Люси Монро - Lemtingas aukcionas

– Jis labai rūpinasi savo saugumu, – tarstelėjo Kesė.

– Privalo tai daryti.

Ji nusipurtė.

– Kartais pamirštu, kad jis – klestintis verslo magnatas.

Koulas pažvelgė į ją kaip į pamišėlę, bet Dora šypsojosi.

Užbaigus naujai įdiegtų apsaugos priemonių apžiūrą ir užprogramavus Kesės delną biometrinėse spynose, ji pasiūlė išgerti kavos. Koulas atsisakė, nes turėjo vykti į kitą susitikimą. O Dora mielai sutiko pasilikti, net pati pasisiūlė paruošti kavą, kol Kesė persirengs.

Rengiantis Kesei šovė mintis, kad galbūt ji ką tik įgijo dar vieną draugę.

§

Tą vakarą, kai Kesė jau rengėsi eiti miegoti, suskambėjo telefonas. Skambino Neo.

– Dora sakė, kad Koulas aprodė tau pakeitimus.

– Taip. Viskas daug geriau, nei tikėjausi. Jie net nudažė mano langų apdailą tokia pat spalva, kokia buvo. Skirtumo beveik nematyti.

– Juk sakiau tau.

– Negražu priminti, bet esi teisus, Neo.

– Tau tai visai patiko, kai kalbėjau apie tai, kad mudviejų seksas bus puikus.

Kesė vos nepaspringo juoku.

– Šmikis.

– Rimtai? Tu ką tik didįjį Neo Stamosą pavadinai šmikiu?

– Aš erziau Jus, o Jūsų Didenybe.

Ragelyje nuskambėjęs Neo juokas buvo sodrus ir šiltas.

– Ar pavėlavai į rytinį susitikimą?

– Žinoma, ne. – Jis trumpam nutilo. – Tačiau neturėjau laiko pasirengti kaip paprastai.

– Apgailestauju.

– Tavo balsas sako ką kita.

– O ko tu tikiesi? Aš sugebėjau pakeisti didžiojo Neo Stamoso darbotvarkę. Tai gana įspūdingas pasiekimas.

– Didžiuojiesi savimi, ar ne?

– Žinoma.

– Aš taip pat.

– Tikrai?

– Ir dar gali to klausti, kai praėjusią naktį suteikei man tokią garbę?

– Ar tikrai ta garbė buvo tokia didelė?

– Be abejonės.

– Taigi, hm… Tavo patirtis nėra labai didelė, turiu omenyje, su skaistuolėmis.

– Ne, o dar svarbiau, kad aš niekada nesimylėjau su moterimi, kuri veiktų mane kaip tu.

– Nežinau, kaip tave liesti, – suaimanavo Kesė, pripažindama vieną didžiausių savo baimių. Visą dieną ji mąstė apie praėjusį vakarą, ir vienas dalykas buvo akivaizdus – ji buvo gavėja, o ne davėja. Jai teks atlikti šiokį tokį tyrimą ir tuo pasidomėti.

– Nekalbėjau apie žzinius prisilietimus, bet patikėk manimi, kai sakau, kad tau nėra dėl ko baimintis.

– Aš tikrai tavimi pasitikiu.

– Žinau. Juk tu skrendi su manimi į Napos slėnį.

– Kalbi taip, tarsi aš tau daryčiau paslaugą, o mudu žinome, kad iš tikrųjų yra priešingai. – Pirmą kartą per daugelį metų Kesė jautėsi taip, tarsi gyventų visavertį gyvenimą, o ne egzistuotų tik per savo muziką.

– Kiekvieną kartą, kai man skiri savo laiko, tai man kaip dovana.

– Mąstai kitaip nei daugelis vyrų.

– Tik dabar pradedi tai suprasti?

Kesė nusijuokė.

– Neerzink.

– Bet man tai puikiai sekasi. Paklausk bet ko.

– Netikiu. Reiklus. Valdingas. Net nuostabus. Bet erzinantis… na, bent jau ne nuolat.

– Galbūt tai talentas, kuris išryškėja tik būnant su tavimi.

– Visko gali būti. Aš vis dar negaliu patikėti, kad pagrobei mane iš mano namų vakar.

– Ar gailiesi?

– Nė trupučio.

– Tai gerai.

– Ar kitą savaitę ateisi į fortepijono pamoką? – paklausė Kesė.

– Taip.

– Pažadu, kad negaišiu laiko malonybėms, – paerzino ji.

– O aš nepažadu.

– Ne?

– Ne. Bučiuoti tave labai malonu.

– Jei tu tikiesi bučinių ir… kitų dalykų… geriau suplanuok papildomo laiko, nes aš reikalausiu, kad išmoktum dar kelias gamas.

– Esi griežta mokytoja.

