Сара Морган - Žavingasis Natanielis

Natanielį užvaldė ryškus ir deginantis pyktis. Dvidešimt metų viręs apmaudas ir skausmas susikaupė kumštyje, kuris pakilo ir smogė Džeikobui į žandikaulį. Per Natanielio ranką nuvilnijo skausmas; Džeikobas susverdėjo, bet neužsimojo.

Natanielį šokiravo faktas, kaip smarkiai jis troško, kad Džeikobas jam smogtų. Tarsi paprastas fizinis apsitalžymas išlygintų visas skriaudas.

Giliai širdyje jis pajuto pasišlykštėjimą savimi ir ­pykinimą, nes puikiai suvokė, jog žmogus, kurį labiausiai norėtų partiesti, jau dvidešimt metų po žeme.

Paskui žengė žingsnį atgal. Ir nusvarino rankas.

– Ką čia veiki?

Džeikobo pirštai pakilo prie žandikaulio.

– Pamaniau, kad atėjo laikas.

– Kodėl? Nes visi užaugome? – Natanielis savo balse išgirdo kartėlį. – Užaugome ir be tavęs.

Įsivyravo ilga tyla, kurią paįvairino tik vaiduokliškas stingdančio vėjo ūbavimas.

– Nejaugi niekada nekeli ragelio?

– Tik kai skambina tas, su kuriuo noriu kalbėtis.

– Turi visas teises pykti. Atsiprašau dėl to, kas įvyko teatre. Turėjau perspėti iš anksto.

– Kodėl grįžai?

– Norėjau tave pamatyti.

– Na, kadangi jau pamatei, gali ir išvykti. – Suglumęs dėl jausmų sumaišties Natanielis apsisuko eiti, bet Džeikobas sugavo jį už rankos.

– Daugiau niekur neketinu vykti. Lieku čia.

Natanielis sustojo kaip įbestas ir žiūrėjo į jį laikančią ranką. Tos rankos ištraukė jį iš ežero ir išgelbėjo jam gyvybę. Tos rankos buvo kaltos dėl tėvo mirties. Galvoje suskambėjo Keitės žodžiai: Jis stengiasi atitaisyti skriaudas  – privalai liautis bėgti.

Natanielis įdėmiai nužvelgė griežtus ir atšiaurius savo netikro brolio veido bruožus ir išvydo tuos pačius šešėlius, kurie temdė ir jo paties gyvenimą. Ir ne tik tai. Jis įžvelgė skausmą ir nesibaigiančias vidines prieštaras. Kaltę ir neapykantą sau.

– Atrodai nekaip.

– Ačiū. – Džeikobo juokas nebuvo linksmas. – Ir pats atrodai gerokai aplamdytas, nors esi laikomas seksualiausiu planetos vyru. Įdomu, kaip tuomet atrodo visi kiti.

Nors vis dar pyko, Natanielio lūpos nenoriai išsirietė į šypseną.

– Bjauriai.

– Per gausiai aplaistei Žydrojo ekrano apdovanojimą?

Natanielis nepaminėjo, kad mėgindamas pasivyti Keitę numojo ranka į visą šventimą. Kai jam pagaliau pavyko ištrūkti iš šimtų sveikintojų ir žiniasklaidos glėbio, kai jis pagaliau grįžo namo, vila buvo tuščia. Keitė išvyko. Net nepasakiusi gerosios naujienos.

Tokios tuštumos skrandyje jis dar niekada nebuvo jautęs. Bet taip juk elgdavosi visada, tiesa? Gyveno vienas. Nieko neprisileisdamas artyn.

Jeigu nemyli, neturi ko prarasti.

Žvelgdamas į ežerą Džeikobas žengė kelis žingsnius į priekį.

– Kas paskatino grįžti?

– Atvirai? Viena moteris mane apkaltino bailumu, todėl nusprendžiau, kad privalau patikrinti jos teoriją. – Jis išpūtė į šaltą orą debesį garų, o Džeikobas kreivai šyptelėjo.

– Kai buvai vaikas, visada taip darydavai. Įsivaizduodavai esąs ugnį pučiantis drakonas. Visada mus linksmindavai, apsimesdamas kuo nors kitu. Tau tai buvo išeitis.

– Darėme tai, ką privalėjome. Tu pats, norėdamas paslėpti mėlynes, pradėjai žaisti regbį. Džeikobo akys aptemo.

– Ar radai būdą, kaip pasiekti pusiausvyrą tarp fantazijos ir realybės?

Realybės? Realybė buvo tik tai, kas jį siejo su Keite.

Bet jis to neišsaugojo. Natanielis stebeilijo į lygų tarsi stiklas ežero paviršių. Jokių monstrų. Jokių vaiduoklių. Tik tamsus šaltas vandens telkinys.

– Savo apdovanojimą paskyriau Kerei.

– Girdėjau tavo kalbą. Ar ji bent suprato, kad tu – tai jis?

Natanielis akimirką tylėjo.

– Manau, kad taip. Bet vis tiek tik trumpam. O gal toks buvo mano noras.

Šiek tiek padvejojęs Džeikobas sugniaužė Natanielio petį.

