Сара Морган - Žavingasis Natanielis

– Privalai pasikalbėti su Džeikobu, – pasakė ji. – Jis stengiasi atitaisyti skriaudas. Tai akivaizdu, nes vis bando su tavimi susisiekti. Privalai liautis bėgti. Būk drąsus.

– Drąsus? – Jis pašaipiai nusijuokė. – Esu Alfa vyras ir netgi turiu tai patvirtinantį apdovanojimą.

Liūdesys kaip tamsūs debesys užtemdė ­paskutinius Keitės džiaugsmo spindulius.

– Apdovanojimas tik įrodo, kad esi puikus aktorius. Bet šitai žinojau visada. Buvai ir esi aktorius, Natanieli. Dabar privalai tapti vyru.

– Nori, kad įrodyčiau esąs vyras?

– Ne. – Nekreipdama dėmesio į tingią ir dviprasmišką Natanielio šypseną, Keitė išsitiesė ir atrėmė jo žvilgsnį. – Visi tiki, kad šimtu procentų atitinki Alfa vyre vaidinamą herojų, bet tu ne toks – tavo veikėjas nebijojo stoti akis į akį su savo baimėmis. O tu nuo savųjų bėgi. – Pavojingas jo akių žybčiojimas privertė Keitę suabejoti, ar ir pačiai nereikėtų apsisukti ir sprukti. Kiek kojos neša. – Nekalbu apie fizinius dalykus – visa tai tau sekasi puikiai, fizinių iššūkių nebijai. Kalbu apie emocinius dalykus. Jie verčia tave jaustis pažeidžiamu, o toks būti sau neleidi. Neleidi sau emociškai rizikuoti. Ar kada nors uždavei sau klausimą, kodėl be pertraukų vaidini viename filme po kito? Taip yra todėl, kad savo dienotvarkėje nenori palikti net milisekundės, kurią tektų virsti savimi. Taip ilgai bėgai ir slėpeisi, kad net nebežinai, kas esi. Nenori grįžti namo, nes namai tau primena praeitį. – Keitė pajuto, kad jo rankos ir kojos dreba. – Vengi savo šeimos...

Jo veidas pabalo kaip popierius.

– Mano santykiai su šeima yra ne tavo reikalas.

– Matau, galvoji esąs vienintelis pasaulyje, kurio šeiminiai reikalai gerokai pašliję, bet toks nesi! Manoji šeima – irgi ne pyragai. Turime po lygiai sunkumų. Bet tai nesvarbu. Tenorėjau tau padėti. Vis dar noriu. Nes myliu tave... – Keitė ištarė šiuos žodžius nedvejodama ir nesigėdydama. – Žinau, kad tave tai baugina, bet tokia tiesa. Kai galvoju, ką išgyvenai būdamas vaikas, man iš įsiūčio ima virti kraujas, bet dar labiau mane siutina tai, kad nesi pasirengęs stoti akis į akį su savo praeitimi ir išspręsti susikaupusių problemų.

Jo akyse įsižiebė ciniškas švytėjimas.

– O aš maniau, kad esi mielas ir pūkuotas padarėlis. Akivaizdu, kad klydau.

– Nori sužinoti, kas mane siutina labiausiai?

– Ne... – su lediniu mandagumu atsakė Natanielis, – ...bet esu tikras, jog netrukus viską išklosi.

– Labiausiai mane siutina faktas, kad esi pasirengęs sugriauti tai, ką drauge patyrėme, nes pernelyg bijai surizikuoti savo jausmais. Žinau, kad jie tave įskaudino. Tavo tėvas, Džeikobas – jie visi tave paliko. Bet nejaugi tikrai ketini leisti praeičiai lemti tavo ateitį? Kad galėtum judėti į priekį, privalai grįžti atgal. Privalai pasikalbėti su Džeikobu. Privalai susitaikyti su tuo, kas įvyko, ir priimti tai kaip savo praeities dalį, užuot nuolat išjunginėjęs telefoną. Privalai būti tas, kas iš tiesų esi.

Įsivyravo ilga tvinksinti tyla. Natanielis stebėjo Keitę su neįskaitoma veido išraiška.

– Jau baigei?

Keitė jautėsi taip, tarsi jos širdis būtų skilusi pusiau. Viltis ištekėjo pro plyšį. Ateitis, kuri prieš kelias minutes atrodė tokia šviesi, dabar tapo tamsi ir tuščia. Tai, kas juos siejo, buvo ypatinga. Keitė tai žinojo. Kodėl jis nenori dėl to kovoti? Kodėl pasiduoda? Įtraukta į nevilties, kančios ir susierzinimo sūkurį Keitė dovanojo Natanieliui paskutinį įdėmų ir atlaidų žvilgsnį. Prisiminimai , – pamanė ji. Tik tai jai ir teliks. Ji paskubomis pamėgino įspausti į sąmonę vaizdinius: ryškiai mėlynas akis, kurių įstabią spalvą paryškina blizgiai juodos blakstienos ir ryškūs antakiai; tiesią nosies liniją ir švelnų geidulingų lūpų išlinkimą. Jos atmintyje išliks ne apdovanojimą atsiimanti kino žvaigždė, o vyras, mokantis vaikus iš asocialių šeimų vaidybos. Vyras, kuris panyra giliai į save, kad padėtų pažeidžiamam vaikui.