– Girdėjau tai ir anksčiau, todėl pasakysiu, ką sakydavau ir kitiems savo mokiniams.

– Ką gi?

– Užmokėjai už pamokas, kad išmoktum skambinti fortepijonu, o ne sėdėtum ir spoksotum į jį.

– Tiksliau, aš nemokėjau už pamokas.

Jis buvo teisus, tačiau Kesė neketino nusileisti.

– Zefyrui labai nepatiks, jei pamokos, už kurias jis sumokėjo, nueis perniek.

Neo kažką pasakė graikiškai, ir Kesė nusijuokė.

– Jaučiu, kad verčiau nežinoti, ką tu ką tik pasakei.

– O aš tikrai nenoriu tau to papasakoti.

– Kažkas nešvankaus?

– Gal šiek tiek. Gali ištraukti berniuką iš gatvės, bet gatvės iš jo – nepavyks.

– Netikiu. Per daug pasiekei, kad ir toliau laikytum save beglobiu berniūkščiu.

– Nepamirštu savo šaknų. Tai skatina mane siekti dar daugiau.

– Ar kada nors bus gana? To, ką tu pasiekei?

– Keista, Zy neseniai klausė manęs to paties. – Neo balse nebebuvo girdėti juoko gaidelių. Linksmumą pakeitė liūdesys.

– Ir ką tu jam atsakei?

– Kad jis toks pat, kaip ir aš.

– Tai ne atsakymas.

– Aš nežinau.

Kesė suprato, ką Neo norėjo pasakyti. Ne tai, kad jis neatminė, ką pasakė, o kad nežinojo, ar jam kada nors pakaks to, ką pasiekė.

– Man labai gaila tai girdėti.

– Tu tikrai taip manai.

– Turėtum džiaugtis tuo, ką pasiekei savo gyvenime, didžiuotis savimi, bet tu vis tiek sieki kažką sau įrodyti.

– Aš apie tai negalvoju.

– Gal vertėtų?

– Galbūt, bet dabar aš per daug užsiėmęs planavimu. Turiu susidėlioti darbotvarkę taip, kad kitą savaitę turėčiau pakankamai laiko ir tau, ir savo pamokoms.

– Sutelk dėmesį į tai, kad būtum laisvas savaitgalį. Tai prioritetas. – Jis turbūt pasisotins ja pakankamai, ir kitą antradienį jį domins tik pamokos.

Kitą rytą Neo paskambino Kesei, kad primintų, jog, prieš išeidama į lauką, išjungtų signalizaciją. Jis dar kartą paskambino po pietų paklausti, kaip sekasi darbuotis prie naujo kūrinio.

Kesė pasakė, kad jei jai pavyks užbaigti, savaitgalį jis galės jį išgirsti.

Moteris visiškai nenustebo, kai telefonas, kuris visada tylėdavo, suskambėjo trečią kartą, kai ji kaip tik ketino gamintis vakarienę.

– Sveikas, Neo.

– Iš kur žinai, kad čia aš?

– Man skambina tik mano vadybininkas ir žmonės iš įrašų bendrovės. Nė vienas jų neskambina po septynioliktos valandos. Jų darbo valandos turbūt trumpesnės nei tavo.

– Kalbant apie darbo valandas, šio vakaro telekonferencija nukelta kitai dienai. Ar norėtum sulaukti svečio vakarienei?

– O ar tavo šeimininkė dar jos neparuošė?

– Kad ir ką Dora būtų pagaminusi, tai neprapuls.

– O gal tu mieliau vakarieniautum ne namuose? – paklausė Kesė ir kaipmat pasigailėjo. Jis jau ir taip žinojo jos trūkumus; visiškai nebuvo būtina jų priminti.

– Aš mieliau praleisčiau vakarą su tavimi.

Prakeikimas. Ar jis gali būti dar tobulesnis?

Jos širdyje taip greitai išsikerojęs meilės jausmas sustiprėjo dar labiau.

– Žinoma, užsuk.

– Būsiu po pusvalandžio.

– Iki greito.

Neo laikėsi savo žodžio ir lygiai po dvidešimt devynių minučių paskambino į duris.

– Hm, kaip maloniai kvepia, – tarė jis, eidamas Kesei iš paskos link virtuvės.

– Tai tik makaronai su vištiena. – Ji paėmė indą su maistu ir pasuko link valgomojo, bet prie stalo nesustojo. – Vakaras toks gražus, todėl pamaniau, kad galėtume valgyti vidiniame kieme. Čia nėra smūgiams atsparių apsaugų, bet, manau, vieną vakarą kaip nors išgyvensime.

Neo sukikeno.

– Niekada neleisk, kad tai išgirstų mano asmens sargybiniai.

– Neduok Dieve.

– Tikrai taip.

– Papasakok man apie projektą Dubajuje, – paprašė Kesė, kai jie jau buvo pasirengę vakarieniauti.