Сара Морган - Žavingasis Natanielis

Su vyresniaisiais kalbėtis būdavo sunkiau. Jie buvo išmokę užrakinti savyje skausmą, kaip ir jis .

Bet kokie bandymai net prisiliesti prie skaudžios temos baigdavosi pasipriešinimu.

– Na ir kas, kad turiu paslapčių? – Jis gūžtelėjo pečiais. – Nejaugi tu jų neturi?

Taip, Natanielis turėjo paslapčių. Jis turėjo paslapčių, kurias nešiojosi su savimi kiekvieną mielą gyvenimo dieną. Jausdamas, kad praeitis vėl pradeda jį pykinti, Natanielis atsisuko į Keitę.

Pajutusi jo žvilgsnį, ji pakėlė akis ir nusišypsojo; toji šypsena perskrodė tarsi skustuvo ašmenys, nes jis žinojo, kad Keitė dar daug ko apie jį nežino.

Ką ji buvo jam sakiusi? Noriu pažinti tikrąjį Natanielį .

Bet vis dar pažinojo tik ledkalnio viršūnę.

Tarsi būtų buvę maža kančios, kaip tik tą akimirką kišenėje suvibravo telefonas pranešdamas, kad jis gavo naują žinutę.

Net nepatikrinęs telefono Natanielis žinojo, nuo ko ji, ir to pakako, kad nuotaika iš giedros virstų niūria.

Kai jam virš galvos pakibdavo tamsūs debesys, Natanielis dažniausiai imdavosi ko nors nutrūktgalviško. Važiuodavo motociklu slidžiu keliu. Neprisirišęs kopdavo į stačią uolą. Rinkdavosi bet kokį ekstremalų fizinį iššūkį, reikalaujantį visiško susikaupimo, kad niekas kitas nebegalėtų įsiterpti.

Jis rinkdavosi bet kokias priemones, kurios padėdavo pamiršti...

Nešamas pykčio ir streso bangos, jis greitai perėjo per patalpą ir stvėrė Keitę į glėbį.

– Mes išeiname.

– Bet...

– Nesiginčyk. – Natanielis trumpai pasikalbėjo su Gabriela, atsisveikino su vaikais ir pats save nustebino pažadėdamas netrukus vėl juos aplankyti. Paskui įstūmė Keitę į laukiantį automobilį ir paliepė vairuotojui važiuoti tiesiai į oro uostą.

– Ką darai? – pusiau juokdamasi, vos gaudydama kvapą, sudejavo Keitė, kai jo lūpos surado josios.

Natanielis elgėsi šiurkščiai. Kaip alkanas žvėris. Išgabenk mane iš čia. Priversk pamiršti.

– Čia neturiu motociklo, o kopti į stačią uolą neturiu noro...

Jos akys buvo apsiblaususios, tarsi apsitraukusios rūko migla.

– Ar tai turėtų ką nors reikšti?

– Skrendame atgal į Vulfų salą. Pakaks tavimi dalytis. – Mėgaudamasis jos lūpomis, jausdamas, kaip kūną užvaldo geismas, Natanielis paniro į šilto saldumo užmarštį. – Noriu tavęs sau.

Pirmą kartą gyvenime jis negalvojo apie tai, kaip nutraukti su moterimi santykius. Priešingai – jis ieškojo preteksto su ja pasilikti.

Jis nenorėjo ja dalytis net su to vertais vaikais.

Keitė prisiglaudė prie jo.

– Manai, kad su tavimi ginčysiuos? Dievinu tą salą. O kai mes tik dviese, nebevaidini. Galiu matyti tikrąjį Natanielį. Nebelieka jokio slapstymosi. Jokių paslapčių.

Jokių paslapčių.

Natanielis pajuto nugara kylantį kaltės šaltį, bet tai jį supykdė.

Jis neprivalėjo Keitei papasakoti apie save visko. Tai kas, kad mergina jam atskleidė visą savo praeitį, bet juk ji taip pasielgė laisva valia, tiesa? Moterys šiuo atžvilgiu kitokios. Joms patinka kalbėtis apie menkiausias mintis ir jausmus. Tačiau jį toks gyvenimo būdas išvarytų iš proto. Apie daugumą savo minčių ir jausmų jis negalėjo net galvoti, ką jau kalbėti apie šnekėjimąsi.

– Tai kiek laiko liksime saloje? – šypsodama paklausė Keitė, net nenutuokdama, koks jausmų karas vyksta Natanielio galvoje.

– Dvi dienas. Paskui teks grįžti į Los Andželą, į Žydrojo ekrano apdovanojimų ceremoniją.

Keitė neištarė nė žodžio, bet Natanielis matė, kad jos linksmumas prigeso.

– O tu vyksi drauge su manimi. – Jis nežinojo, kad šitai pasakys, kol žodžiai patys išsprūdo. – Noriu, kad vyktum drauge.

