Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

– Atrodo, tau ši istorija gerai žinoma.

– Šiais laikais pasakoti pasakas gal ir neįprasta, bet mes iki filmų nieko daugiau neturėjom. Beveidžius sumušė ir išstūmė ten, iš kur jie buvo atėję.

– Ir kas čia vyksta? Ar Skeptras žudo savo dievus?

– Uhu. Jis buvo įkrautas Sentėvių laisvės troškimu. Tai buvo jų pati stipriausia galia.

– Vadinasi, tai yra laisvės galia?

– Iš pradžių buvo. Kadangi Sentėviai nebeturėjo Beveidžių, kurie jiems pasakytų, ką daryti, jie pradėjo peštis tarpusavy, nukreipė Skeptrą vienas į kitą ir pripildė jį neapykantos.

Jiems neriant į tamsą ir išneriant iš jos, gatvių žibintų šviesa hipnotizuojamai švystelėdavo ant Skeleto kaukolės.

– Paskutinis Sentėvis, – pasakojo jis toliau, – išvijęs savo dievus, išžudęs visus draugus ir visą savo šeimą, suprato, ką padarė, ir sviedė Skeptrą į Žemės gelmes, ir žemė jį prarijo.

– Ką jis paskui darė?

– Gal prigulė pasnausti. Aš nežinau, čia legenda. Alegorija. To iš tiesų nebuvo.

– Tai kodėl Serpinas mano, kad tai tikra?

– Va tai ir nesuprantama. Kaip ir anksčiau jo šeimininkas, jis tiki kai kuriais tamsiausiais mūsų mitais, pačiomis grėsmingiausiomis legendomis. Jis mano, kad pasaulis buvo geresnis, kai valdė Beveidžiai. Supranti, jie ne itin mėgo žmoniją, reikalavo, kad juos garbintų.

– Tas ritualas, kurio jis ieškojo – kad juos sugrąžintų?

– Tikrai taip.

– Tai gal jis mano, kad Beveidžius išvijęs Skeptras gali kažkaip parvadinti juos atgal, ar ne?

– Žmonės viskuo tiki, kai tai susiję su jų religija.

– O tu kuo nors tiki? Sentėviais, Beveidžiais, kuo nors?

– Tikiu savimi, Stefani, ir dabar to pakanka.

– Tai ar gali Skeptras būti tikras?

– Vargu.

– O kaip su visu tuo susijęs mano dėdė?

– Nežinau, – prisipažino Skeletas. – Todėl tai ir vadinama paslaptimi.

Automobilį užliejo šviesa ir staiga pasaulis sudrebėjo, nugriaudėjo baisus trenksmas ir metalas nudžeržgė per metalą. Stefani pakibo ant saugos diržo ir trenkėsi galva į langą. Gatvė už lango stipriai pakrypo ir Stefani suvokė, kad Bentlis verčiasi. Girdėjo, kaip greta plūstasi Skeletas, paskui tapo besvorė, o tada Bentlis vėl trenkėsi ant žemės ir vožė ją į prietaisų skydą. Automobilis susiūbavo ant ratų. Stefani sėdėjo nudelbusi akis sau į kelius; akys buvo išplėstos, bet apspangęs protas nepajėgė mąstyti. Pažiūrėk , pasigirdo balselis galvoje. Pažiūrėk, kas darosi . Bentlis stovėjo tylus, variklis neveikė, bet girdėjosi kito variklio burzgimas. Atsivėrė ir vėl trinktelėjo automobilio durelės. Pažiūrėk . Žingsniai, skubūs žingsniai. Pažiūrėk dabar . Skeletas šalia, nejuda. Pažiūrėk, kažkas tavęs ateina. Pažiūrėk DABAR .

Langelis greta išdužo antrą kartą tą naktį, ir vyriškis iš namo sugriebęs ėmė ją vilkti iš mašinos.

6

IŠSKYDĘS VYRAS

Jo drabužiai buvo nuskurę ir apsvilę, tačiau odos ugnies kamuolys, kuris jį buvo prarijęs Gordono namuose, nepalietė. Stefani žvilgtelėjo į vyriškio veidą, kai tas ją vilko per geltoną Bentlio žibintų šviesą – veidas buvo perkreiptas pykčio ir neapykantos. Paskui vyras Stefani kilstelėjo ir tėškė ant atsitrenkusio į juos automobilio variklio dangčio. Sugniaužė ją už apykaklės, jo krumpliai įsirėžė Stefani į kaklą.

– Mirsi, – sušnypštė, – čia ir dabar, jei neduosi man to prakeikto rakto.

Stefani rankomis įsikirto į jo rankas, bandydama atlaisvinti gniaužtus. Galva pasidarė lengva, smilkiniuose tvinkčiojo kraujas.

– Prašau, – sušnibždėjo, bandydama įkvėpti.

– Per tave galiu netikusiai pasirodyti, – suurzgė vyriškis. – Šeimininkas dar pamanys, kad aš kvailys, jei nesugebu gauti kažkokio niekinio raktelio iš kažkokios niekinės mergytės!

