Сара Морган - Žavingasis Natanielis

– Ar nemanai, kad turėtum bent pažiūrėti, kas skambina? Galbūt tai svarbu.

Šilti ir stiprūs Natanielio pirštai suėmė josios.

– Ne taip svarbu, kaip pamatyti saulėlydį.

– Be galo norėčiau pamatyti saulėlydį, bet... – Paskutinį kartą metusi žvilgsnį į telefoną, įtikinėdama save, kad ne jos reikalas, ar jis numoja ranka į savo skambučius, Keitė žengė paskui Natanielį ant minkšto balto smėlio, nuklojusio visą pakrantę. Mėgaudamasi nepakartojamu vaizdu ji pasilenkė pakelti kriauklės. – Niekada net neįsivaizdavau, kad pasaulyje egzistuoja tokia idiliška vieta. Kaip dažnai čia atvyksti?

– Kai tik prireikia pabūti vienam.

Keitė sukišo kojų pirštus į smėlį ir mėgavosi jo šiluma bei minkštumu.

– Tau pasisekė, kad sala priklauso tavo broliui. Tai puiki vieta šeiminiams susibūrimams.

– Atvykstu čia ieškodamas vienatvės.

Vadinasi, su šeima jis čia neatvyksta. Nusprendusi šia tema verčiau nekalbėti Keitė toliau ėjo tylėdama, stipriau suspausdama lūpas kas kartą, kai tik norėdavo ką nors pasakyti.

Kai juodu pasiekė gretimą paplūdimį saugančią didžiulių riedulių sankaupą, Natanielis ištiesė ranką, kad padėtų jai perlipti.

– Geriausias vaizdas atsiveria iš čia. – Jis gracingai peršoko per paskutinį riedulį ir stiprus bei galingas atsisuko veidu į jūrą. – Tai Vėžlių įlanka.

– Be galo graži. – Numetusi rankinę ant smėlio Keitė atsisėdo ir padėjo smakrą sau ant kelių. – Tavo scenarijui nupiešiau keletą preliminarių eskizų. Tai tik idėjos. Gali būti visiškai klaidingos, visai ne tai, ką įsivaizdavai.

– Turi čia?

Netikėtai pradėjusi jaudintis Keitė paėmė rankinę ir ištraukė sąsiuvinį.

– Tai tik idėjos.

Atsisėdęs greta Natanielis paėmė eskizų sąsiuvinį. Paskui ėmė tylomis versti lapus.

– Ruda?

– Taip, nes šioje scenoje ji dar savimi nepasitiki. Nenori išsiskirti. Vėliau... – Keitė palinko artyn ir atvertė kitą lapą. – Štai, ji jau dėvi drąsesnės, ryškesnės spalvos drabužius, kurie įliemenuoti, nes po drabužiais ji nebesislepia. – Staiga Keitė suprato, ką padariusi, ir ­pajuto mirtiną gėdą. Mano darbas yra apie mane . – Jeigu nemanai, kad mintis gera, galiu...

– Manau, kad mintis puiki. Pats niekada nebūčiau taip sugalvojęs. Per kostiumą atskleidei dvasinę veikėjos kelionę. – Natanielis ėmė įdėmiai tyrinėti piešinius. Net jeigu ir pastebėjo kokių nors lygiagrečių, neišsidavė. – Idėjos originalios. Protingos.

– Tau tikrai patinka?

– Taip. Ar gali sukurti kostiumų planą?

– Ar turi kompiuterį?

– Negali dirbti senuoju būdu – su pieštuku ir popieriumi?

– Galiu, bet neatrodys profesionaliai, be to, negalėsi jų nusiųsti elektroniniu paštu.

– Teisingai. Ką nors sugalvosiu. – Jis pašoko ant kojų ir ištiesė Keitei ranką. – Saulė leidžiasi. Jeigu nori romantikos, tikresnės čia nerasi.

Ji juk nenori romantikos, tiesa? Bent jau ne su šiuo vyru. Ji ne tokia naivi. Tačiau akimirką padvejojusi Keitė visgi paėmė jo ištiestą ranką ir leido jam ją pakelti. Tarp jų kaipmat įsiplieskė aistra.

Keitė žinojo, kad Natanielis jaučia tą patį, nes girdėjo jį tyliai nusikeikiant.

Akimirką mergina pagalvojo, kad jis veikiausiai užgniauš liepsną, bet kaip tik tada truktelėjo ją prie savęs, ir deginanti jo lūpų kait­ra ištirpdė menkiausius pančius. Liepsnų liežuviai lyžtelėjo jos nervų galiukus, ir kūną persmelkė nuodėmingas jaudulys. Keitė pajuto, kaip viena Natanielio ranka nuslysta žemiau juosmens ir stipriai priglaudžia ją, o antroji, ­lūpoms vis erotiškai glamonėjant, panyra į švelnių jos plaukų kupetą. Seksualieji Natanielio pirštai ėmė masažuoti jai galvą ir Keitės susijaudinimas šoktelėjo iki aukščiausios padalos.

