Сара Морган - Žavingasis Natanielis

Vanduo. Skęstantis vaikas. Blogulį kelianti panika.

Nejaugi šitai niekada nesibaigs?

Jis pakėlė galvą ir pažiūrėjo į veidrodį. Į jį žvelgė mirtinai išbalusio žmogaus veidas, greta kurio net numirėlis būtų atrodęs sveikas. O akys, – jis liūdnai nusijuokė, – jeigu jos yra sielos veidrodis, jis įkliuvęs į tikrą bėdą.

Nenorėdamas pamatyti, kas slepiasi už tų sielos langų, Natanielis užsimerkė, bet akimirksniu pamatė bejėgiškai į dugną nyrantį vaiką. Oro reikalaujančiais plaučiais grimztantį į savo povandeninį kapą.

Atsukęs abu čiaupus jis pamėgino apsišlakstyti vandeniu, bet rankos taip drebėjo, kad didesnė vandens dalis ištiško ant grindų. Jį pykino tarsi jūroje per audrą, kūną apleido visos jėgos.

Alfa vyras? Būdamas savo paties silpnumo liudininkas, jis karčiai nusijuokė.

Tada kojomis pajuto, kaip denis susiūbuoja, ir suprato, kad laivas pajudėjo.

Benas , – dėkingas pagalvojo jis. – Ačiū tau, Benai .

Jis privalėjo kaip galima greičiau atsidurti sausumoje.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Taip ir neatsivertusi knygos Keitė gulėjo hamake. Po ja mirguliuojančiuose skaidriuose žalsvai mėlynuose vandenyse mainėsi ištisas povandeninio pasaulio kaleidoskopas, tačiau jos protas buvo pernelyg paniręs į apmąstymus, kad mėgautųsi idiliška aplinka.

Vos laivas prisišvartavo prie salos, Natanielis šoko į vandenį ir neatsisukęs, netaręs nė žodžio, likusius kelis metrus nužirgliojo per vandenį.

Gal tai buvo pavėluota reakcija? Gal jam reikėjo pabūti vienam?

Jeigu Natanielis norėjo pabūti vienas, ji tik­rai neketino varginti jo savo draugija. Juo dėta, Keitė turbūt nuolat čiauškėtų, tačiau Natanielis juk kitoks.

Ji atsivertė knygą ir įsistebeilijo į pirmą puslapį. Penkis kartus perskaičiusi pirmą eilutę, vėl ją užvertė ir pakėlė akis į horizontą. Keitė niekaip negalėjo pamiršti į vandenį neriančio Natanielio vaizdo. Nerimą kėlė ne jo drąsa, nors ir šitai, žinoma, buvo savaime įspūdinga. Ją labiausiai paveikė Natanielio veido išraiška. To nuožmaus ryžto ji niekada nepamirš.

Prisiminusi, kaip beprotiškai ir isteriškai atlėgo motinai, paėmus į rankas vaiką, Keitė sudrebėjo.

Be Natanielio viskas būtų buvę kitaip.

Alfa vyras .

Net ji suvokė, kad iki Žydrojo ekrano apdovanojimų likus savaitei, šis įvykis būtų tapęs ­puikia reklama. Tačiau Natanielis ja nepasinaudojo. Jis tik pasirūpino mergaitės ­saugumu ir, niekam nespėjus jo atpažinti, pasišalino. Keitei tai tiesiog netilpo galvoje.

Jo poelgio ji nepajėgė suprasti.

Praradusi viltį susikaupti ji permetė kojas per hamako kraštą. Tik pažiūrės, ar jam viskas gerai, ir vėl paliks ramybėje.

Traukdama į save sunkų atogrąžų augalų aromatą basa nušlepsėjo per vilą juosiančią terasą. Pasiekusi pagrindinio miegamojo terasos dalį Keitė stabtelėjo, vis dar nerimaudama, jog veikiausiai pasirodys ne laiku. Juk jų nesiejo jokie santykiai. Jie tebuvo nelaimėliai, netikėtų aplinkybių suvesti draugėn. Jie nebuvo draugai. Nebuvo meilužiai.

Meilužiai.

Keitė suvirpėjo vien nuo šio žodžio ir iš karto prisiminė pirmąją naktį, kai vos jais netapo. Ir praeitą vakarą paplūdimyje...

Ji nekantriai įtraukė oro ir žengė lemiamą žingsnį. Juk daro tik tai, ką tokiomis aplinkybėmis darytų bet kuris žmogus. Paprasčiausiai ketina jį paguosti.

Natanielis sėdėjo patogiai įsitaisęs ant supamosios sofos ir žvelgė į besileidžiančią saulę.

– Natanieli? Nevalgei vakarienės. Gal nori, kad Benas tau ko nors atneštų?

– Nenoriu. Tenoriu pabūti vienas. – Ir žodžiai, ir tonas aiškiai liepė atsitraukti.

Nekreipdama dėmesio Keitė prisėdo greta. Tokį jos veiksmą palydėjo grėsmingas Natanielio žvilgsnis.

