Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

– Laikas? Kur laikas?

– Deja, turiu reikalų. Pirma, išsiaiškinti, kam tas malonus džentelmenas buvo čionai pasiųstas, ir, antra, kas jį pasiuntė.

– Negalite palikti manęs vienos, – pareiškė Stefani, pėdindama jam įkandin į svetainę.

– Galiu, – atrėmė jis. – Tau nieko nenutiks.

– Be durų!

– Na, taip. Tau nieko nenutiks, jei jie nesiverš pro duris.

Jis apsivilko paltą, bet Stefani nučiupo skrybėlę.

– Ar imi mano skrybėlę įkaite? – nepatikėjo Skeletas.

– Arba niekur neinat, kad niekas manęs neužpultų, arba imat mane drauge.

Skeletas nustėro.

– Tai, – pagaliau išspaudė, – nebūtų itin saugu.

– Kaip ir likti man čia vienai.

– Bet gali pasislėpti, – pasiūlė Skeletas ir apvedė ranka kambarį. – Tiek daug vietų, kur galima pasislėpti. Tikrai pilna gerų tvirtų tau tinkamo dydžio drabužių spintų. Galima net ir po lova. Nustebtum, kaip dažnai mūsų laikais žmonės nepasižiūri po lova.

– Pone Malonusis…

– Skelete, prašyčiau.

– Skelete, tu šiąnakt išgelbėjai man gyvybę. Ar viskas dabar nueis šuniui ant uodegos, nes paliksi mane čia, kur dar kas nors gali ateiti ir paprasčiausiai mane nudėti?

– Skleidi pralaimėjimo nuotaikas. Pažinojau kadaise tokį vyruką, buvo kiek vyresnis už tave. Norėjo drauge leistis į nuotykius, norėjo narplioti paslaptis, kuriomis tas varguolis tikėjo. Vis zirzė, vis neatstojo. Pagaliau įrodė, ko vertas, ir mudu tapom partneriais.

– Ar patyrėt daug jaudinamų nuotykių?

– Aš taip. Jis ne. Jis mirė per pačią pirmą mudviejų bylą. Siaubinga mirtis. Bjauri. Daug muštynių.

– Na, aš kol kas neketinu mirti ir turiu šį tą, ko jis neturėjo.

– Ką gi?

– Tavo skrybėlę. Pasiimk mane kartu, arba aš ant jos atsistosiu.

Skeletas pasižiūrėjo į ją didelėmis tuščiomis akiduobėmis ir ištiesė ranką paimti skrybėlę.

– Nesakyk, kad neperspėjau.

5

KINIJA ŠIRDGĖLA

Skeletas Malonusis turėjo 1954-ųjų Bentlį, R-Type Continental , vieną iš 208, kiek jų iš viso buvo pagaminta, šešių cilindrų, 4,5 litro variklio, retro automobilį su įmontuotu centriniu užraktu, kondicionieriumi, palydovine navigacija ir aibe kitokių šiuolaikinių patogumų. Skeletas visa tai susakė, kai Stefani paklausė. Jai būtų pakakę: „Čia Bentlis.“

Iš Gordono valdų, kad išvengtų potvynio, jie išvažiavo atokiu keliuku už dvaro. Stefani keliuką pamatė tik tuomet, kai jiedu jau juo važiavo. Skeletas paaiškino, kad jis čia dažnas svečias ir žino visus plyšelius bei užkaborius. Jie pravažiavo Hagardo ženklą, ir Stefani pasvarstė, ar nevertėtų paprašyti, kad ją užmestų namo, bet tuoj tą mintį išmetė iš galvos. Jei dabar grįžtų namo, atgręžtų nugarą viskam, ką neseniai regėjo. Jai reikėjo sužinoti daugiau. Reikėjo pamatyti daugiau.

– Kur mes važiuojam? – paklausė ji.

– Į miestą. Esu sutaręs susitikti su sena bičiule. Gal padės suprasti, kas čia pastaruoju metu vyksta.

– Kodėl įsiveržei į namą?

– Atsiprašau?

– Šįvakar. Nesakau, kad nesu dėkinga, bet kaip čia nutiko, kad buvai netoliese?

– A, – ištarė jis ir linktelėjo. – Taip, suprantu, iš kur toks klausimas.

– Tai ar pasakysi?

– Vargu.

– O kodėl?

Skeletas metė į ją žvilgsnį ar bent jau kryptelėjo galvą.

– Kuo mažiau žinosi, tuo bus geriau. Esi normali jauna panelė ir po šitos nakties grįši į normalų gyvenimą. Neverta tau per daug painiotis.

– Bet aš jau įsipainiojau.

– Bet mes galim sustabdyti tą painiojimąsi.

– Bet aš nenoriu sustabdyti to painiojimosi.

– Bet tau taip būtų geriausia.

– Bet aš nenoriu!

