Сара Морган - Žavingasis Natanielis

Keitė suvirpėjo, nors ir pati nesuprato, ar ją taip paveikė Natanielio žodžiai, ar tonas.

– Skamba baugiai.

– Kai buvome maži, tikėjome, kad ežero viduryje tūno pabaisa.

Nemąstydama Keitė pakėlė ranką ir pirštais perbraukė Natanieliui per veidą. Pirštų pagalvėlėmis pajuto šiurkščius barzdaplaukius ir tobulą žandikaulio simetriją. Šis deginantis ­grožis priklausė vyrui. Tame veide nebebuvo berniuko, tačiau jai stebinamai lengvai sekėsi įsivaizduoti, koks jis galėjo būti vaikas – ­stovintis prie to ežero, pakerėtas ir apimtas siaubo, įsibaiminęs pabaisos.

– Kas nutiko? – Ji uždavė klausimą ­tvirtai žinodama, kad visgi nutiko kažkas siaubingo. – Natanieli?

Jo mėlynos akys, iš kurių spinduliavo netik­rumas ir įgimtas nenoras su kuo nors tuo ­dalytis, įsiskverbė į josios.

Dar po akimirkos jis staiga pakilo ir nužingsniavo link terasos krašto. Jo pirštai taip stipriai sugniaužė turėklą, kad net pabalo krumpliai.

– Buvo vėlus vakaras. Tamsus. Dariau kažką, ko neturėjau daryti, – kaip visada. Kažką neleistina. Mano tėvas pakėlė mane ir įmetė į tą ežerą. – Natanielio balsas sudrebėjo nuo tramdomo jaudulio. – Nežinau, ar dėl jo veido išraiškos, kurią mačiau, prieš jam įmetant mane į vandenį, ar dėl ištartų žodžių, patirtas šokas sustingdė bet kokią reakciją. Aš net nesipriešinau. Kai įpuoliau į vandenį, pamaniau: Štai ir viskas, dabar nuskęsiu . Atmenu spėliojęs, kiek ­ilgai tai užtruks ir ar skaudės. Atmenu, kad spardžiausi mėgindamas išsilaisvinti iš kojas apsivijusių dumblių, stebėdamas ­nueinančio tėvo nugarą ir galvodamas: Jis tuojau grįš ir mane išgelbės . Taip nenutiko. – Natanielis tebestovėjo nusisukęs nuo jos, o jo balsas, pasakojantis šleikštulį keliantį nutikimą, nuo kurio Keitė, stengdamasi suvokti visą šios impulsyvios išpažinties prasmę, pirmą kartą jautėsi netekusi gebėjimo kalbėti, skambėjo keistai ramiai.

– Ne. – Jos balsas sudrebėjo nuo netikrumo. Keitė galvojo apie savo tėvą, apie visus tuos žaidimus, kai jis apversdavo ją aukštyn kojomis, išmesdavo į orą. – Tikriausiai tai buvo nevykęs pokštas. Jis veikiausiai su tavimi žaidė.

– Jis nežaidė. Vėliau pats sau mėginau paaiškinti jo poelgį. Užuot grėbęs lapus, dariau kažką, ko neturėjau daryti. Privalėjau numatyti, kad taip nutiks. Tačiau buvau toks jaunas, nesupratau. – Jis toliau kalbėjo bejausmiu balsu. – Maniau, kad viskas per mane. Dėl mano kaltės. Galvojau, kad jeigu elgsiuos teisingai, jis mane mylės. Vaikui nelengva suvokti faktą, kad taip niekada nebus.

Natanielis, kaip ir visi berniukai, troško savo tėvo pritarimo.

Jis norėjo meilės. Argi kiekvienas vaikas neturėtų bent jau šito tikėtis iš savo tėvų?

Keitė jautėsi taip, lyg jos kūną pamažu glemžtųsi nejautra. Tokia nevisavertė ji nesijautė net tada, kai mirus tėvui paaiškėjo visa siaubinga jo gyvenimą gaubusi paslaptis. Jai norėjosi pasakyti ką nors tinkamo ir teisingo, bet ką gi gero galima pasakyti apie tokį klaidingą žmogaus elgesį?

Natanielis pasuko galvą į Keitę. Jo akyse degė nuožmi ugnis, o lūpas iškreipė ciniška šypsena.

– Vargšelė Keitė. Sugrioviau tavo pamatinį tikėjimą, kad visi žmonės yra geri ir kad gyvenime visada būna laiminga pabaiga.

Keitė prisivertė atsitokėti.

– Aš taip nemanau. Nemanau, kad visi žmonės yra geri, bet... – Visomis išgalėmis mėgindama įsivaizduoti, ką reiškia turėti tokį brutalų tėvą, ji giliai įkvėpė. – O tavo motina?