– Niekada nemaniau, kad mėgsti riziką.

– Tuomet manęs veikiausiai nepažįsti taip gerai, kaip įsivaizduoji.

Juk ji tikrai jo nepažįsta, tiesa? Ji nieko apie jį nežino. Pasauliui Natanielis leido matyti tik aktorių ir niekada – žmogaus.

– Tavo poelgis buvo įspūdingas. Didvyrį puikiai vaidini ne tik filmuose, bet ir tikrovėje. – Keitę vis dar šokiravo tai, kaip greitai pasikeitė diena. Kad tuose ramiuose skaidriuose vandenyse tykojo mirtis. – Aš pati jaučiuosi ganėtinai sukrėsta, todėl Dievas težino, kaip jautiesi tu. – Nusprendusi surizikuoti ji nėrė į uždraustus vandenis. – Natanieli, pasikalbėk su manimi. Pasakyk, kodėl sėdi čia vienas ir mane atstumi. – Atsiverk man. Nesislėpk...

Įsivyravo slogi ir sunki tyla.

– Kalbėjimas nepakeis fakto, kad ji vos nepaskendo.

– Bet ji nepaskendo. Tu ją išgelbėjai. Jai labai pasisekė, kad esi toks geras plaukikas ir dievini vandenį.

– Nekenčiu vandens . – Išpažintis per jėgą išsiveržė iš giliausios jo sielos gelmės. – Toks geras plaukikas esu todėl, kad ­nekenčiu ­vandens. – Jis pasuko galvą, ir ­tobuluose bruožuose Keitė pamatė ­tokią ­gilią kančią ir agoniją, kad negalėjo net pajudėti.

Nuo jo tarsi šydas nukrito. Keitė troško, kad Natanielis jai atsivertų, bet dabar tikrovė pasirodė tokia skausminga, kad net stebėti ją buvo sunku. Jo veide šmėžavo vien tamsūs, bloga lemiantys šešėliai. Jie tykojo akių gelmėje, buvo apsupę lūpų liniją ir sukaustę tvirtai sukąstą jo žandikaulį. Emocijos. Nuogos ir brutaliai tik­ros. Aktoriaus nebuvo likę nė ženklo – dabar Keitė žvelgė į vyrą.

Nuo šoko praradusi žadą, nebejausdama po kojomis žemės, kaip ir toji beviltiškai grimztanti mergaitė, ji pajuto nepaaiškinamą poreikį palengvinti jo kančią kaip tik įmanoma. Norėdama paliesti jo ranką Keitė pakėlė savąją, bet tuojau pat atitraukė bijodama, kad nepadarytų ko nors, kas paskatintų jį vėl užsiverti.

– Ar nori man papasakoti kodėl?

Jis šaižiai nusijuokė.

– Nori išgirsti?

– Taip. – Jausdama akimirkos trapumą, žodžiais bijodama ją sutrikdyti, Keitė sulaikė kvapą. – Taip, noriu.

– Esi tuo tikra? Mudu gyvename skirtinguose pasauliuose. Tu gyveni Keitės karalystėje.

– Liaukis šitai kartojęs.

– Kodėl? Juk tai tiesa. – Jo žodžiai nuskambėjo kaip tylus, perspėjamas sužeisto žvėries urzgesys. – Tiki, kad žmonės – iš esmės geri, o laiminga pabaiga aplanko visus jos laukiančius. Tu tiki meile . – Pastarąjį žodį jis ištarė ciniškai pabrėždamas, kad neliktų dvejonių dėl jo paties požiūrio.

Šį kartą Keitė visgi paėmė jį už rankos ir tvirtai ją suspaudė neleisdama jam atsitraukti.

– Kalbame apie tave, ne apie mane. Papasakok, kodėl nekenti vandens.

Tyla užsitęsė, ir ji jau buvo bepradedanti galvoti, kad Natanielis nebeprabils.

Bet galiausiai jis pradėjo pasakoti.

– Ten buvo ežeras... – Jo balsas skambėjo kimiai. – Mūsų dvaro valdose. Užaugau didžiuliame bedvasiame name. Vulfų ­dvare. Buvau privilegijuotas – tą visi kalė man į galvą. Namas buvo didžiulis. Toks didelis, kad žaisdamas slėpynių galėtum likti ir visai nesurastas, o tai buvo tik į naudą, nes slapstymasis buvo mano gyvenimo būdo dalis.

– Nuo ko slėpdavaisi, Natanieli?

Jo nieko nematantis žvilgsnis buvo nukreiptas į tamsą.

– Ežeras buvo didžiulis. Kad ir koks žydras atrodydavo dangus, jo vandenys visada likdavo tamsūs. Po vandens paviršiumi būdavo ­matyti dumbliai, plūduriuojantys tarsi kokie čiuptuvai, tik ir besitaikantys pagriebti už čiurnos. Nė vienas mūsų nenutuokė, kokio gylio ežeras, bet žinojome, kad vienas mūsų protėvių buvo jame paskendęs.