Люси Монро - Lemtingas aukcionas

Ji įdėjo jam makaronų, o jis pasirūpino salotomis.

Viskas vyko labai sklandžiai ir šeimiškai, tarsi jie taip būtų vakarieniavę jau metų metus.

Neo papasakojo Kesei apie Dubajų ir sužavėjo savo komplekso, statomo su keliais investuotojais, vizija.

– Projektas nuostabus.

– Tikimės, kad jis toks ir bus.

– Tu aiškiai įsivaizduoji ateitį, ar ne?

– Jei nori pasiekti viršūnę, privalai matyti tai, kas gali būti ateityje, o ne tai, kas yra dabar. – Nors Neo to nesureikšmino, tačiau jo pasiekimai buvo stebėtini.

– Neapsiriboji tuo, ką daro kiti.

Ir ši jo savybė Kesei be galo patiko.

– Mudu su Zefyru užsitarnavome gerą vardą, mąstydami plačiau nei kiti, kurdami ir įgyvendindami projektus, apie kuriuos daugiau niekas nepagalvojo.

– Taip aš suvokiu ir muziką. Ji per daug dinamiška, kad ją būtų galima įsprausti į tam tikrus iš anksto nustatytus rėmus. – Kartais ji dėl to būdavo liaupsinama, o kartais – griežtai kritikuojama.

– Dėl to man taip patinka tavo muzika.

– Ačiū.

– Jei gerai suprantu, tėvas skatino tave skambinti tik klasikinę muziką.

– Taip. – Jis taip pat atkalbinėjo Kesę nuo kūrybos. Manė, kad taip blaškomas jos dėmesys. Jei tik jis būtų supratęs; kiek vėliau kūryba buvo vienintelis ją palaikęs dalykas.

– Tai kaip tu pradėjai kurti Naujojo amžiaus stiliaus muziką?

– Kai buvau dar tik įžengianti į paauglystę, perklausiau Džordžo Vinstono kompaktinį diską ir susižavėjau šia muzika. Jo kūriniai turėjo daug bendra su klasikinių kompozitorių kūriniais, tačiau jis pasuko kiek kita kryptimi, ir aš supratau, kad noriu daryti kaip tik tai. – Ir nesvarbu, kiek kartų jai teko dėl to ginčytis su savo tėvu, Kesė nepasidavė ir neatsisakė muzikos komponavimo.

– Mums tai tik į naudą.

Kesę užliejo šiluma, ji nusišypsojo.

– Be savo pianistės talento, dar norėčiau turėti tokį balsą kaip Enya.

– Tau jo nereikia.

– Atsargiai. Galiu lengvai priprasti prie tokių komplimentų.

– Ar tai problema?

– Tik man, – pripažino ji.

– Ne bėda. Svarbu, kad aš būčiau šalia ir laiku juos pasakyčiau.

– Taigi.

Tačiau ar protinga viltis, kad tai truks ilgai?

Vienuoliktas skyrius

Po vakarienės, dar vieno gražaus komplimento jos talentams, šįkart skirto jos valgio gaminimo sugebėjimams, ir pažado atsilyginti taip pat, jie perėjo į muzikos kambarį. Neo – vienintelis milijardierius magnatas, kurį Kesė galėjo įsivaizduoti pažadantį vakarienę ir turintį omenyje, kad gamins ją pats, o ne užsakys restorane.

Neo ranka perbraukė per blizgantį Fazioli viršų.

– Paskambinsi man? – Toks prašymas labai pamalonino Kesę – jis ne tik nedvejodamas pasikvietė ją į savo asmeninę erdvę, bet ir pats nori būti jos asmeninės erdvės dalimi.

Kesė atsisėdo ant suolelio, jos pirštai švelniai perbėgo fortepijono klavišais. Ji visada taip darydavo, prieš pradėdama skambinti.

– Mielai.

Neo pasisuko į ją. Ji dar niekada nebuvo mačiusi jo tokio rimto.

– Tikrai?

Jis niekaip negalėjo žinoti, koks svarbus jai šis klausimas.

– Taip. Aš noriu tau skambinti.

– Ar turiu atsisėsti į tą krėslą?

– Ne, jei nenori, – kiek patylėjusi atsakė Kesė. Negi jis norės stovėti?

Į šį nebylų klausimą Neo atsakė, kai prisėdo prie jos ant fortepijono suolelio, užpildydamas jos erdvę taip, kaip niekas, išskyrus muziką, nebuvo to padaręs.

– Nekaltink manęs, jei suklysiu. Tavo artumas blaško mano dėmesį, – šypsodama pripažino Kesė.

– Jausmas abipusis.

– Aš tave blaškau?

– Tiek būdama šalia, tiek toli. Taip, tu tikrai tai sugebi. – Neo atrodė sutrikęs.

