Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

– Nežinau. Kažką padarei su drėgme ore?

Jis pasižiūrėjo į Stefani.

– Labai gerai, – nuoširdžiai pagyrė. – Pirmasis elementas – vanduo. Negalime perskirti Raudonosios jūros nei nieko panašaus, tačiau šį tą paveikti galime.

– Dar parodyk ugnį, – nenustygo Stefani.

Skeletas spragtelėjo pirštinėtais pirštais – pažiro kibirkštys, delnas išsigaubė ir supleveno liepsna. Jiedu žingsniavo, o Skeletas rankoje nešėsi liepsnos rutulį. Liepsna didėjo, ir Stefani pajuto, kad jos plaukai džiūsta.

– Oho, – nusistebėjo.

– Tikrai oho, – pritarė Skeletas ir atsivėdėjęs švystelėjo ugnies kamuolį. Tas, nubrėžęs lanką, sudegė nakties danguje.

– O kaip žemė? – pasiteiravo Stefani, bet Skeletas papurtė galvą.

– Tu nenori to pamatyti ir, tikiuosi, tau niekada neteks to išvysti. Žemės galia tiktai gynybai ir naudojama tik kaip paskutinis šiaudas.

– Tai kas pats galingiausias? Ugnis?

– Ugnis įspūdingiausia, jai kliūva visi „oho“, bet kad žinotum, ką gali padaryti truputėlis oro, jei tinkamai jį perkeli. Perkeltas oras ne pranyksta – jį reikia kur nors padėti.

– Galėčiau pamatyti?

Jie priėjo automobilių aikštelės pakraštį ir pamatė neaukštą ją supančią tvorą. Skeletas sulenkė pirštus ir staiga išskėtė plaštaką sienos link. Oras suvilnijo ir plytos išvirto lauk. Stefani stebeilijo į naujutėlę skylę sienoje.

– Čia tai kietai, – ištarė.

Jiedu žingsniavo toliau, o Stefani vis gręžiojosi į sieną.

– O kaip Adeptai? Ką jie gali?

– Pažinojau tokį vyruką – prieš porą metų, – jis galėjo skaityti mintis. Kartą buvau sutikęs moteriškę, kuri mokėjo keisti savo išvaizdą, galėjo tiesiog tavo akyse pasiversti bet kuo.

– Tai kas stipresnis? – paklausė Stefani. – Stichai ar Adeptai?

– Viskas priklauso nuo mago. Adeptas atsargoje gali turėti tiek visokių triukų, tiek įvairių gebėjimų, jog pasirodys stipresnis už patį galingiausią Stichą. Taip yra buvę.

– Tas burtininkas, tas visų blogiausias, ar jis buvo Adeptas?

– Tai kad ne. Mevolentas buvo Stichas. Retai Stichų atskalūnas nuklysta tamsiais takais taip toli, bet vis dėlto taip nutinka.

Vieno dalyko Stefani baisiai knietėjo paklausti, bet nenorėjo išsiduoti, kaip nesitveria savam kaily. Lyg tarp kitko, užsikišusi nykščius už džinsų diržo kilpų, pasakė taip, tarsi būtų ką tik tą mintį nuraškiusi tiesiog iš oro:

– O iš kur žinoti, ar gali daryti stebuklus? Ar burti gali bet kas?

– Ne bet kas. Tiesą sakant, mažai kas. Tie, kurie gali, paprastai renkasi tose pačiose vietose, taigi visame pasaulyje yra mažyčių bendruomenių. Vien Airijoje ir Jungtinėje Karalystėje yra aštuoniolika skirtingų apylinkių, kuriose gyvena vien burtininkai.

– Ar gali būti burtininkas to nežinodamas?

– O, taip. Kai kurie žmonės vaikštinėja, bodisi savo gyvenimu ir nė nenutuokia, kad čia pat – jų panosėje – stebuklų pasaulis. Jie nugyvens savo dienas visiškai nesusivokdami ir mirs nežinodami, kokie nuostabūs galėjo būti.

– Liūdna.

– Veikiau juokinga.

– Ne, ne juokinga – liūdna. Kaip pats jaustumeisi, jei niekada nebūtum supratęs, ką gali?

– Aš kitaip neįsivaizduoju, – atsakė Skeletas ir sustojo už jos. – Atėjom.

Stefani pakėlė akis. Jie stovėjo prie apšiurusio seno daugiabučio, jo sienos buvo subjaurotos grafičiais, langai suskilinėję ir purvini. Stefani paskui Skeletą pakilo betoniniais laipteliais ir įėjo į fojė, paskui jiedu ėmė lipti įlinkusiais laiptais.

Pirmame aukšte buvo tylu ir trenkė drėgme. Antrame šviesos nuoplaišos pro plyšius tarp durų ir staktų skverbėsi į šiaip jau tamsų koridorių. Iš vieno buto buvo girdėti veikiantis televizorius.

