Люси Монро - Lemtingas aukcionas

– O kiek dabar valandų?

Neo žvilgtelėjo į savo rankinį laikrodį.

– Pusė aštuonių.

– Atrodai pasiruošęs kibti į darbus.

– Taip ir yra. Vėlai pabudau, bet turiu būtinai nuvykti į vieną susitikimą.

– Ar galiu šiandien grįžti į savo namus? – paklausė Kesė baimindamasi galimo atsakymo. Neo neužsiminė, kad Koulas Gyris būtų skambinęs ir pranešęs, kad darbai baigti.

– Žinoma. Koulo komanda baigė visus darbus dar vakar prieš vakarienę.

– Tu man nieko nesakei.

Neo gūžtelėjo pečiais, tačiau jį išdavė skruostų raudonis.

– Mėgavausi tavo draugija.

– Aš taip pat, – paskubomis patikino jį Kesė. – Aš tikrai ne prieš, tačiau jau būtų gerai grįžti ir padirbėti prie savo kompozicijos.

– Viską, ką reikia, pasidaryk iki penktadienio.

– Štai ir vėl išryškėjo tavo valdingumo genas.

– Vienas trūkumų, leidžiant laiką su verslo magnatais.

– Taip manai?

– Esu tikras.

– Tik nesitikėk, kad visą laiką bus tik taip, kaip nori tu.

– Tik nesitikėk, kad nebandysiu.

Kesė nusijuokė, jausdamasi laisvesnė nei tada, kai nusprendė nutraukti savo viešus pasirodymus.

– O kas bus penktadienį?

– Po vakarienės mes išskrendame į Napos slėnį ir liksime ten visam savaitgaliui.

Sukrėsta iki pat pirštų galiukų, Kesė iššoko iš lovos. Ji neleido sau tikėtis, kad jis tikrai rimtai kalbėjo apie keliavimą kartu, bet juk bent vieną kartą tikrai yra sakęs, kad nežada dalykų, kurių neketina padaryti.

– Tu rimtai?

– Nurodžiau savo pilotui rezervuoti laiką pakilimui ir nusileidimui, o panelei Parks – išnuomoti namą savaitgaliui.

– Ir visą tai spėjai padaryti šįryt?

– Vakar vakare išsiunčiau jiems abiem žinutes, kai tu užmigai.

– Bet viskas taip greitai.

– Pinigai…

– …kalba, o likusioji pasaulio dalis klausosi. – Kesė papurtė galvą, vis dar negalėdama patikėti. Jis davė jai tiek daug ir, atrodė, pats to nesuvokia. – Tu – tikras stebuklas! Ačiū tau!

Ji puolė jam į glėbį. Neo net nesudvejojęs stipriai ją apkabino, tačiau jo bučinys buvo greitas ir trumpas. – Šįryt negaliu sau leisti, kad tavo gundančios lūpos mane atitrauktų.

– Tau patinka mano lūpos?

– Žinoma.

– Gera tai žinoti. – Kesė apsvaigo nuo tokių žodžių.

– Taip manai?

– Žinoma, informacija – galingas ginklas, – šelmiškai tarė ji.

– Bent jau taip sako. – Jis nužvelgė tik marškinėliais pridengtą jos kūną. Jo žvilgsnis nudegino ir perliejo ją karščio banga. – Žinok, jei man nereikėtų dalyvauti tame susitikime, mes grįžtume atgal į lovą ir aš glamonėčiau tave tol, kol pradėtum klykti iš malonumo.

– Oho. Gal bent galėtume išbandyti šį scenarijų savaitgalį Kalifornijoje. – Būtų nuostabu.

– Sutarta. – Neo giliai įkvėpė. – O dabar aš einu. Nebijok Doros. Ji tvarkosi mano namuose, todėl tikrai nėra svetimas žmogus.

Kesė taip juo pasitikėjo ir taip patogiai jautėsi jo namuose, kad be jokių dvejonių priėmė jo žodžius kaip neginčijamą tiesą.

– Supratau. Ji – sava.

– Ar tau tiks, jei Dora parveš tave namo?

– Juk ji tikrai neprivalo to daryti, ar ne?

Neo gūžtelėjo pečiais.

– Pamaniau, kad tau bus smagiau su ja, nei su mano nuolatiniu vairuotoju.

– Taigi, vis tik tu naudojiesi vairuotojo paslaugomis.

– Kai būtina. Nors man pačiam patinka vairuoti.

– Ir dar tau patinka nevėluoti. Eik.

Neo papurtė galvą, tada čiupo ją į glėbį ir aistringai pabučiavo. Paskui apsisuko ir išėjo.

Kesė palietė savo lūpas.

– Oho. – Apsisuko ratu. – Ohoho.

Paaiškėjo, kad Dora yra penkiasdešimtmetė moteris žilstelėjusiais plaukais, susuktais į tvarkingą kuodą. Jos šypsena buvo labai maloni. Be to, akivaizdus jos gyvenimo tikslas – visus pamaitinti. Pusryčių, kuriuos ji atnešė Kesei, būtų užtekę visai armijai.