Pasitelkusi valios jėgas, kurių net nežinojo turinti, Keitė kilstelėjo smakrą.

– Taip, – drebančiu ir liūdnu balsu pasakė ji. – Jau baigiau. Baigti ir mūsų santykiai.

Jausdamasi taip, tarsi kažkas buku daiktu būtų išlupęs širdį, Keitė apsisuko ir klupdama išėjo pro duris. Vaizdai liejosi, ir ji tik per plauką neatsitrenkė į būrelį besijuokiančių žmonių.

Ji tarsi akla yrėsi į priekį, kol atsitrenkė į vieną Natanielio apsaugininką.

– Nelabai gerai jaučiuosi, – springdama pasakė Keitė. – Ponas Vulfas pageidauja, kad nugabentumėte mane atgal į butą, o paskui – į oro uostą.

Ji juk tebeturi kreditinę kortelę, tiesa? Faktas, kad niekada nepavyks jos išmokėti, dabar buvo visai nesvarbus. Ji nusipirks pirmą pasitaikiusį skrydį į Hitrou oro uostą ir vyks namo. Keitė nebuvo tokia naivi, kad patikėtų, jog šio pasaulio hovardai keningtonai domėtųsi ja, jeigu ji nebūtų su ­Natanieliu.

Juk viskas priklauso nuo pažinčių. Nuo ryšių.

Keitė nulėkė laiptais žemyn. Visai kaip iš pokylio sprunkanti Pelenė. Išskyrus tai, kad nepametė batelio.

Abu bateliai buvo ant kojų, bet širdis – suskilusi į šipulius.

DEVINTAS SKYRIUS

Kad galėtum judėti į priekį, privalai grįžti atgal.

Apniktas keistos nuotaikos Natanielis iki galo nuspaudė ferario greičio pedalą ir šovė ilgu greitkeliu, vedančiu į Vulfų dvarą.

Jis plaukiojo su rykliais, šokinėjo iš judančių transporto priemonių, šoko su uždelstu parašiuto išsiskleidimu ir kopė į stačias uolas, bet nė viena šių veiklų jam nebuvo sukėlusi tokio drebulio. Baimė , – pamanė jis. Ji susisuko lizdą jo krūtinėje ir dabar grasino uždusinti.

Kas bus, jeigu grįžęs atgal jis nebepajėgs judėti į priekį?

Prieš nesuskaičiuojamus šimtmečius jo protėviai buvo kruopščiai pasodinę kaštonų alėją, šie medžiai visada teikė dvarui didybės, bet ­dabar šlovingo spindesio nebuvo likę nė ženklo.

Vulfų dvaras atrodė visiškai apleistas, jis panėšėjo į senų laikų aristokratą, kuris bėgančių metų ir minimalaus remonto akivaizdoje stengiasi išsaugoti orumą.

Natanielis išjungė variklį ir kurį laiką sėdėjo pirštais barbendamas per vairą.

Ką po galais aš čia veikiu? Kaip savęs kankinimas praeitimi gali padėti išspręsti dabarties problemas?

Tyliai keikdamasis jis puolė iš automobilio ir tyliai nuėjo per susiraizgiusius, seniai neprižiūrimus sodus. Po Kalifornijos šilumos besikandžiojanti Anglijos žiema atrodė atšiauri, todėl Natanielis, pūsdamas į stingdantį orą garų tumulus, pasistatė švarko apykaklę.

Vėliau jis suprato visada norėjęs nueiti prie ežero  – kad pažvelgtų į tą vaikystės momentą , – bet dabar jo kojos prieš jo paties valią jį ten nešė.

Jis ėjo spardydamas neprižiūrėtą ir peraugusią žolę. Stiebai brūžavo jam palei kelius, vijosi apie čiurnas ir kiekviename žingsnyje kėsinosi parklupdyti – tarsi perspėdami apie pavojų.

Paskui jis pamatė jį.

Palei vandens pakraštį susispietę augo meldai, aukšti ir tiesūs lyg sargybiniai, saugantys tamsų bloga lemiantį telkinį, kuris užėmė be galo svarbią Natanielio vaikystės dalį. Čia ji prasidėjo , – mąstė jis. – Nedaug trūko, kad čia, ežero gelmėse, ir būtų pasibaigusi.

– Grimzdai kaip akmuo.

Vis dar apraizgytas kito pasaulio prisiminimų, Natanielis staigiai apsisuko ir pamatė jį stebintį Džeikobą. Išskyrus tą trumpą akimirką teatre, jie vienas kito nebuvo matę beveik dvidešimt metų, kuriuos abu praleido bėgdami. Slėpdamiesi nuo praeities.