Сара Морган - Žavingasis Natanielis

– Aš tik išrašinėdavau čekius, – gergždžiančiu balsu pasakė Natanielis, – kol Keitė mane privertė pasiraityti rankoves. – Jis prisiminė Rio likusius vaikus. – Vienas berniukas man iki šiol rašo, man atrodo, kad jis labai gabus. Ketinu apmokėti jo dramos mokyklos studijas. – Ir daugybės kitų, – tokį sprendimą jis priėmė atsiimdamas Žydrojo ekrano apdovanojimą. Jis norėjo tiems vaikams suteikti tokią pat galimybę, kokią gyvenimas pasiūlė jam.

– Esi sukūręs daugybę vaidmenų. Dabar atėjo metas vaidinti save. Su Keite. Pirmyn. – Džeikobas jį lengvai stumtelėjo. – Susibėgsime kitą kartą. Visi. Grįžau ir niekur iš čia nebevyksiu. Privalau sustabdyti šio namo irimą – to paties ketinu imtis ir su mūsų šeima.

***

Keitė užklijavo paskutinę dėžę.

– Štai. – Ji atsisėdo ant kulnų ir megztinio rankove nusivalė kaktą. Nesustok. Darbuokis.  – Niekada nemaniau, kad prikaupiau tiek daug daiktų.

– Negaliu patikėti, kad pakuoji daiktus tebesegėdama neįkainojamą deimantinį vėrinį. – Klerė ant aptriušusio kilimo pastatė du puodelius arbatos.

– Paniškai bijau, kad galiu jį pamesti. – Keitė palietė kaklą apgludusius deimantus. – Tik lėktuve susivokiau, jog jie vis dar man ant kaklo. Kai jų nebeturėsiu, man gerokai palengvės.

– Dabar jau kalbi nesąmones. Tai vienintelis likęs jį primenantis daiktas, kai juo atsikratysi, tau plyš širdis, – sukuždėjo Klerė ir palinkusi apkabino draugę. – Taip sulysai. Nekenčiu jo už tai, ką tau padarė.

Pasibaisėjusi savimi, kad taip blogai jaučiasi, Keitė atsitraukė. Ji dar niekada nebuvo įsimylėjusi, todėl nenutuokė, kad išsiskyrimo skausmas gali būti toks nepakeliamas. Sielvartas buvo didžiulis, fizinis, tarsi krūtinę spaudžiantis nepajudinamas svoris.

– Nedrįsk verkti, nes ir aš tuoj pradėsiu.

– Atleisk... Tiesiog negaliu patikėti, kad išvyksti. Ką be tavęs darysiu? Esi geriausia mano draugė... Visada man patari, kuo apsivilkti. – Klerė prisimerkė. – Beje, šitas raudonas megztinis man patinka. – Kas nutiko visiems tavo pamėgtiems rudiems atspalviams?

Keitės akyse susitvenkė ašaros.

– Paprasčiausiai stengiuosi nesėdėti vietoje, – kimiai tarė ji. – O dabar liaukis mane liūdinusi. Galėsi bet kada atvykti ir pas mane pagyventi. Galėsime susirašinėti elektroniniu paštu ir žinutėmis; be to, juk egzistuoja Skype ir Facebook ... – Pasigirdo stiprus beldimas į duris, ir Keitė nutilo.

Klerė pažvelgė į laikrodį.

– Pervežėjai gerokai per anksti.

– Keite? – iš už uždarų durų subliuvo Natanielis. – Atidaryk šitas prakeiktas duris!

Klerė taip staigiai pašoko ant kojų, kad net arbata išsiliejo ant grindų.

– Čia jis! Ką jis čia veikia?

Keitė atsargiai pastatė arbatą.

– Atvyko atsiimti savo deimantų. Privalėjau parašyti žinutę, kad ketinu juos grąžinti.

– Nemanau, kad tokie vyrai kaip Natanielis vargintųsi skristi į kitą žemyną atsiimti nuosavybės.

– Na, kitos priežasties jam čia būti nėra. – Jausdama pykinimą ir galvos svaigulį Keitė atsistojo ir išlygino megztinį. Ji nenorėjo vėl jo pamatyti. Nes nebuvo tikra, ar sugebės suvaldyti ašaras. Gailėdamasi neišsiuntusi jam vėrinio Keitė priėjo prie durų ir jas atidarė.

Natanielis stovėjo vilkėdamas odinius drabužius, po pažastimi pasikišęs šalmą.

Keitei sulinko keliai.

Kaip ji galėjo tikėtis kada nors apskritai sugebėsianti jį pamiršti? Kaip ji pamirš jį, kai įstabiai gražus Natanielio Vulfo veidas žvelgs į ją iš kiekvienos skelbimų lentos ir žurnalo?

