo antakiai susimetė į nežymią raukšlę, tarsi ši mintis jį būtų aplankiusi tik dabar. – Mokyklos dramos skyrius dirbo fantastiškai. Būdamas šešiolikos, vasaros vaidinime vaidinau Romeo. Nutiko taip, kad tarp žiūrovų sėdėjo ir Holivudo talentų ieškotojas, kuriam reikėjo anglakalbio paauglio garsiam filmui Vasaros semestras apie ankstyvą paauglystę. Tada buvau visiškai nežinomas.

– Bet talentingas.

– Taip bent apie save galvojau. – Jo šypsenoje buvo justi autoironija. – Tenorėjau išsinešdinti iš Anglijos. Tai buvo aukščiausio lygio paaugliškas protestas.

Jis norėjo pabėgti nuo namų žiaurumo.

– Vadinasi, buvai nugabentas į Holivudą, kur visiems užėmei kvapą. O paskui?

– Vedžiau drauge tame pačiame filme vaidinusią žvaigždę.

Keitė pasijuto taip, tarsi jos krūtinę būtų prislėgęs akmuo. Balsai aplink pritilo, girdėjosi tik ausyse garsiai plakanti širdis.

– Susituokei?

– Nežinojai?

– Kodėl turėčiau žinoti?

– Nes žmonės mano gyvenimą dažniausiai ištyrinėja iki smulkmenų, be to, tai nėra paslaptis. Man atrodė, kad skaitai žurnalus apie įžymybes.

– Peržvelgiu tik nuotraukas – kad žinočiau, ką žmonės dėvi.

 – Koks skirtumas? Tai jau praeityje. Ir neturi nieko bendro su dabartimi. Tačiau tai buvo dar vienas pavyzdys, kaip jis dėl jos klydo. Informacija, kuri jai būtų pasirodžiusi be galo svarbi, buvo nepasiekiama. – Aš... Aš nežinojau, kad buvai vedęs.

Jis pažvelgė į Keitę.

– Dabar Keitės karalystėje matau juodus debesis. Kodėl tai, kad buvau vedęs, tave liūdina?

Nes ji buvo save kvailai įtikinusi, kad šitaip suartėjęs jis nebuvo su jokia moterimi. Visgi Natanielis mylėjo, ir mylėjo užtektinai karštai, kad ryžtųsi santuokai.

– Manęs tai neliūdina. Tiesiog jaučiuosi šiek tiek... nustebusi, ir viskas.

– Tai buvo reklaminis triukas. Mumis manipuliavo studija ir žiniasklaida – vien dėl filmo. – Jo balse nuskambėjo cinizmo gaidelė. – Apie save jai nebuvau papasakojęs jokių smulkmenų. Tiesą sakant, iki tavęs jokiai moteriai nieko nebuvau pasakojęs. Apie mane žinai daugiau, nei kas nors kitas. Jeigu skaičiuoji taškus, tuomet pirmauji.

– Aš nieko neskaičiuoju. – Keitės širdis beprotiškai daužėsi. Ji bent jau nenorėjo skaičiuoti. Žinojo tik viena – kad kažkas joje pasikeitė. Tą dieną, kai jis išgelbėjo skęstančią mergaitę... Tą naktį...

Jos širdis suspurdėjo.

Tai ne meilė. O ne, ne . Tai negali būti meilė. Ji neleis, kad tai būtų meilė. Tik ne šiam vyrui.

Keitę ėmė lengvai pykinti. Kaip šitai nutiko? Mažiau nei prieš dvi savaites ji dar vaikščiojo su Klere į pasimatymų maratonus. Visą dieną valgydavo tik pusryčių javainius. Rengdavosi rudai. Natanieliu Vulfu žavėjosi tik per atstumą. O dabar...

Ji niekada nelaikė savęs nutrūktgalve, bet štai jau spėjo įsimylėti vyrą, kuris visą gyvenimą praleido po didinamuoju stiklu. Į sudėtingą vyrą, apsišarvavusį aštriais kampais ir metalo lakštų apkala.

Į vyrą, kuriam sunku apie ką nors kalbėtis, o visų labiausiai – apie savo jausmus.

Jeigu tai ne nutrūktgalviškumas, kaip dar tai pavadinti?

***

Vaikų vaidybos projektui jie skyrė tris dienas. Tris dienas, per kurias Natanielis jautėsi vis giliau ir giliau įtraukiamas į emocinę sferą, kurios visą gyvenimą sąmoningai šalinosi. Viena vertus, jam norėjosi viską mesti ir grįžti į anoniminio čekių pasirašinėtojo vaidmenį. Bet kaskart, užuot taip ir padaręs, pasijusdavo ir vėl besikalbąs su Gabriela, vėl aptarinėjantis būdus, kaip labiau padėti vaikams. Kai vienas mažas berniukas papasakojo, jog tėvas jį nuolat muša, Natanielis pasistengė nekreipti dėmesio į odą bepradedantį dengti dumblą, ir klausėsi.