Люси Монро - Lemtingas aukcionas

Tad visiškai nebuvo keista, kad viltis, jog Neo jai jaučia šį tą daugiau nei draugiškumą, nuolat kirbėjo jos mintyse.

Kai kuriomis dienomis Kesė net sugebėdavo save įtikinti, kad jam net būtų malonu išgirsti jos meilės prisipažinimą, tačiau ji visuomet paskutinę akimirką išsigąsdavo ir persigalvodavo.

– O dabar mes kartu vyksime į tą labdaros renginį, – tarė jis.

– Primink, kodėl eini į kviestinius pietus, kur viena vieta kainuoja penkis šimtus dolerių, kad būtų surinktos lėšos naminiams gyvūnams sterilizuoti? Tu net neturi šuns.

– Ir neketinu jo įsigyti, bet per tokius ožcialius pietus sutvarkoma labai daug verslo reikalų.

– Kaip ir golfo aikštelėje.

– Nuobodus sportas, bet mano patirties užtektų ne vienam nušluostyti nosį.

Kesė papurtė galvą.

– Viską padarytum dėl verslo, ar ne?

– Galbūt dėl to tavo draugystė man tokia ypatinga. Ji skirta tik man, ir niekam kitam. Nei verslui, nei kitam sandoriui, nei dar kam nors.

Kesei šie jo žodžiai buvo malonūs, tačiau širdį pervėrė keistas skausmas.

Ji norėjo daug daugiau nei draugystės su privalumais ir kartais jai atrodė, kad to nori ir pats Neo, tačiau tada jis vėl primindavo savo požiūrį apie jų santykius. Ir nors draugystė su juo – nuostabus dalykas, buvo skaudu žinoti, kad vieną dieną jo dėmesį gali patraukti kita moteris, ir Kesė jo gyvenime nebeužims tokios svarbios vietos.

§

Tą naktį Kesė nusprendė paįvairinti jų mylėjimąsi, ir kai lūpomis pirmą kartą prisilietė prie sustandėjusio Neo vyriškumo, jis suvirpėjo iš netikėtumo.

– Ką tu darai?

– Kiek atmenu, tai vadinama…

Neo dusliai nusijuokė.

– Aš žinau, kaip tai vadinama, velniūkšte, – pertraukė jis. – Aš stebiuosi, kad nusprendei padovanoti šią dovaną man.

– Kodėl? – Ji liežuviu perbraukė per visą organą, mėgaudamasi jo skoniu. – Jau seniai to norėjau.

– Kodėl delsei?

– Nenorėjau visko sugadinti.

– Patikėk manimi, čia nieko neįmanoma sugadinti.

– Ak, esu tikra, kad įmanoma. Aš šiek tiek pasiskaičiau ir iš patikimo šaltinio sužinojau, kad neatsargus elgesys būtų nedovanotinas.

– Na, taip. – Bent kartą jis pats vos atgavo kvapą.

Kesė apžiojo jo galvutę ir ėmė glamonėti liežuviu. Jo skonis buvo saldus, ir jai tai patiko.

– Tu labai skanus.

Ji dar labiau jį apžiojo ėmė intensyviai čiulpti.

Neo garsiai sušuko ir kilstelėjo klubus.

Kesė tikėjosi tokios reakcijos, todėl prilaikė jį ranka. Neleido jam įsistumti per giliai, bet jai patiko jausti, kaip jis tuo mėgaujasi.

Neo panašiai jau daug kartų sukėlė jai malonumo ekstazę, kuri, rodėsi, tęsiasi amžinai. Todėl Kesė norėjo tą patį padaryti ir jam.

Ji skaitė, kaip atitolinti orgazmą ir sustiprinti malonius pojūčius, todėl taip ir darė.

Tačiau Kesė buvo nepasirengusi tam, kad jis čiups ir apvertęs užsiguls ją, o tada toks didelis ir standus įsiverš. Po sekundės jis sustojo ir nusikeikė.

– Aš pamiršau prezervatyvą.

– Aš jau kelias savaites vartoju kontraceptikus.

– Tu man nesakei.

– Paprastai tai neaptarinėjama prie pietų stalo.

– Paprastai apie tai pasakoma savo partneriui, dar prieš jam mirštant nuo širdies smūgio dėl to, kad pamiršo apsaugos priemones.

– Aš tau tikrai sakiau.

Neo papurtė galvą, bet ėmė vėl judėti, kol jie kartu pasiekė aistros viršūnę daug greičiau, nei ji galvojo būsiant įmanoma.

Vėliau Kesė kaip visada prigludo prie Neo ir greitai užmigo, o jos lūpose žaidė pasitenkinimo kupina šypsena.

§

Neo su Zefyru sėdėjo ant baseino krašto. Jie buvo ką tik paplaukioję. To jau kartu nebuvo darę kelis mėnesius.