Kai užlipo į trečią aukštą, Stefani suprato, kad jie atėjo. Trečiame aukšte buvo švaru, šviesu ir niekuo nedvokė. Tarsi būtum pakliuvęs į visai kitą pastatą. Paskui Skeletą ji nusekė į koridoriaus vidurį ir tada pastebėjo, jog durys be numerių. Ji pažvelgė į duris, į kurias pabeldė Skeletas – ant durų buvo pritvirtinta lentelė: „Biblioteka“.

Kol jiedu laukė, Skeletas pasakė:

– Dar vienas dalykas. Kad ir kaip tau norėtųsi, nesakyk jai savo vardo.

Durys atsivėrė nespėjus jai nieko paklausti, ir tarpdury išniro liesas vyriškis didžiuliais apskritais akiniais, kumpa nosimi, jau pradėjęs plikti. Vilkėjo languotą kostiumą ir ryšėjo varlytę. Jis žvilgtelėjo į Stefani, tada linktelėjo Skeletui ir plačiai atlapojo duris.

Stefani suprato, kodėl durys be numerių – visos jos vedė į vieną patalpą. Sienos tarp butų buvo išgriautos, kad tilptų daugybė lentynų su knygomis. Šimtai knygų, nuo vieno pastato krašto iki kito nusidriekęs lentynų labirintas. Kai jie sekė paskui akiniuotį per visą tą raizgalynę, Stefani pamatė, kad čia yra žmonių – pasitraukę į šešėlį tie žmonės susikaupę skaitė ir atrodė ne visai tokie …

Bibliotekos viduryje buvo aikštelė, tarsi miško proskyna, ir šitoje aikštelėje stovėjo neapsakomo grožio moteris. Plaukai juodi kaip varno sparnas, o akys šviesiai žydros. Jos veido bruožai buvo tokie subtilūs, jog Stefani darėsi baisu, kad jis nesubyrėtų, jei moteris nusišypsos; o tada dama nusišypsojo, ir Stefani pajuto tokią šilumą, jog akimirksniu panūdo būti tik greta šitos damos.

– Baik, – sudraudė Skeletas.

Damos žvilgsnis nuslydo į jį ir dabar ji šypsojosi išdykėliškai. Stefani susižavėjusi negalėjo nuo jos atplėšti akių. Kūnas apsunko, pasidarė nerangus; dabar jai gyvenime tesinorėjo vieno – tiesiog stovėti čia, šitoje vietoje, ir žiūrėti į tyrą ir tikrą grožį.

– Baik, – vėl sudraudė Skeletas, ir dama nusijuokė, gūžtelėjo pečiais ir vėl pažvelgė į Stefani.

– Atsiprašau, – ištarė, ir Stefani pajuto, kaip galva prablaivėjo. Buvo apsvaigusi, svyrinėjo, tačiau Skeletas stovėjo greta, prilaikė uždėjęs ranką ant liemens.

– Meldžiu atleisti, – dar kartą atsiprašė dama ir nusilenkė. – Pamiršau, kaip veikiu žmones. Pirmas įspūdis ir panašiai.

– Atrodo, kaskart, kai ką nors susitinki, pamiršti šitą smulkmenėlę, – mestelėjo Skeletas.

– Esu užuomarša, ką galiu padaryti?

Skeletas suniurnėjo ir atsigręžė į Stefani.

– Nesijaudink. Visi, kas pirmą kartą pamato Kiniją, iš pirmo žvilgsnio ją įsimyli. Patikėk, kuo geriau ją pažįsti, tuo mažiau veikia.

– Mažiau, – pakartojo moteris, vardu Kinija, – bet taip ir nepraeina, ar ne, Skelete?

Detektyvas nusiėmė skrybėlę ir pasižiūrėjo į Kiniją, bet į klausimą neatsakė.

Kinija nusišypsojo Stefani ir padavė vizitinę kortelę. Kortelė buvo balta, matinė, o joje tik telefono numeris, išvedžiotas su subtilia elegancija.

– Nesidrovėk skambinti, jei kartais aptiktum knygą ar kokį daiktą, kuris, tavo manymu, galėtų mane sudominti. Skeletas taip darydavo. Dabar nebedaro. Per daug jau, kaip sakoma, vandens nutekėjo, matyt. Oi, kokia aš nemandagi. Aš – Kinija Širdgėla, mieloji. O tu?..

Stefani jau buvo Kinijai besakanti savo vardą, tik Skeletas staigiai grįžtelėjo galvą ir ji prisiminė, kas jai buvo sakyta. Stefani susiraukė. Noras šiai moteriai pasakyti viską buvo beveik neįveikiamas.

– Tau nereikia jos vardo, – pasakė Skeletas. – Tau tereikia žinoti, kad ji matė, kaip kažkas įsilaužė į Gordono Edžglėjaus namus. Kažko ieškojo. Ką tokio Gordonas turėjo, ko kažkam prisireikė?

– Nežinot, kas toks ten buvo?

– Tas, kas buvo, buvo niekas. Man rūpi jo šeimininkas.