Kesė buvo nustebusi ne ką mažiau. Užuot atsakiusi, ji pradėjo skambinti. Tai buvo dvidešimto amžiaus vidurio kūrinys dideliam orkestrui, kuris fortepijonu skambėjo labai romantiškai.

Bent ji taip manė.

Neo tyliai klausėsi, o jo lūpose žaidė vos pastebima šypsena. Po minutėlės jis tarė:

– Man patinka, bet aš nežinau šio kūrinio.

– Jis buvo populiarus dvidešimto amžiaus penktajame dešimtmetyje.

– Tu rimtai?

– Taip.

– Galbūt man reikėtų praplėsti savo muzikinius horizontus.

– Aš visada už naujų muzikos stilių išbandymą, ar bent naujų tau.

– Juk tu žinai, kad aš nesuprasiu, jei ir padarysi kokią klaidą?

Kesė plačiai jam nusišypsojo neatitraukdama klavišais bėgiojančių pirštų.

– Galbūt todėl ir skambinau šią melodiją.

– Galbūt todėl aš pakėliau kartelę.

Jai net nespėjus paklausti, ką jis turi omenyje, stipri ranka apglėbė jos liemenį, o nykštys ėmė judėti ant pilvo muzikos ritmu.

Kesės pirštai susipainiojo; to nebuvo atsitikę nuo vaikystės.

– Tau tai puikiai sekasi.

– Man liautis?

– Ne. – Kesė galėjo skambinti miegodama. Neo artumas tikrai jos nepaveiks taip stipriai.

Ji susikaupė ir stengėsi nepastebėti jo rankos judesių, tačiau kai jis švelniai pabučiavo į smilkinį, Kesė sustingo.

– Maniau, nori, jog tau pagročiau.

– Ir aš taip maniau, bet supratau, kad yra dalykų, kurių noriu dar labiau.

– Kokių?

– Šio. – Jis pirštų galiukais kilstelėjo jai smakrą ir bučiniu aiškiai atskleidė savo ketinimus.

– Ak, – iškvėpė Kesė.

Tačiau daugiau nieko nespėjo pasakyti, nes Neo bučinys išblaškė visas mintis.

Jie buvo viršuje, ir Kesė vargiai galėjo atminti, kaip ten atsidūrė. Neo turbūt ją užnešė, tačiau ji buvo per daug užsiėmusi, nes stengėsi jį paglamonėti ir mėgavosi jo prisilietimais.

– Neketinau to daryti, – tarė Neo, kai Kesė jau gulėjo nuoga po juo.

– Kodėl?

– Tau reikia laiko atsigauti po praėjusios nakties.

– Man viskas gerai. – Kartais jai dar šiek tiek skaustelėdavo, tačiau ne tiek, kad atsisakytų tokio malonumo.

Tačiau anas kartas neprilygo šiam. Kesė šaukė Neo vardą, kai ją sukrėtė pirmas galingas orgazmas, o po kelių sekundžių jos įjautrintą kūną užliejo antra pasitenkinimo banga. Netrukus į malonumo viršūnę atskriejo ir Neo.

Tada jis apglėbė ją, ramindamas po tokių stiprių pojūčių, nuo kurių jos kūnas niekaip nenustojo virpėti.

– Jei tau kada nors atsibostų būti verslo magnatu, puikiai galėtum save realizuoti kaip žigolas.

Neo nusikvatojo, o jo juokas nuaidėjo tyliame miegamajame.

– Ačiū už pasiūlymą, bet gal aš ir toliau teiksiu malonumus nemokamai.

– Džiaugiuosi, antraip nežinau, ar galėčiau sau tai leisti.

– Tu pakvaišusi.

– Esu tai girdėjusi, – rimčiau nei norėjo atsakė Kesė.

– Ne tai norėjau pasakyti. Nemanau, kad esi pamišėlė.

Kol kas – ne, bet anksčiau ar vėliau visi pradėdavo taip manyti.

Nes žmonės nesuprasdavo, kad ji negali prisiversti daryti to, ką normalūs žmonės laiko įprastais dalykais. Nesvarbu, kas bus ateityje, šią minutę Kesė buvo dėkinga Neo už viską.

– Ačiū.

– Tai aš turiu dėkoti.

Kesė plačiai nusišypsojo ir papurtė galvą.

– Manau, malonumas abipusis.

– Taip.

– Iš tikrųjų. Jei būčiau žinojusi, kad seksas yra toks nuostabus dalykas, būčiau susidėjusi su kokiu nors gerbėju. – Ji juokavo, tačiau čia slypėjo ir dalelė tiesos.

– Tai nebūtų tas pat.

– Nes nė vienas jų nebūtų buvęs Neo Stamosas Didysis?

– Nes nė viena moteris man nebuvo suteikusi tokio malonumo, kokį jaučiu, mylėdamasis su tavimi. Tai, kas vyksta tarp mūsų, yra labai ypatinga.