Люси Монро - Lemtingas aukcionas

Ir ar Kasandra nenusipelnė daugiau nei skaudžios vaikystės, kurią jis jau seniausiai paliko, prisiminimai?

§

Kasandra atsirakino namų duris. Jos skruostais riedėjo ašaros. Ji dėl to pyko ant savęs, tačiau negalėjo susilaikyti.

Žinojo, kad Neo reikia tik draugystės ir sekso, tačiau vis tiek ruseno viltis. Kesė skrajojo šiame mažame muilo burbule, kol jis sprogo.

Neo su ja leido laisvalaikį. Visą. Skambindavo telefonu kelis kartus per dieną tik pasikalbėti. Jis vis dar pas ją mokėsi, tačiau, reikia pripažinti, tiek pat laiko praleisdavo mokydamas ją kitokių malonumų. Jie mylėjosi ir kartu leisdavo beveik visas naktis.

Tačiau tikrovė buvo kitokia. Tai jam buvo tik draugystės dalis.

Daugiau nieko.

O didžiausia bėda buvo ta, kad Kesė jį mylėjo, ir ta slapta meilė nuolat degino jai širdį.

Ji svajojo kada nors ištekėti. Susilaukti vaikų. Su Dora ne tik gaminti jam sveiką maistą, bet ir parodyti, kad maistas nėra tik energijos šaltinis. Juo galima ir mėgautis.

Kesė troško tiek daug dalykų, kurių žinojo niekada nepatirsianti.

Ir, nors atsižvelgiant į jos turėtas problemas, ji pasiekė labai daug, netiko į poras milijardieriui magnatui, galinčiam turėti bet kurią moterį.

Jam reikėjo tokios, kuri galėtų lydėti jį į visus verslo pietus ir pobūvius, o ne į vieną ar du renginius kas kelias savaites.

Nors dabar Kesė jau galėjo lankytis viešose vietose, kur buvo daug žmonių, ji vis dar buvo labai drovi ir varžėsi susipažinti su kitais žmonėmis. Neo elgėsi taip, tarsi tai jam netrukdė, tačiau tik todėl, kad jie buvo draugai. Kas nors daugiau buvo neįsivaizduojama.

Kesė nenorėjo eiti į muzikos kambarį, o ir miegamasis taip pat nebuvo ta vieta, kur norėtųsi būti.

Ji stovėjo koridoriuje, žvilgsnis klajojo po namus. Jai pirmą kartą dingtelėjo, kodėl vis dar gyvena savo tėvų namuose. Juk prisiminimai apie buvusį gyvenimą nebuvo malonūs.

Tačiau ji laikėsi įsikibusi šio namo, tarsi jis būtų ryšys su vieninteliais žmonėmis, nors kiek ją mylėjusiais.

§

Kai Neo pagaliau pasiekė Kasandros namus, rado ją mažame darbo kambaryje. Paraudusios akys bylojo, kad Kesė verkė, ir jam suspaudė širdį.

Tačiau daugiau nerimo sukėlė tai, ką pamatė jos kompiuterio ekrane.

– Tu ieškai, kur persikraustyti?

– Kodėl ne? Manęs čia niekas nelaiko.

Neo akimirkai nustojo kvėpavęs.

– Aš esu čia.

Kesė jį vertinamai nužvelgė.

– Kuriam laikui?

– Ką tuo nori pasakyti?

– Galiausiai tau vis tiek atsibos mūsų draugystė su papildomais privalumais ir tu pradėsi susitikinėti su kitomis moterimis.

Nė velnio.

Bet Neo dar nebuvo pasirengęs to pasakyti garsiai. Jis bandė suvokti naujai atrastus jausmus. Baimė, kad gali ją prarasti, buvo beveik nepakeliama.

– Mes vis tiek liksime draugais.

– Ne.

– Ne? – Skausmas it aštri strėlė pervėrė jam krūtinę.

– Galbūt. Nežinau. Tu tiek daug dėl manęs padarei. Esi geriausias mano draugas, nesu tokio turėjusi. Buvai man geresnis nei visi kiti žmonės mano gyvenime, įskaitant mano tėvus. Aš neišmesčiau tavo draugystės kaip kokios šiukšlės, bet nežinau, ar man nebus per sunku matyti tave su kitomis moterimis. – Nuo skausmo jos balse Neo kone sulinko keliai.

Tai buvo sunku net įsivaizduoti.

– Aš neprašyčiau tavęs to daryti.

Kesė tik pažvelgė į jį, bet nieko nepasakė.

– Tu nori daugiau? – paklausė Neo, bandydamas surikiuoti savo mintis, argumentus ir jausmus, kad neprarastų paties svarbiausio žmogaus savo gyvenime.

– Tai nieko nekeičia. Tu nenori. Pakankamai aiškiai tai parodei.

– Galbūt aš klydau.

– Tam, ko aš noriu, reikia daugiau nei galbūt.