Kai Kesė taip pasakė, Dora nusišypsojo.

– Vieną dieną tas vyriškis, – tarė ji galva mostelėdama į duris, tarsi Neo vis dar būtų apartamentuose, – surimtės ir parūpins man bebes , kuriems galėsiu gaminti valgyti.

Kesės mintyse šmėkštelėjo mažų berniukų žaliomis akimis ir tamsiais plaukais, zirziančių, kad jų sesė greičiau valgytų vakarienę, kad jie visi galėtų eiti žaisti, vaizdinys. Ją užliejo ilgesys, kurį manė seniai įveikusi.

– Jis bus puikus tėvas.

– Nors vargu ar jis tai supranta. – Pildama Kesei į puodelį aromatingą kavą, Dora užvertė akis. – Tie vyrai!

Kesė nusijuokė.

– Su šia rūšimi neturiu daug patirties, na, išskyrus savo vadybininką. – O Bobas jos galvoje labiau panėšėjo į įkyrų balsą, nuolat kalbantį apie verslo reikalus, o ne į vyrą.

Neo valdingumas jos netrikdė, tačiau kai Bobas tapdavo per daug reiklus, Kesė jausdavosi taip, tarsi prie jos priekabiautų ir spaustų į kampą. Vienas dalykas buvo aiškus: jei jis būtų galėjęs įtikinti ją grįžti į sceną, taip ir būtų padaręs. Reikia pasakyti, kad jis labai atkaklus.

Bobas bandė priversti ją pasijusti kalta. Ir tikrai ne vieną kartą.

– Ponas Neo sakė, kad esate pianistė. Man patinka klausytis jūsų muzikos.

– Dėkoju.

– Kai susilauksite vaikų, turėsite sulėtinti tempą. Du kompaktiniai diskai per metus. – Dora papurtė galvą.

– Abejoju, ar kada nors turėsiu vaikų, tačiau, jei taip būtų, aš tikrai jiems skirčiau daugiau laiko, nei muzikai kurti.

– O kodėl jūs negalėtumėte turėti vaikų?

– Kai kurie žmonės paprasčiausiai niekada nesutinka to vienintelio ypatingo sau skirto žmogaus, su kuriuo galėtų praleisti visą gyvenimą. O kad mano vaikas augtų tik su vienu iš tėvų, irgi nenorėčiau. – Ypač dėl jos pačios trūkumų. Tai būtų nesąžininga.

– Na, esate drovoka. Skaičiau jūsų biogražją. Ne visiems patinka būti dėmesio centre. Jūs būsite nuostabi mama. Atminsite mano žodžius.

Kesė tik nusišypsojo ir nieko neatsakė, nuslėpdama tai, kad norėtų, jog šios moters žodžiai būtų ne tik išmintingi, bet ir pranašiški.

Tik pati Kesė žinojo, kad jos gyvenime šių svajonių įgyvendinti neįmanoma.

– Neo minėjo, kad galėsite parvežti mane namo.

– Taip. Jis manė, kad jums gali nepatikti važiuoti su jo vairuotoju, ar jis bent taip sakė.

– Tiesa. Nejaukiai jaučiuosi su nepažįstamais žmonėmis.

– Taip, esu tikra, taip ir yra. Tai tikrai neturi nieko bendra su tuo, kad Neo vairuotojas yra labai patrauklus jaunuolis. Ne. Žinoma, ne.

Kesė nustebusi nusikvatojo.

– Nemanau, kad Neo pavydus.

Dora kažką neaiškiai sumurmėjo ir liepė valgyti Kesei pusryčius, kol šie neatšalo.

§

Kai Kesė grįžo namo, Koulas Gyris jos laukė.

Ji nusišypsojo pamačiusi, kad Dora net neketino palikti jos vienos su kitu vyru. Akivaizdu, kad vyresnioji moteris laikėsi tradicinių vertybių. Tačiau Kesę stebino tai, kad jos vertė nesmuko Doros akyse dėl to, kad akivaizdžiai praleido naktį su jos darbdaviu.

Koulas aprodė Kesei visus pakeitimus, kurie iš tikrųjų nekrito į akis. Sunkiausia bus priprasti prie signalizacijos sistemos.

– Keista žiūrėti pro langą ir suvokti, kad stiklas nesuduš, jei kaimynų vaikas pataikys į jį kamuoliu.

– Priprasite prie to, – tarė Koulas.

Dora linktelėjo.

– Pono Neo balkoną supa neperšaunama stiklo pertvara. O ją reikia valyti kaip ir bet kurį kitą langą.

– Tai aukščiausios kokybės beskeveldrė medžiaga. – Koulas, regis, labai didžiavosi. – Tokią pat naudojo konstrukcijai, kai prezidentas sakė inauguracijos kalbą.