– Kaip tavo ir Kesės reikalai? – paklausė Zefyras. – Pastebėjau, kad vis dar lankai fortepijono pamokas.

– Taip. – Nors jis tiek pat laiko praleisdavo jos lovoje, kiek skirdavo skambinimui. Neo jau tapo asmeniniu iššūkiu tai, per kiek laiko jis atitrauks savo mokytoją nuo muzikos pamokų.

– Ar tarp jūsų vyksta kažkas rimto?

– Rimto? Mes draugai.

– Kurie beveik kiekvieną naktį miega kartu.

– Iš kur ištraukei?

– Prašyčiau, nesu aklas.

Neo gūžtelėjo pečiais ir pakartojo:

– Ji – mano draugė.

– Draugė su papildomais privalumais?

– Ir ji tai taip vadina.

– Taigi, tu nebūtum prieš, jei ji tokiais pat privalumais pasidalytų su kitais draugais.

– Ji neturi kitų draugų, su kuriais susitikinėtų.– Tačiau vidinis balselis Neo priminė, kad dabar, kai Kesė jau baigė įveikti savo agorafobiją, tai gali pasikeisti.

– Tu nebuvai su niekuo susimetęs nuo to laiko, kai sutikai ją.

– Pavargau nuo vienos nakties nuotykių.

– Bet su Kese tu nenori nieko daugiau, išskyrus draugystę su privalumais?

– O kas dar galėtų būti?

– Santuoka. Vaikai.

– Ar išprotėjai? – Neo paklausė draugo. – Neturiu laiko žmonai ir vaikams. Man vos užtenka laiko Kasandrai. Be to, gerai ir taip, kaip yra dabar.

– Ar tikrai?

– Man daugiau nieko nereikia.

– Esi tikras?

– Visiškai.

– Tada puiku.

Toks Zefyro atsakymas nustebino Neo. Jis jau laukė, kada jo draugas ims dėstyti patarimus iš knygos 101 santuokinio gyvenimo privalumas . Nors Neo abejojo, ar ir pats Zefyras kada nors sutiks taip susipančioti.

– Kodėl?

– Nes Kesė nusprendė paplaukioti, ir manau, kad girdėjo beveik viską, apie ką mes kalbėjomės. Nesu visiškai tikras, bet pagal tai, kaip ji paskubomis išbėgo ir kokia sukrėsta atrodė, viskas gana aišku.

Neo pašoko ant kojų.

– Kodėl nieko nesakei?

– Aš nepastebėjau, kad ji čia, o kai pamačiau, buvo per vėlu. Juk tu nepasakei nieko, ko ji nežinotų, ar ne?

Tiesa, bet tai buvo nesvarbu.

– Tu sakei, kad ji atrodė sukrėsta.

– Ohi , nesu tikras, ar tas visas draugystės su privalumais reikalas jai vis dar tinka.

– Tu kišiesi ne į savo reikalus, – pareiškė Neo. Zefyras apsimestinai nekaltai pažvelgė į jį. Tačiau Neo nė sekundei tuo nepatikėjo.

– Aš tik su tavimi kalbėjausi.

– Į kitų reikalus geriau nelįsti ir jų nereguliuoti.

– Gal Kesė nenorėjo, kad viskas taip ir liktų.

– O gal tau, po velnių, reikėjo žiūrėti savo reikalų.

– O gal, užuot čia stovėjęs ir ant manęs šaukęs, pabandytum viską sutvarkyti?

– Ir kaip man tai padaryti?

– Pradžiai išsitrauk iš pasturgalio galvą, o toliau viskas turėtų klostytis savaime.

Neo vos susilaikė neužvožęs savo geriausiam draugui. Bet iš tikrųjų pyko ne ant Zy. Labiausiai Neo pyko ant savęs.

Jis tiek daug metų praleido stengdamasis neprisileisti meilės, kad kai ji atėjo, jis padarė viską, kad apsimestų, jog ji neegzistuoja. Vengė bet kokių gilesnių jausmų, neigė atgimusius troškimus. Meilės troškimą. Norą turėti šeimą. Norėjo turėti tai, ką turėjo kiti, bet pats niekada nebuvo patyręs.

Juk ir Kasandros gyvenime meilės buvo tiek mažai. Jos gyvenimas buvo beveik toks pat tuščias ir sunkus, tačiau jis vis tiek neatskleidė jai savo jausmų. Kodėl?

Neo buvo gėda pripažinti, kad bijojo. Jis, Neo Stamosas, milijardierius ir visomis prasmėmis galingas vyras, bijojo, kad nėra vertas savo brangiosios pianistės širdies.

Kaip kad kažkodėl nebuvo vertas savo tėvų meilės. Bet ar čia kalba ne jo užgauta vaiko širdis? Ar jis, kaip racionalus suaugęs žmogus, nesuvokė, kad kaip tik jo tėvų, o ne jo paties, trūkumai lėmė tai, kad jam gyvenime trūko meilės?