Ji atsimerkė ir pamatė, kad jis žiūri į ją.

Tą akimirką Keitė išvydo Alfa vyrą  – negailestingą karį, kuris netrukus ketino paimti savo priešo dukrą.

Sutrikdyta tokios vizijos ji atsitraukė.

– Ne. – Vos gaudydama kvapą sušnabždėjo ji. – Tai... netikra. Žiūriu į tave ir matau kino žvaigždę, o ne vyrą.

Natanielis priglaudė savo kaktą prie josios.

– Tu ką tik pabučiavai vyrą, Keite.

Ji išsivadavo iš jo glėbio ir žengė atgal pėdomis jausdama šiltą ir minkštą smėlį.

– Bet man vis atrodo, kad vaidini. Kaip ir prieš tai...

– Nevaidinau nei tada, nei dabar.

Žinoma, jis vaidino. Geismą juk galima pavaizduoti ne ką mažiau įtikinamai nei drąsą ar pavojų.

– Žinai, kaip žiūrėti į moterį, kad ji pasijustų graži. Baisiausia, kad tai suvokiu , bet tavo kerai mane vis tiek veikia.

– Keite...

– Bet, kad ir kaip norėčiau įtikinti save, jog esu pribloškiamai patraukli net seksualiausiai kino žvaigždei, vos metusi žvilgsnį į veidrodį prisimenu, kad tokia nesu. Moki priversti moterį patikėti bet kokiais tavo jausmais, nors jie ir netikri, žinau, kad moki. Ekrane tą darai nuolat. Alfa vyro scena, kurioje bučiuoji savo priešo dukrą, atrodė tokia įtaigi, kad patikėjau, jog judu ir gyvenime esate pora, nes neįsivaizdavau, kaip nieko nejausdamas gali taip žiūrėti į moterį.

– Jau sakiau, kad tos moters net pakęsti negalėjau.

– Sakei. – Keitė sutrikusi nusijuokė. – O tai tik įrodo, koks puikus aktorius esi! Ir ­patvirtina tai, ką sakiau. – Gailėdamasi, kad apskritai leidosi jo pabučiuojama, Keitė liežuviu perbraukė savo lūpas. Ji troško dar, bet jeigu leistų sau daugiau, įžengtų į pavojingą teritoriją. Kad ir kokius potyrius jie drauge išgyventų, jie degintų intensyvumu, bet kartu būtų trumpalaikiai, suteiktų daug skausmo. – Privertei mane čia atvykti, nes bijojai, kad galiu viską išplepėti spaudai. Bet daugiau nieko nenoriu daryti.

Būčiau visiška beprotė, jeigu leisčiau sau įsimylėti visą tą kino žvaigždės spindesį. Vien todėl, kad nuobodžiauji ir negali laikytis Holivudo moterų dietos , dar nereiškia, jog gali manimi naudotis kaip pakaitalu. – Keitė virpančiais pirštais pasitrynė kaktą. – Nesisukioju tavo pasaulyje. Greitas bereikšmis seksas – ne man.

– Ar kada nors esi bandžiusi bereikšmį seksą? – Natanielio akys juokėsi. Tačiau žvilgsnyje spindėjo ir švelnumas, būtent tas stebinantis švelnumas ir palaužė jos pasitikėjimą savimi.

– Ne.

– Gyvenime reikia išbandyti viską.

– Tuomet ir tau vertėtų pamėginti atsiverti bei pasitikėti. Galbūt prasmingi ­santykiai visgi pasirodytų galį teikti be galo daug laimės.

Vis dar laikydamas jos rankas savosiose, Natanielis pristūmė ją prie riedulių.

– Šią akimirką puikiai žinau, kas man suteiktų laimės.

Įsprausta tarp glotnaus akmens ir tvirto vyriško kūno, Keitė nebenorėjo priešintis. Jos kūnas sprogo iš geismo ir aistros, susijaudinimas papilvę spaudė tarsi kietas kamuolys. Tarp judviejų tvinksinti galinga seksualinė įtampa ir kaitra turėjo prilygti skrydžiui į Saulę. Mėgindama perskaityti Natanielio mintis Keitė žiūrėjo jam į veidą...

Kai jis palenkė galvą, mergina prisiminė visą drauge praleistą savaitę. Apie save jis nieko jai nepapasakojo. Ji žinojo ne ką daugiau, nei pradėjusi dirbti su juo teatre.

Keitė tvirtai uždėjo jam ant krūtinės ranką ir po delnu pajuto tolygų širdies plakimą.

– Ar kada nors būni savimi?

– Ką tai turėtų reikšti?!

– Dabar vaidini vaidmenį. Natanieli, ar kada nors vaidini save?

Pokytis buvo vos pastebimas, bet Keitė ­žinojo, kad jis įvyko. Mirguliuojantis geismas išblėso, ir Natanielio žvilgsnis vėl tapo budrus. Truktelėjo mažytis žandikaulio raumenukas, bet jis toliau tylėdamas ją stebėjo.