Сара Морган - Žavingasis Natanielis

Natanielis buvo giliai jos viduje; Keitė mėgino prisiderinti prie jo ritmo, bet jis tvirtai ją laikė ir kontroliavo kiekvieną judesį, kiekvienu energingu stumtelėjimu sukeldamas malonumo sprogimą. Keitę įtraukė tamsaus ir pavojingo pasitenkinimo pasaulis; ji suriko Natanielio vardą ir įsikibo jam į pečius, pirštais jautė jo jėgą ir stiprybę.

Sunkiai šnopuodamas jis dar kartą aklai smogė į mygtukus, ir šį kartą sėkmingai pataikė į reikiamą.

Liftas sutrūkčiojęs sustojo, o Natanielis droviai nusišypsojo.

– Pagaliau galiu susikaupti...

Kažkur tolumoje Keitė išgirdo skambėjimą, tačiau nebuvo kada apie jį aiškiau pagalvoti, nes Natanielis jų žaidimą baigė paversti gašliausia orgija. Iš pradžių malonumo bangos švelniai ritosi kūnu, bet kai Natanielis pradėjo skraidinti juos vis aukščiau ir aukščiau, ėmė vyti viena kitą nesuvaldomu pagreičiu.

Tai buvo gryniausias seksas, visiškas atsidavimas kūnų įgeidžiams, beviltiško, juos abu pasiglemžusio alkio patenkinimas.

– Stebėk mudu, – paliepė jis kimiu balsu. – Stebėk mudu veidrodyje.

Keitės vokai buvo apsunkę, bet ji vis tiek prasimerkė ir pirmiausia nukreipusi žvilgsnį į Natanielį pažvelgė jam per petį. Stebėjimas dar labiau sustiprino pojūčius. Veidrodyje ji matė atsispindintį saulėje nurudusios savo odos ir tamsesnės, gyvaplaukiais apaugusios jo šlaunies kontrastą. Švelnumas ir tvirtumas. Kietumas ir trapumas. Vyras ir moteris. Būtent jo jėga ir laikė juodu tokioje pozoje. Vyro jėga skraidino juodu į malonumo viršūnę. Jos kraujas virė, kūną glemžėsi laukiniu veržlumu trykštantis pasitenkinimas.

Keitė suriko jo vardą, ir Natanielis, surakinęs su ja žvilgsnį, traukdamas į save kiekvieną jos dalelę, ėmė karštligiškai skverbtis gilyn. Ji jautė užpildančią Natanielio varpą, jautė jo vyrišką didumą; jam vis stumiantis ir stumiantis į vidų, Keitė, beviltiškai trokšdama jį paliesti, truktelėjo marškinius. Jos širdis beprotiškai daužėsi, kvėpavimas buvo paviršutiniškas ir nelygus; sugniaužusi glotnų jo petį mergina jautė, kaip kūnas atsipalaiduoja. Orgazmas trenkė kaip žaibo blyksnis; kūkčiodama Natanielio vardą, tvirtai jo laikydamasi, Keitė krito į ekstazę, su aistros sprogimo banga nusinešdama jį su savimi.

Tik po kurio laiko viskas grįžo į savo vėžes, ir pasaulis vėl ėmė suktis įprastu ritmu.

Pagaliau Natanielis lėtai atitraukė nuo jos lūpas. Apsiblaususiomis akimis jis palenkė galvą.

– Iš kur tas baisus triukšmas?

Keitė sunkiai įkvėpė.

– Regis, kai paspaudei sustojimo mygtuką, įsijungė aliarmas. Jį galima spausti tik kraštutiniu atveju.

– Tuomet viskas gerai... – Šelmiškai nusišypsojęs Natanielis vėl palinko prie jos lūpų. – Nes tai tikrai buvo kraštutinis atvejis.

Palytėta Keitė sudejavo.

– Turbūt mūsų gelbėti skuba visa technikų komanda.

Natanielis nenoriai pakėlė galvą ir ranka trinktelėjo per lifto skydelį.

Keitė dusliai sukikeno.

– Dabar, užuot kilę aukštyn, leidžiamės.

Atplėšęs žvilgsnį nuo Keitės, Natanielis dėbtelėjo į mygtukus.

– Oi.

Jam vos spėjus nuleisti ją ant žemės ir ­patvarkyti drabužius, lifto durys atsivėrė į vestibiulį.

Jų jau laukė du Rafaelio apsaugos komandos darbuotojai, kurie, juos išvydę, atrodė ­visiškai priblokšti.

Iš gėdos nuraudusi Keitė tenorėjo prasmegti skradžiai žemėn, o Natanielis paprasčiausiai jiems nusišypsojo.

– Gerai leidžiate vakarą, vaikinai?

– Eee... ar kilo kokių nors nesklandumų, pone?

– Buvo nedidelis nesklandumas, bet aš jį sutvarkiau. – Vėl nutaisęs nuobodžiaujančio žmogaus toną Natanielis Keitei intymiai nusišypsojo, tada paspaudė mygtuką, ir liftas juos turėjo nuvežti tiesiai į mansardą. – Rankų mik­lumu nesiskundžiu.