Gatvė buvo tuščia. Parduotuvių vitrinos ir biurai uždaryti nakčiai. Niekas jos neišgirs. Niekas neateis į pagalbą. Kur Skeletas?

Vyriškis kilstelėjo ją nuo variklio dangčio ir vėl bloškė žemyn… Stefani riktelėjo iš skausmo ir vyriškis užsigulė virš jos, dešinę alkūnę paspaudęs jai po smakru.

– Nusuksiu tau išdžiūvusį sprandą, – šnypštė.

– Nežinau apie jokį raktą! – išlemeno Stefani.

– Jei nežinai, man iš tavęs jokios naudos ir aš tave nudėsiu.

Stefani pasižiūrėjo į šiurpiai persikreipusį veidą, paleido užpuoliko rankas ir sugrūdo nykštį į kulkos skylę petyje. Vyriškis suriaumojo ir ją paleido, keikdamasis susvirduliavo, o Stefani nusirito nuo automobilio ir nuskuodė prie Bentlio. Skeletas daužė į dureles, bet tos buvo sulinkusios nuo smūgio ir prispaudė jam koją.

– Bėk! – šaukė jis jai pro išdaužtą langelį. – Spruk!

Stefani grįžtelėjo, pamatė grėsmingai artėjantį siluetą ir pasileido tolyn nuo automobilio. Paslydo ant šlapio grindinio, bet pašoko ir vėl ėmė bėgti, o jai įkandin susiėmęs už skaudamo peties lumpsėjo užpuolikas.

Jis metėsi prie jos, ji šastelėjo į šalį ir užkliuvo už gatvės žibinto, vyriškis puolė paskui ją ir išsitiesė ant šaligatvio. Ji pasileido į priešingą pusę, prabėgo abu automobilius ir dūmė toliau. Gatvė buvo labai ilga, labai plati, nebuvo kur nuo jo pasprukti. Liuoktelėjo į siaurą keliuką tarp gyvatvorių ir šmurkštelėjo į šešėlius.

Girdėjo, kad vyriškis bėga iš paskos, jo žingsniai, regis, buvo kur kas greitesni už jos. Ji nedrįso atsigręžti – nenorėjo, kad ją vejanti baimė sukliudytų pasprukti. Buvo taip tamsu, kad nesimatė, kas priekyje: nebuvo nieko matyti nė per ištiestą ranką. Galėtų įvaryti tiesiai į sieną ir ne…

Siena .

Stefani susiorientavo paskutinę akimirką, iškėlė rankas, atsitrenkė jomis į sieną, tada atsistūmė, mikliai atšoko ir nukūrė už kampo. Persekiotojas tamsoje matė ne ką daugiau negu ji, ir Stefani išgirdo, kaip jis vožėsi į sieną ir prapliupo keiksmais.

Priekyje švystelėjo švieselė. Stefani pamatė pravažiuojant taksi. Vyriškis paslydo ir suklupo – ji nuo jo tolo. Jai tereikėjo pribėgti prie kokio nors žmogaus, ir užpuolikas neišdrįs jos sekti.

Stefani išnėrė iš šešėlio ir ėmė šauktis pagalbos, bet taksi jau buvo nuvažiavęs, gatvė tuščia. Ji vėl sušuko, šį kartą be vilties. Gatvės žibintų šviesos viską nudažė oranžine spalva, jos šešėlis nutįso priešais. Tada už jos sujudėjo kitas šešėlis, ir Stefani šastelėjo šonan, o persekiotojas praniuogė pro šalį, tik tik jos nesučiupęs.

Priešais buvo per miestą einantis kanalas. Stefani pasileido jo link. Jautė, jog vyras vėl už jos ir sparčiai artėja.

Pajuto pirštus ant peties. Iš pradžių tik slystelėjo, bet paskui sugriebė. Ranka apsivijo pečius ir suspaudė kaip tik tuomet, kai ji pribėgo kanalą, ir Stefani puolė į priekį, nespėjus užpuolikui atitraukti rankos. Išgirdo panikos klyksmą sau už nugaros ir suprato, jog įsitraukė jį drauge. Tada geliantis vanduo prarijo abu.

Šaltis akimirkai sustingdė, bet Stefani nepasidavė ir išnėrė. Kabino vandenį ir stūmė į šalis, kaip kad buvo šimtus kartų dariusi Hagardo paplūdimyje. Dabar ji plaukė tolyn, šviesų link.

Iškvėpdama perskrodė vandens paviršių, pasuko galvą ir pamatė besikepėstuojant užpuoliką – apimtas siaubo jis plakė rankomis. Iš pradžių Stefani pamanė, kad jis nemoka plaukti, tačiau priežastis buvo ne vien ta. Vanduo jį žalojo, ėdė kaip rūgštis, jis skydo gabalais. Jo klyksmai virto gomuriniais niurnesiais, ir Stefani akyse jis ištižo, nutilo ir neliko jokių gyvybės žymių.