Сара Морган - Žavingasis Natanielis

Drabužius. Pati siuvau juos savo lėlėms. Pinigų beveik neturėjome, todėl naudodavau mamos siuvimo reikmenų dėžutėje užsilikusias atraižas ir senas sagas. Sukiodavausi padėvėtų drabužių parduotuvėse, įvairiose išparduotuvėse – visur, kur tik galėdavau. Su draugėmis žaisdavome Holivudą.

Bijodama jam mirtinai įkyrėti, Keitė nutilo ir gurkštelėjo vyno.

– Žaisdavote Holivudą ?

– Įsivaizduodavome esančios filmus kuriančia studija. Marta būdavo režisiere. – Tai prisiminusi, Keitė išsiviepė. – Ji labiausiai mėgdavo įsakinėti. Emilija būdavo dramos karalienė, todėl visada atlikdavo pagrindinį vaidmenį. Selė ir Dženė atlikdavo tuos vaidmenis, kurie likdavo nuo Emilijos. – Dar buvo jos sesuo Paula. Privalau būti princese. Esu visų gražiausia.

– O tu?

– Aš rūpindavausi, kad visos gražiai atrodytų. – Keitė atsainiai gūžtelėjo pečiais. – Mokyk­loje daugiau nieko neveikiau, tik piešiau. Išleistuvių pokyliui visoms sukūriau ir pasiuvau sukneles. Mano tėvai norėjo, kad universitete studijuočiau anglų kalbą, bet mane domino tik menai, mada, filmai ir teatras. Tik tai norėjau veikti, ir jie geranoriškai sutiko. Ar tavo tėvai neprieštaravo, kad taptum aktoriumi?

– Jų nuomonės niekada neklausiau. – Natanielio veidas atrodė neįskaitomas.

– Kažkur skaičiau, kad, būdamas šešiolikos, palikai namus ir išvykai į Holivudą. Ankstokai. Mano tėvai būtų paklaikę, jeigu tokio amžiaus būčiau pranešusi skrisianti per Atlantą.

– Man pasitaikė galimybė. Ir aš ją čiupau.

– Tavo tėvai net nemėgino tavęs atkalbėti? Tau pasisekė. Manieji, kol studijavau Londone, visą laiką nerimavo, kad man ko nors nenutiktų. Bet tikrai nesiskundžiu, – skubiai pridūrė Keitė. – Žinau, kad jie jaudinosi todėl, jog mane mylėjo. Tavieji tikriausiai ne itin tuo rūpinosi.

Natanielio akys sublizgėjo, jis pakilo nuo stalo.

– Labanakt, Keite.

– Ak, bet aš... – Ji prasižiojo ir užsičiaupė, nes kalbėjosi pati su savimi. Natanielio čia nebebuvo.

***

Kitas kelias dienas Keitė gyveno įnikusi į scenarijų ir eskizus.

Natanielio beveik nematė.

Po pirmojo vakaro jis prie jos nesiartino. Jie drauge valgydavo, ir kol jis pasakodavo apie savo filmus, būdavo smagu, tačiau Keitė puikiai jautė, kad jis tik vaidina. Vaidina šeimininką. Apie save jis nepasakojo nieko, o pokalbiuose buvo justi ta pati nuobodulio persunkta pašaipa, kuri atsispindėjo jo bendravime. Menkiausios Keitės pastangos jų žodinį pašnekesį pakreipti ­asmeniškesne linkme atsimušdavo į neįveikiamą ledinę sieną.

Jausdamasi vis vienišesnė Keitė ėmė daugiau bendrauti su aptarnaujančiu personalu. Ji susidraugavo su Benu ir vieną ankstų rytą ­netgi išplaukė su juo žvejoti. Nemažai laiko praleisdavo ir su Silvija bei Kaile, kurios gamindavo jiems valgį. Neilgai trukus ji užmezgė tvirtą draugystę su visais.

Su visais, išskyrus Natanielį.

– Šiandien su Benu taip ilgai kalbėjaisi, kad jis net darbų nebaigė, – vieną vakarą, kai jie gardžiai vakarieniavo, sumurmėjo Natanielis.

Stengdamasi neįsiskaudinti Keitė nuleido šakutę.

– Mes kalbėjomės. Ar žinai, kad su savo mergina jis susitinka tik kartą per savaitę?

– Jam pasisekė, – sunkiai suvaldydamas žiovulį tarė Natanielis. – Jis gauna tik ­pasimylėti – be jokių papildomų su santykiais susijusių nesąmonių.

– Ar į viską gyvenime žvelgi sarkastiškai?

– Kas sako, kad taip žvelgiu?

Keitė prisiminė nuodėmingą jo reputaciją.

– Niekada nesi mylėjęs?

Jis užvertė galvą ir nuoširdžiai nusikvatojo.

– Štai klausimas – tiesiai iš Keitės karalystės, kur dangus visad žydras ir kur visada šviečia saulė.