Kai durys užsivėrė, Keitė atsilošė į veidrodį ir užsidengė veidą rankomis.

– Kodėl turėjai ištarti tą paskutinę frazę? Jie žinojo, ką mes veikėme. Tik nesakyk , kad viduje įtaisyta dar ir kamera.

– Kodėl? Galiu tau išduoti keletą paslapčių. Kai vaidini prieš kamerą, reikia vaidinti taip, tarsi kameros iš viso nebūtų. Vaizdą tikrai matė vien apsaugos darbuotojai, niekas daugiau. – Juokdamasis iš Keitės Natanielis ją apkabino ir nusivedė į terasą. – Kur toliau? Ant dieninio gulto? Naktinės lovos? Ant grindų? Prie sienos? Duše? Visur iš eilės?

Kvėpdama saldų egzotinių gėlių aromatą Keitė pakėlė akis į patamsėjusį Natanielio žandikaulį ir pasijuto beprotiškai laiminga.

– Esi nepasotinamas.

– Prisipažįstu, kaltas. – Galiausiai jis parvertė ją ant gulto terasoje ir pademonstravo, koks esąs nepasotinamas.

Jie ten ir užmigo, o ryte prabudę pamatė nepamirštamą saulėtekį virš Cukraus Galvos kalno.

Keitė svajingai žvelgė į kvapą gniaužiantį vaizdą.

– Ši vieta tikrai nuostabi.

– Taip, Rafaelio skonis dėl nekilnojamojo turto nepriekaištingas. – Užgniaužęs žiovulį Natanielis ją pabučiavo. – Nesikelk. Šiandien turiu sutvarkyti kai kuriuos verslo reikalus. Pasimatysime vėliau. Išsimaudyk. Atsipalaiduok. – Apgailestaujamai atsidusęs ir paskutinį kartą pažvelgęs į Keitės lūpas, jis šoko iš lovos ir susirinkęs dokumentus susidėjo į ­žvilgantį portfelį.

Dar iki galo neprabudusi Keitė atsisėdo.

– Verslo? Kokio verslo?

– Mes su Rafaeliu remiame čia organizuojamą dramos projektą asocialių šeimų vaikams. – Sudvejojęs Natanielis mestelėjo portfelį Keitei. – Čia daugybė širdį draskančios medžiagos, kuri turi priversti pinigingus žmones atsisakyti dalies savo įplaukų. Privalau susitikti su projektą organizuojančia moterimi, greitai grįšiu.

Klausydamasi duše sruvenančio vandens, Keitė pervertė lapus. Paskui grįžo į pradžią ir ėmė lėtai skaityti. Kai pakėlė galvą, jos veidas buvo šlapias nuo ašarų.

– Šių vaikų gyvenimas...

Rišdamasis apie juosmenį rankšluostį Natanielis suraukė antakius.

– Kodėl verki? Juk jų net nepažįsti.

– Nes tai siaubinga. – Ir todėl, kad ­Natanielis mėgino padėti vaikams, kurie kentėjo ne mažiau nei jis pats. Skaitydama tą medžiagą Keitė nenoromis vėl ėmė galvoti apie tai, ką Natanieliui teko patirti. Vaikai iš pragaro. Ar jis pats bent suvokė, ką darė?  – Turėtų būti gera šitai daryti. Stebėti, kaip jie vystosi.

– Aš, tiesą sakant, jų nestebiu . Nė vieno net nesu sutikęs. – Natanielis apsivilko švarius marškinius. – Tik išrašau čekius.

– Nesi aplankęs nė vieno savo projekto globotinio? – Keitė stebeilijo į lapus. – Nejaugi tau neįdomu pamatyti, kas tie vaikai?

– Aš žinau, kas jie tokie, – nervingai atkirto Natanielis ir nutraukė nuo kėdės trumpikes. – Vaikai. Pagrindinis projektų tikslas – apsaugoti juos nuo gatvės gyvenimo ir gaujų. Dalyvavimas tokiuose projektuose apsaugo nuo žaidimų su ginklais. Tokia projekto paskirtis.

– Bet niekada nesi jų sutikęs? – Keitė nusliuogė nuo gulto ir priėjo prie Natanielio. Jo plaukai buvo dar šlapi ir tarsi tamsūs dygliai apsupo gražų veidą. – Nejaugi tau neįdomu?

– Ne. – Jis taip greitai paslėpė akyse blykstelėjusią paniką, kad Keitė suabejojo, ar jos neišsigalvojo.

– Asmeniškai susitikti su Natanieliu Vulfu jiems reikštų be galo daug.

– Asmeniškai į projektus neįsitraukiu.

– Tuomet kodėl jiems padedi?

– Nes uždirbu tiek, kad galiu dalį paaukoti.

Jis galėtų atiduoti pinigus bet kuriai labdaros organizacijai , – galvojo Keitė, – bet pasirinko skirti vaikams iš asocialių, smurtaujančių šeimų .