– Ak, mano motina... – Natanielio veido išraiška pasikeitė. – Pirmiausia apie ją turi žinoti tai, kad ji buvo pametusi galvą dėl mano tėvo. Ji tenorėjo vieno – kad ir jis mylėtų ją. O jis, žinoma, nemylėjo. Mano tėvas nemylėjo nieko. – Natanielio balsas buvo kupinas paniekos ir pašaipos, jame buvo justi ir metų metus slėptas kartėlis, skausmas bei atstūmimas. – Tokiam jautriam, trapiam žmogui kaip mano mama jis buvo blogas pasirinkimas. Jų duetą galima prilyginti venecijietiškam ­stiklo dirbiniui ir kūjui. Jis sutrupino ją. Jinai... jį paliko.

Keitė susigūžė.

– Likai vienas su tėvu? – Su žmogumi, kuris, pasak Natanielio, buvo monstras .

– Ne vienas. Kai kurios aristokratiškos anglų šeimos kolekcionuoja Renesanso laikų meną ar karališkuosius baldus. Mano tėvas kolekcionavo moteris. O tos moterys gimdė vaikus. Vaikus, kurie mano tėvo niekada nedomino.

– Jis nenorėjo vaikų?

– Mano tėvą domino tik jis pats.

Keitei atsistojus sugirgždėjo supynės. Ji basomis kojomis tyliai priėjo prie Natanielio ir uždėjo rankas jam ant pečių. Po tvirtais raumenimis užčiuopė įtampą.

– Kas tą dieną tave išgelbėjo iš ežero? Kaip išgyvenai?

– Mano netikras brolis Džeikobas. Jis buvo už mane vyresnis devyneriais metais. Tai ­nebuvo pirmas kartas, kai jis išžvejojo mane iš to ežero. – Natanielio akyse kažkas blykstelėjo. – Jo vaidmuo šeimoje buvo kuopti tėvo jovalą. Jis ištraukė mane jau springstantį, išpumpavo iš plaučių vandenį ir saugojo, kad nepasipainiočiau monstrui tėvui po kojomis, iki anas tiek nusigėrė, kad net pamiršo, jog egzistuoju.

– Natanieli...

– Nurimk. Neprivalai ieškoti teisingų žodžių. Mano atveju nelabai yra ką pasakyti. Net toks mielas ir geras žmogus kaip tu negali pavaizduoti mano tėvo gražioje šviesoje, nors metų metus tik tą ir mėginau padaryti.

– Ar jis dar gyvas?

– Ne. Jis mirė, kai man buvo devyneri. – Natanielio balsas tapo žiaurus. – Manaisi išgirdusi baisiausia? Paklausk manęs, kaip mano tėvas mirė, Keite. Užduok man tą klausimą.

Oras aplinkui tapo slogus ir sunkus.

– Kaip jis mirė?

– Visi buvome grįžę iš pensiono atostogoms. Mano sesuo, pasinaudodama tuo, kad tėvo nebuvo namie, išsmuko į vakarėlį kaime. Nors jai dar nebuvo nė keturiolikos, jau tada atrodė pritrenkiamai, o tą vakarą leido sau sužibėti. Lūpų dažai, trumpas sijonėlis... – Natanielis nutilo, o jo veidas dar labiau pabalo. – Viskas būtų buvę gerai, jeigu jis nebūtų grįžęs anksti.

– Tavo tėvas?

– Jis matė ją flirtuojančią kaime, o kai grįžo namo, nusprendė išplakti.

Keitė susigūžė, be galo vaizdžiai galvoje piešdama žiaurių botago kirčių sceną.

– Jis mušė ją?

– Jis norėjo, kad joks berniukas niekada į ją daugiau nepažiūrėtų, tačiau buvo girtas ir nesivaldė; jis sumušė ją žiauriai, veikiausiai būtų ir užmušęs, jeigu jo nebūtų sulaikęs Džeikobas. Aš visą laiką tik drebėjau ir klykiau: Liaukis! Liaukis!  – Natanielis nukreipė žvilgsnį į virpančias savo rankas. – Tą naktį supratau, ką reiškia jaustis bejėgiam. Negalinčiam nieko pakeisti.

Keitės veidas buvo šlapias nuo ašarų.

– Natanieli, tebuvai vaikas . Ar galėjai ką nors padaryti?

– Turėjome su juo kovoti. Bet mes – ­Sebastianas ir aš – tik šaukėme ant jo, – kimiai pasakė Natanielis. – Ir kai jau beveik patikėjau, kad viskas baigta, kad jis užmuš ją mūsų akivaizdoje, pro duris įėjo Džeikobas.

– Jis sustabdė jį?

– Užmušė. – Natanielis pasuko galvą ir pažiūrėjo Keitei į akis. Jo žvilgsnis buvo tuščias. Pavargęs. – Tai buvo nelaimingas atsitikimas  – tėvas buvo toks girtas, jog parkrito, galva trenkėsi į laiptus ir tada... – Jo antakiai susiliejo į vientisą liniją. – Pasipylė labai daug kraujo. Mano tėvo kraujo, Anabelos kraujo – jos veidas buvo virtęs kruvina mase. Džeikobas stovėjo apimtas šoko. O mano tėvas buvo miręs.