– Į Žydrojo ekrano apdovanojimus? – Jai atvipo žandikaulis. – Tikriausiai juokauji.

– Kalbu kuo rimčiausiai. – Būdamas su ja jaučiuosi gerai , – mąstė Natanielis. – Ji negalvoja vien apie save. Su ja linksma. Ji seksuali.

Kodėl neturėtų norėti pasiimti jos su savimi? Juk tai nieko nereiškia?

AŠTUNTAS SKYRIUS

Geri ketinimai yra geras dalykas. Tačiau laikytis jų kur kas sudėtingiau, kai žmogus, kurio esi pasiryžusi neįsimylėti, yra Natanielis Vulfas.

Stengdamasi neprarasti vilties Keitė susirangė ant privataus Natanielio lėktuvo sofos. Ją jaudino ne vien mintis, kad dalyvaus Žydrojo ekrano apdovanojimuose. Labiausiai ją jaudino faktas, kad Natanielis norėjo pasiimti ir ją.

Jis galėjo nuskraidinti ją namo arba palikti saloje.

Tačiau panorėjo pakviesti vykti kartu. Ne kokią nors aukščiausios klasės aktorę su išsišovusiais dubens kaulais. O ją. Keitę Fyld. Kostiumų dizainerę.

Be to, būdamas su ja jis daugiau nevaidino. Jis buvo tikrasis Natanielis.

– Praplėtėme aktorinį projektą, – jis skaitė elektroninį Gabrielos laišką. – Ji rašo, kad Karlosas ateina kiekvieną dieną.

– Tai nuostabu. – Tai tikrai buvo puiki žinia. Tačiau Keitę labiausiai šildė tai, kaip nuoširdžiai Natanielis įsitraukė į savo projektą. Užuot atsitvėręs, jis atsivėrė.

– Jis man parašė. Gabriela leido jam pasinaudoti savo biure esančia interneto linija. – Jo šypsenoje žaidė autoironija. – Šito tai tikrai gailėsiuos. Dar jokiam snarglinam vaikiščiui nebuvau davęs savo elektroninio pašto adreso. Tuojau užsimanys apsistoti pas mane Los Andžele. – Tačiau jo balse buvo justi pasitenkinimas, o kol spausdino berniukui atsakymą, nuo veido nenuslinko šypsena.

Nuvydama ašaras Keitė sumirksėjo.

– Man regis, tai būtų nuostabu.

Natanielis lėtai pasuko galvą ir pažiūrėjo Keitei į akis.

– Džiaugiuosi, kad įsitraukiau. Jeigu ne tu, nebūčiau apie tai net pagalvojęs. – Natanielis pasilenkė ir ją pabučiavo. Per pastarąsias dvi savaites jie daug bučiavosi, bet šis bučinys buvo kitoks. Keitė pajuto skirtumą. Jis taip pat.

Pakėlęs galvą Natanielis suraukė antakius.

– Keite...

Ji laukė sulaikiusi kvapą. Nors neturėjo supratimo, ką jis ketino pasakyti, instinktyviai pajuto įtampą ir nenusakomą pokytį.

– Po penkių minučių leidžiamės, – kabinoje pasigirdo piloto balsas, ir Natanielis bereikšmėmis akimis atsitraukė.

– Nieko. Mes jau čia. Sveika atvykusi į Los Andželą.

***

Išlipę iš lėktuvo jie iš karto atsidūrė šurmuliuojančioje reporterių ir fotografų spūstyje.

– Natanieli? Ar tiesa, kad premjeros vakarą Londone pamatėte savo brolį Džeikobą?

– Gal galėtumėte pakomentuoti, kodėl palikote sceną?

– Ar po to vakaro su juo kalbėjotės?

Šokiruota negailestingo žiniasklaidos antpuolio, pasibaisėjusi, kad visa tai, apie ką Natanielis negalėjo net pakęsti kalbėtis, buvo iškelta viešumon, Keitė įsikibo jam į ranką. Jai visa tai pasirodė nepaprastai nejautru, netgi žiauru, norėjosi juos aprėkti, liepti jiems palikti jį ramybėje, tačiau mergina suprato, kad iš to nieko gero nebus. Jie buvo tarsi sultingą skerdieną apipuolusių alkanų hienų ruja. Jie nejautė pagarbos nei asmeniškumui, nei privatumui; tiek minia, tiek kameros jai pasirodė grėsmingos ir baugios.

Saloje atrasta drąsa išgaravo ir Keitei netikėtai vėl kilo noras susilieti su aplinka.

Natanielis, priešingai, elgėsi ramiai ir pasitikėjo savimi; jis ėjo pro fotografų gretas nutaisęs nuobodžiaujančio žmogaus šypseną, ištikimas savo viešajam įvaizdžiui. Žmogaus, su kuriuo ji praleido pastarąsias dvi savaites, nebebuvo, – kiekviena savo dalele Natanielis ir vėl spinduliavo tolimą itin ryškios kino žvaigždės šviesą.