Įpykusi Keitė pakilo taip staigiai, kad net apvertė kėdę.

– Tiesą sakant, Keitės karalystėje dangus ne visada žydras. Esu patyrusi užtektinai sunkumų. Mano, kaip ir kiekvieno žmogaus, gyvenime grumstų netrūksta. Dabar esu bedarbė – per tave, – o joks bankas bedarbiui nesuteiks naujos paskolos. Tačiau nesitikiu, kad toks kaip tu galėtų suprasti.

– Tai jeigu Keitės karalystėje lyja, kodėl nuolat esi taip velniškai gerai nusiteikusi?

Keitė pakėlė kėdę ir iš lėto atsisėdo.

– Nežinau. – Ji prikando lūpą. – Veikiausiai todėl, kad man labiau patinka būti laimingai, o ne susikrimtusiai. Per daugybę metų supratau, kas man pakelia nuotaiką.

– Kalbėjimas?

– Taip... – Ji nuraudo. – Mėgstu žmones. Man jie atrodo įdomūs ir didesnę laiko dalį – šilti bei draugiški. Kai gyvenimas tampa ­sunkus, tik ryšys su žmonėmis man padeda jausti žemę po kojomis.

– Iš tikrųjų? O man didesnę laiko dalį atrodo priešingai. – Gražios Natanielio lūpos išsirietė į šypseną. – Tik žmonės apsunkina normalų gyvenimą. Kaip suprantu, darbuotojus blaškai todėl, jog jauti poreikį kalbėti ir užmegzti draugiškus santykius.

– Aš jų neblaškau.

– Mieloji, galima už tai mokėti tau algą.

– Norėčiau, kad man būtų mokama alga! Nes tada uždirbčiau bent kažkokių pinigų. Geriau, nei jaustis vienišai prie baseino.

– Vienišai? – Juodi jo antakiai iš nuostabos pakilo. – Kaip gali jaustis vieniša? Esi rojuje.

– Rojus toks yra tada, kai juo gali mėgautis su kitu žmogumi. Kokia prasmė pamatyti egzotišką paukštį, jeigu negali tuo su kuo nors pasidžiaugti? – Keitė ėmė knebinėti maistą. – Šiandien buvau priversta kalbėtis su driežu.

– Vieną radau ant kelio be sąmonės, – kuo rimčiausiu tonu sumurmėjo Natanielis. – Dabar žinau kodėl. Jį pribaigė tavo kalbos.

– Tau gal tai ir atrodo juokinga, bet man patinka kalbėtis su žmonėmis.

– Net nenumaniau, kad jautiesi vieniša. Maniau, kad pieši eskizus mano scenarijui.

– Piešiu, bet dirbti man sekasi kur kas ­geriau, kai esu apsupta žmonių. Antraip kūrybiškumas slopsta.

– Gali kalbėtis su manimi.

– Tavęs beveik nematau. Vengi bet kokių pašnekesių. Be to, su tavimi visai nesmagu.

Jis nuodėmingai šyptelėjo.

– Kai tik norėsi, kad pademonstruočiau, kaip su manimi gali būti smagu, pranešk.

– Ne tokį pasilinksminimą turėjau galvoje. – Keitės širdis sutuksėjo karštligišku ritmu. – Kalbėjau apie malonumą šnekėtis su žmonėmis... – Suzvimbė Natanielio telefonas, ir Keitė nutilo. – Neketini atsiliepti?

– Ne. – Po neįtikėtinai tankiomis blakstienomis paslėpęs savo nuostabiąsias akis jis ­palinko prie Keitės.

– Galima daug smagiau praleisti laiką, nesikalbant apskritai.

Kodėl jis neatsiliepia?

– Liaukis žaisti. – Keitė nusivalė sudrėkusius delnus į šortus. – Jeigu pasimylėtume, ­neabejotinai likčiau įskaudinta.

– Pažadu valdyti urvinio žmogaus prigimtį ir būti neįtikėtinai švelnus.

Jai perdžiūvo burna, o skruostai nukaito.

– Ne tai turėjau galvoje.

– Žinau, ką turėjai galvoje. – Natanielis atsilošė kėdėje. – Nedoras ir piktas Natanielis į Keitės karalystę prišauktų audrą. O tai galėtų baigtis rimtu potvyniu.

– Ir vėl iš manęs šaipaisi, bet aš vis tiek verčiau liksiu optimiste, nei virsiu cinike kaip tu.

Vėl pradėjo skambėti Natanielio telefonas, bet jis, ir vėl nekreipdamas dėmesio, pakilo nuo stalo.

– Atleisk, kad tavęs šalinausi. – Jis ištiesė ranką. – Atleisk, kad buvau bjaurios nuotaikos. Eime pasivaikščioti po paplūdimį. Jeigu Vulfų saloje nepamatysi saulėlydžio, nebūsi iš tiesų gyvenusi.

Jos žvilgsnis nukrypo į ant stalo paliktą telefoną.