– Bet tai gali…

– Nepradėk dar vieno sakinio žodeliu „bet“.

– Gerai. Atsiprašau.

– Juk nesitiki, kad visa šitai pamiršiu. Mačiau stebuklų ir ugnį, ir tave , ir sužinojau apie karus, apie kuriuos mūsų nemoko mokykloje. Regėjau pasaulį, kurį nė nežinojau egzistuojant .

– Negi nenori grįžti į savo įprastą pasaulį? Jame saugiau.

– Mano vieta ne čia.

Skeletas atsigręžė visu veidu ir pakreipė galvą.

– Juokinga. Kai pirmą kartą susitikome su tavo dėde, jis pasakė tą patį.

– Tai, apie ką jis rašo, – staiga švystelėjus minčiai pradėjo Stefani, – ar tai tikra?

– Jo knygos? Ne, nė viena.

– A.

– Tiesą sakant, jos veikiau įkvėptos tikrų istorijų. Jis tiesiog jas pakeisdavo taip, kad nieko neįžeistų ir niekas neimtų jo medžioti ir nenudėtų. Tavo dėdė buvo geras žmogus, tikrai. Mudu drauge atskleidėme daugybę paslapčių.

– Tikrai?

– O, taip, turėtum didžiuotis, kad turėjai tokį dėdę. Žinoma, įsivėliau per jį į šimtus peštynių, nes nusivesdavau kur nors, o jis vis siutindavo žmones, bet… Geri laikai buvo. Geri laikai.

Jiedu važiavo, iki pasimatė miesto žiburių pašvaistė. Netrukus automobilį gaubusią tamsą išsklaidė oranžinė migla, atsispindinti nuo šlapio grindinio. Mieste buvo ramu ir tylu, gatvės beveik tuščios. Jie įsuko į nedidukę stovėjimo aikštelę, Skeletas išjungė variklį ir pažvelgė į Stefani.

– Ką gi, palauk čia.

– Aišku…

Jis išlipo. Stefani pasėdėjo kelias akimirkas ir suprato, kad negali vien tik valkiotis iš paskos ir laukti – jai reikėjo pamatyti, kokių dar staigmenų jai yra parengęs pasaulis. Ji išlipo iš mašinos ir Skeletas atsigręžė į ją.

– Stefani, man kyla įtarimų, kad tu manęs neklausai.

– Ne, neklausau.

– Supratau. Ką gi. – Jis užsidėjo skrybėlę, apsivyniojo šaliku iki akių, tačiau peruko ir akinių neužsidėjo. Spustelėjo pultelį, automobilis pyptelėjo ir durys užsirakino.

– Ir viskas?

Jis pakėlė akis.

– Atsiprašau?

– Negi nebijai, kad ją pavogs? Čia ne pati saugiausia miesto dalis.

– Yra signalizacija.

– Negi neištarsi burtažodžio ar ko nors? Kad būtų saugu?

– Ne. Signalizacija gera.

Jis nužingsniavo. Ji stengėsi neatsilikti.

– Tai ar tu buri ?

– Kartais. Pastaruoju metu stengiuos nebūti priklausomas nuo magijos, stengiuosi verstis tuo, kas yra čia. – Jis patapšnojo sau per galvą.

– Ten tuščia.

– Na, taip, – burbtelėjo Skeletas, – bet supranti, ką noriu pasakyti.

– Ką dar tu gali?

– Nesupratau?

– Su burtais. Parodyk man ką nors.

Jei Skeletas būtų turėjęs antakius, jie veikiausiai būtų pakilę.

– Ką – tau negana gyvo skeleto? Nori dar kažko?

– Taip, – nepasidavė Stefani. – Noriu paskaitos.

Skeletas gūžtelėjo pečiais.

– Na, turbūt neskaudės. Yra dvejopų magų, arba burtininkų: Adeptai praktikuoja vienos rūšies magiją, Stichai – kitos. Adeptai agresyvesni, jų metodai greičiau suveikia. Stichai, tokie kaip aš, atvirkščiai, renkasi ramesnį kelią ir buria sau stichijų komandą.

– Stichijų komandą?

– Gal kiek ir perdedu. Mes joms nekomanduojame, mes jomis manipuliuojame. Paveikiame jas.

– Ką? Žemę, orą…

– Vandenį ir ugnį. Taip.

– Tai parodyk.

Skeletas pakreipė galvą į dešinę ir kai prakalbo, balse girdėjosi linksmos gaidelės.

– Ką gi, – ištarė ir priešais Stefani pakėlė delną.

Ji susiraukė, nes pasidarė vėsoka, o tada pajuto per veidą nuriedant vandens lašiuką. Akimirksniu plaukai peršlapo, lyg ką tik būtų išnėrusi iš vandens.

– Kaip tu tai padarei? – susidomėjo, purtydama galvą ir taškydamasi lašais.

– Tu pasakyk, – atšovė Skeletas.