– Tau ir Sebastianui buvo be galo sunku.

– Sebastianui buvo sunkiau – jo egzistavimo ji apskritai nepripažino.

– Kad ir ko yra pripasakojęs Viljamas, tavo motina tave mylėjo. Kai tą vakarą nuleido tave vandenin, buvo šventai įsitikinusi gelbėjanti tave nuo mūsų tėvo. Ji sirgo...

Natanielis stovėjo sustiręs ir bejausmis. Tai buvo pirmas kartas nuo to vakaro, kai Džeikobas paliko namus, kai šeimos narys jį palietė.

– Kodėl netrenkei atgal?

– Dabar? – Džeikobas kreivai šyptelėjo. – Nes to užsitaranavau. Nesijaudink, leidau tau tik tą vieną smūgį. Galvojau, kad jau teatre šoksi nuo scenos ir trenksi man į veidą.

– Pamatęs tave pirmoje eilėje negalėjau patikėti savo akimis.

– Norėjau tave pamatyti. Turėjau pranešti atvykstąs, bet veikiausiai bijojau, kad nepanorėsi su manimi susitikti. Elgiausi kaip bailys.

– Manau, kad tuo galima apkaltinti mus visus.

– Aš jus palikau... – gryno sielvarto kupinu balsu pasakė Džeikobas, – o jūs dar buvote vaikai. Nekaltinu jūsų, kad manęs nekenčiate.

Dvidešimt apmaudo ir skausmo metų ištirpo. Nuo vaikystės Natanielį lydėjusios emocijos dabar pasirodė išaugtos.

– Nejaučiu tau neapykantos. Ir pats buvai tik paauglys. – Tą sakė Keitė, ir Natanielis staiga suvokė, kad tai tiesa. Jis stovėjo ir svarstė, kaip Džeikobas turėjo jaustis. Vos aštuoniolikos, su tėvo mirties svarinama sąžine ir niekuo, kam galėtų išsipasakoti; vienintelis žmogiškas ryšys buvo nedarnus nekontroliuojamų vaikiščių būrys. Ir traumuotų, visų iki vieno.

Leisdamas mintims nuklysti atgal į tuos laikus, Natanielis stebeilijo į vandenį. Keitė buvo teisi. Tie prisiminimai buvo jo praeities dalis. Dabartyje jiems nebebuvo vietos.

– Elgiausi savanaudiškai, – Natanielio žodžiai atsklido iš giliausios gelmės. – Galvojau tik apie tai, kaip tavo išvykimas paveikė šeimą. Tegalvojau apie mus. Anabela buvo kaip pamišusi, o aš, matydamas ją kenčiančią, jaučiausi bejėgis, kaip ir tą naktį, kai stebėjau, kaip Viljamas ją talžo. Nemąsčiau apie tai, kaip turėjai jaustis po visko, kas įvyko. Mes bent jau turėjome tave, o tu neturėjai nieko.

– Neturėjau išvykti, bet tada nemačiau kitos išeities. Aš jus visus nuvyliau.

Stojo įtempta akimirka, bet netrukus jie puolė vienas kitam į glėbį ir stipriai apsikabino jausdami nenutraukiamą kraujo ryšį.

– Kai tą vakarą pamačiau tave pirmoje teatro eilėje, privalėjau apie tavo grįžimą perspėti Anabelą, – neslėpdamas emocijų prisipažino Natanielis. – Kai išvykai, ji visai pametė galvą. – Sutrikę jie vienas kitą paleido.

Džeikobas atsikrenkštė ir atsisuko į Vulfų dvarą.

– Ar žinojai, kad man buvo įteiktas Pavojingo statinio perspėjimas? Matyt, būsiu priverstas imtis skubių priemonių, kad pašalinčiau pavojų – ištaisyčiau defektus ir atlikčiau kai kuriuos darbus, kad pastatas nebekeltų grėsmės. – Jis ciniškai nusijuokė. – Sunku net sugalvoti, nuo ko pradėti. Stogas leidžia vandenį, plytos trupa... Ir įsibrauta buvo ne kartą. Pasak policijos pareigūnų, vietiniai vaikėzai net žaidžia drąsos žaidimus, kuris išdrįs įsėlinti į namą.

– Kai išvykome, dvaras buvo apkaltas lentomis. – Natanielis žiūrėjo į aptrupėjusį ir atgrasų dvarą, kuris buvo jo tamsios vaikystės dramos dekoracija. – Keista ir vėl būti čia. Ilgą laiką apie namus net neleidau sau galvoti. Apsimesdavau, kad jie neegzistuoja. Nebeegzistavo net ir visa mano vaikystė.

– Kas užėmė mano vietą, kai išvykau?

– Lukas. – Natanielis spyrė į vandenį akmenį. – Ar gali patikėti? Savaime suprantama, šio vaidmens jis ėmėsi nenoriai. Lukas įsivaizdavo, kad tikras tėvas turi mokyti vaikus visko apie seksą, apie tai, kaip vengti disciplinos ir kaip prisigėrus eiti tiesia linija. Ir... – Natanielis metė žvilgsnį į Džeikobo žandikaulį, – ...kaip muštis.