– Kas yra meilė?

§

Kesė sukrėsta pažvelgė į Neo.

– Ką nori tuo pasakyti? Tu žinai, kas yra meilė.

– Ne, aš iš tikrųjų nežinau.

– Bet…

– Aš niekada nieko nemylėjau ir niekas niekada nemylėjo manęs.

– Zefyras myli tave kaip brolį.

– Aš visiškai nepageidauju vesti Zefyro.

– Tu nenori vesti ir manęs.

– Aš klydau.

– Ką?

– Aš tikrai noriu tave vesti. Noriu visko, bet jaučiausi taip, tarsi neturėčiau teisės to prašyti.

Kesė vėl pradėjo verkti ir ranka nusišluostė drėgnus skruostus.

– Kodėl taip kalbi?

– Suprantu, kaip vyksta verslas, bet santykiai yra ta sritis, kur mano žinios netinka.

– Tu buvai man toks geras, aš nežinau, kaip gali abejoti savo sugebėjimais palaikyti santykius.

– Manai, kad esu tau geras?

– Taip!

– Gerai. – Regis, jam palengvėjo. Tarsi anksčiau būtų tuo abejojęs. – Labai malonu tai girdėti.

– Neo, nors mes esame tik draugai, tu elgiesi su manimi kaip su princese. Tu būtum nuostabus vyras ir tėvas.

– Mes nesame tik draugai, – tarė jis kimiu balsu.

– Nesame?

Na kaipgi ją įtikinti?

– Ne.

– Tai kas mes esame?

– Viskas. Man tu esi viskas ir noriu toks būti tau.

– Tu jau esi man visas pasaulis. – Kesė priėjo prie jo ir delnais suėmė jo gražų veidą. – Kaip galėjai to nepastebėti? Neo, tu esi viskas, ko kada nors troškau ar apie ką svajojau. Aš myliu tave visa širdimi.

Neo ją apkabino ir privertė pažvelgti jam į akis.

– Myliu tave. Niekada nesu to sakęs kitam žmogui, bet tau tai noriu kartoti nuolat. Aš bijojau.

– Ko bijojai?

– Kad nesu vertas tavo meilės.

Kesė nepaklausė Neo, kodėl jis taip galėjo pagalvoti. Nebent taip buvo dėl sunkios paauglystės.

– Tavo tėvai nebuvo verti tavęs, o ne atvirkščiai.

– Protu aš tai suvokiu.

– O aš padarysiu taip, kad pajustum ir širdimi. Neo, myliu tave visa savo siela.

– Dievinu tave, yineka mou , ir mylėsiu per amžius.

– Net ir padedama hipnoterapeutės, aš turbūt visada būsiu drovi. Niekada netapsiu didelių pobūvių šeimininke.

– Tai nesvarbu. Man nereikia aukštuomenės damos. Aš noriu tavęs. Ir žmonos… Moters, kuri galbūt vieną dieną padės sukurti šeimą, kuri bus kitokia nei tos, kuriose mes augome.

O taip.

– Negaliu įsivaizduoti nieko geriau.

– Ir aš.

Tada jis pabučiavo ją, o gal ji pabučiavo jį… Nė vienas nepastebėjo, kas buvo pirmas, bet jų lūpos susitiko, ir tai buvo pats aistringiausias bučinys pasaulyje. Jis pasakojo apie tikrą meilę, didį troškimą ir viltį bei turėtas, beveik prarastas ir iš naujo atrastas svajones, kurios buvo neįsivaizduojamo džiaugsmo šaltinis.

Kai jų lūpos pagaliau atsiskyrė, Kesė atsisėdo jam ant kelių.

– Ką reiškia yineka mou?

– Mano moteris, mano žmona.

Ji priglaudė savo kaktą jam prie kaktos. Visa jos baimė išgaravo kaip rūkas, pakilus saulei.

– Ak, Neo. Tu juk niekada neabejojai, ar ne? – Juk jis taip ją pavadino gerokai anksčiau.

– Ne, mano brangiausioji moterie, niekada. Man tik reikėjo pažvelgti tiesai į akis. Pripažinti, kad yra žmogus, kuris yra svarbesnis už mano verslą, bet kokį daiktą ar bet kurį kitą žmogų.

– Aš jaučiuosi taip pat.

– Žinau, ir labai dėl to džiaugiuosi.

– Aš taip pat.

– Ar Atėnai tiktų mūsų medaus mėnesiui? – paklausė Neo.

– Žinoma. Ten galėsime pradėti bebes , kurių taip laukia Dora.

– Oho, ta moteris protinga. – Neo juokas pripildė Kesės pasaulį džiaugsmo.

Anksčiau jie nebuvo patyrę švelnių jausmų, tačiau dabar, susitikę ir vienas kitą pažinę, džiaugsis visa pasaulio meile. Ir visada ją puoselės ir brangins.