Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

Stefani lėtai linktelėjo.

– Niekada nesu nualpusi, bet turbūt jūs teisus.

– Ar nori, kad tave pagaučiau, jei krisi, ar?..

– Jei galėtumėt.

– Mielai.

– Ačiū.

Stefani blankiai šyptelėjo ir tada jai akis apniaukė tamsa, pajuto, jog krenta, ir paskutinis dalykas, kurį matė, buvo paknopstom prie jos lekiantis Skeletas.

Stefani atsipeikėjo ant sofos po antklode. Kambaryje buvo tamsu, tik dvi lempelės švietė priešinguose kampuose. Ji pasižiūrėjo į išdaužtą langą ir pamatė, kad jis užkaltas lentomis. Girdėjosi kalant vestibiulyje. Kai pajuto, jog pakaks jėgų išsilaikyti ant kojų, pamažu atsikėlė ir išslinko iš svetainės.

Skeletas Malonusis bandė vėl užkabinti duris ant vyrių. Kairės rankos marškinių rankovė buvo atraityta. Alkūnkaulio , pasitaisė Stefani, įrodydama, kad pirmų metų biologijos kursas nepraėjo veltui. O gal stipinkaulio ? Ar abiejų? Stefani girdėjo, kaip Skeletas sau kažką niurna, paskui jis ją pastebėjo ir linksmai linktelėjo.

– O, atsigaiveliojai.

– Sutvarkėte langą.

– Uždengiau. Gordonas turėjo pasidėjęs kelis lentgalius, tai padariau ką galėjau. O va su durimis sunkiau einasi. Išversti buvo lengviau, negu įstatyti atgal. Kaip jautiesi?

– Gerai, – atsakė Stefani.

– Puodelio karštos arbatos – štai ko tau reikia. Su daug cukraus.

Jis paliko duris ir nusivedė Stefani į virtuvę. Ji įsitaisė prie stalo, o jis užkaitė vandens.

– Valgyti nori? – paklausė Skeletas, kai vanduo užvirė, bet Stefani papurtė galvą. – Pieno?

Ji linktelėjo. Skeletas šliukštelėjo pieno, įbėrė kelis šaukštelius cukraus, mikliai pamaišė arbatą ir pastatė puodelį priešais ją ant stalo. Stefani siurbtelėjo – karšta, bet gardu.

– Ačiū, – padėkojo, ir jis gūžtelėjo petimi. Kai kuriuos jo judesius sunku buvo suprasti be veido išraiškos, bet šitą gūžtelėjimą ji suprato kaip: „Menkniekis“.

– Ar čia buvo burtai? Ugnis ir išverstos durys?

– Taip, burtai.

Stefani geriau įsižiūrėjo.

– Kaip jūs kalbate?

– Atsiprašau?

– Kaip jūs kalbate? Kalbėdamas judinate burną, bet neturite nei liežuvio, nei lūpų, nei balso stygų. Aš žinau, kaip atrodo skeletai, mačiau piešinių, modelių ir panašiai – kaulus jungia raumenys, oda ir raiščiai, tai kaip jūs nesubyrate?

Jis vėl gūžtelėjo, šįkart abiem pečiais.

– Na, tai irgi burtai.

Stefani pasižiūrėjo į jį.

– Burtai labai patogūs.

– Taip, burtai patogūs.

– O kaip su, na, žinot, nervų receptoriais? Ar jaučiate skausmą?

– Jaučiu, bet nėra taip jau blogai. Kai skauda, bent jau žinai, kad esi gyvas.

– O jūs gyvas?

– Na, teoriškai ne, bet…

Stefani įsižiūrėjo į jo tuščias akiduobes.

– Ar turite smegenis?

Jis nusijuokė.

– Neturiu smegenų, neturiu jokių organų, bet turiu sąmonę. – Jis nurinko cukrų ir pieną. – Būsiu tau atviras – čia netgi ne mano galva.

– Ką?

– Ne mano. Jie paspruko su mano kaukole. Šitą išlošiau per pokerį.