– Labas, žinau, kodėl esi čia. – Veikiausiai būsiu iš jo kai ko išmokusi,  – mąstė Keitė, – nes tik vaidybiniai sugebėjimai dabar padėjo išsilaikyti ant kojų.  – Atvykai pasiimti to, kas priklauso tau.

– Teisingai. – Jo balsas skambėjo ramiai ir užtikrintai; paskui jis metė žvilgsnį Keitei per petį ir pamatė Klerę. – Sveika, Klere.

Klerė atrodė taip, tarsi tuoj nualps.

– Žinai mano vardą?

Užkišusi rankas už kaklo Keitė atsisegė vėrinį. Deimantai simbolizavo visas priežastis, dėl kurių jų santykiai nė už ką nebūtų pavykę.

– Štai... – Ji ištiesė vėrinį Natanieliui, ir šis į jį įsistebeilijo.

– Kodėl man jį atiduodi?

– Atvykai pasiimti to, kas priklauso tau.

– Teisingai. Bet vėrinio man nereikia. – Jis tiriamai nužvelgė Keitę savo mėlynomis akimis, kurios visas pasaulio moteris priversdavo pamesti sveiką protą ir pamiršti, kaip vaikščioti. – Man reikia tavęs.

Keitei už nugaros pasigirdo tylus aiktelėjimas, paskui – duslus bumbtelėjimas, bet ji taip smarkiai stengėsi valdyti savo emocijas, kad apie draugę net negalėjo galvoti. Keitė neketino juo patikėti. Taip, žodžiai skambėjo nuoširdžiai. Bet jis juk aktorius. Iš to gyveno – neįtikėtinus dalykus paversdamas įtikėtinais.

– Pasiimk deimantus... – brukdama vėrinį jam į rankas pasakė Keitė. – Ir gyvenk savo gyvenimą. – Nešdinkis iš mano namų, kol iki galo neapsijuokiau...

– Turi visas teises ant manęs pykti. – Nelaukdamas kvietimo Natanielis žengė į vidų ir koja užtrenkė duris.

Keitės krūtinėje suplazdėjo panika.

– Ką manaisi darąs?

– Visada sakei, kad jeigu egzistuoja prob­lema, apie ją reikia pasikalbėti, todėl mes pasikalbėsime.

Keitė stovėjo netekusi žado, siaubingai ­bijodama net išsižioti, kad palūžusi nepradėtų kūkčioti.

Natanielis kilstelėjo vieną antakį.

– Suteikiu teisę kalbėti tau – išsakyti viską, kas guli ant širdies.

Keitė tylėjo.

– Manau, eisiu pasivaikščioti, – nuskambėjo apsimestinai linksmas Klerės balsas. – Šioje scenoje jums tikrai nereikia pagalbininkų. – Stvėrusi paltą ji nėrė iš kambario ir stipriai užtrenkė paskui save duris.

Natanielis toliau žiūrėjo į Keitę.

– Tau tai visai nebūdinga. – Kadangi ji tebetylėjo, Natanielis iš nevilties atsiduso. – Na gerai, gal šį kartą kalbėsiu aš. Grįžau į Vulfų dvarą. Susitikau su Džeikobu.

Keitė vis dar nieko nesakė, jai virpėjo kojos, ją pykino.

– Buvau prie ežero. – Kažkas jo akyse žybtelėjo. – Sakiau tau, kad Viljamas mėgino mane jame nuskandinti, bet nepaminėjau, kad tą patį kūdikystėje bandė padaryti Kerė. Ji buvo ką tik sužinojusi, kad kita moteris pagimdė nuo jo kūdikį. Kerė visuomet buvo emociškai jautri, bet tas vakaras perpildė jos taurę. Ji, matyt, galvojo taip mane apsaugosianti.

Keitė atgavo balsą.

– Natanieli...

– Ar ten mano nuotraukos? – Jis žiūrėjo į prie durų sukrautą šūsnį žurnalų. – Ketini juos iššveisti iš savo gyvenimo?

– Nekreipk į juos dėmesio. – Keitei svaigo galva. – Kas tą naktį tave išgelbėjo? Kai mama su tavimi įbrido į ežerą?

– Džeikobas su Luku buvo grįžę iš mokyk­los atostogų ir dvaro valdose įsirengė stovyklą. Jie įsikišo ir išgelbėjo mus abu. Savo tėvo įsiūčiui, – jis primušė juos abu už tai, kad išgelbėjo išprotėjusią jo žmoną ir nepageidautą vaiką. Beje, tai aš. – Jo lūpos persikreipė. – Aš buvau nepageidautas vaikas. Tėvas su mano motina gražiai elgėsi tik tada, kai ji laukėsi Sebastiano. Deja, ji padarė klaidą – galvodama, kad istorija pasikartos, dar kartą pastojo. Nedovanotina klaida.

Keitė apsivijo save rankomis.

– Ar ji atpažino tave, kai įteikei jai Žydrojo ekrano apdovanojimą?