– Ji netgi ne jūsų? Ir tinka?

– Bus gerai. Bus gerai, kol atgausiu savo galvą. Atrodo, tau šlykštoka.

– Aš tik… Argi ne keista? Tarsi mūvėtum svetimas kojines.

– Įpranti.

– Kas jums nutiko? – pasiteiravo Stefani. – Ar toks ir gimėte?

– Ne, gimiau aš visiškai normalus. Oda, organai, viskas kaip priklauso. Net veidas, mano manymu, buvo visai nieko pažiūrėti.

– Ir kas nutiko?

Skeletas atsirėmė į stalviršį, susidėjo rankas ant krūtinės.

– Įsivėliau į burtus. Tais laikais, tais laikais, kai buvau – nerandu geresnio žodžio – gyvas, sukinėjosi baisiai šlykščių tipų. Pasaulį buvo užgulusi tamsa, kuri galėjo taip ir neatsitraukti. Supranti, tai buvo karas. Slaptas karas, bet vis vien karas. Buvo toks burtininkas Mevolentas, baisesnis už visus kitus. Jis turėjo kariuomenę, ir tie, kurie nesutiko dėtis prie jo, savaime tapo jo priešais.

O mes artėjome prie pergalės. Pagaliau po šitiekos mūsų tylaus karo metų mes iš tiesų buvome belaimį. Jo parama byrėjo, įtaka nyko, jo laukė neišvengiamas pralaimėjimas. Taigi jis liepė kirsti paskutinį desperatišką kirtį prieš visus mūsų pusėje besikovusius vadus.

Stefani nenuleido akių nuo užsimiršusio Skeleto.

– Aš koviausi prieš jo dešiniąją ranką, o tas paspendė klastingus subtilius spąstus. Neįtariau nieko, kol jau buvo per vėlu. Taigi miriau. Jis mane nužudė. Širdis liovėsi plakti spalio dvidešimt trečią. Kūną pasmeigė ant ieties ir sudegino, kad visi matytų. Panaudojo mane kaip perspėjimą – jie visų nužudytų vadų kūnus naudodavo kaip perspėjimą. Ir, mano dideliam siaubui, tai suveikė.

– Ką turit omeny?

– Viskas apsivertė. Mūsų pusė ėmė trauktis. Mevolentas sustiprėjo. To jau nebegalėjau ištverti ir sugrįžau.

– Tiesiog… sugrįžote ?

– Tai… sudėtinga. Kai miriau, taip niekur ir nepasitraukiau. Kažkas mane čia laikė, vertė žiūrėti. Nesu girdėjęs, kad anksčiau taip būtų nutikę, ir negirdėjau, kad būtų nutikę po to, bet man nutiko. Taigi kai nebegalėjau ištverti, ėmiau ir pabudau toks kaulų maišas. Tikrąja to žodžio prasme. Jie surinko mano kaulus, subėrė į maišą ir įmetė į upę. Va ten tai bent potyris buvo.

– Ir kas tada?

– Surinkau save – skaudėjo, – tada išsiropščiau iš upės, prisidėjau prie kovotojų ir galų gale mes laimėjome. Pagaliau laimėjome. Taigi Mevolentas buvo nugalėtas – aš užbaigiau visą tą reikalą ir tapau savarankiškas pirmą kartą per kelis šimtus metų.

Stefani sumirksėjo.

– Kelis šimtus ?

– Karas buvo ilgas.

– Tas vyras jus pavadino detektyvu.

– Matyt, bus apie mane girdėjęs, – spėjo Skeletas ir atsistojo tiesiau. – Dabar aiškinuosi paslaptis.

– Tikrai?

– Ir visai neprastai einasi.

– Tai ką – dabar ieškote savo galvos?

Skeletas pažvelgė į Stefani. Jei būtų turėjęs vokus, matyt, irgi būtų sumirkčiojęs.

– Aišku, miela būtų ją susigrąžinti, bet…

– Tai jums jos nereikia, na, kad ilsėtumėtės ramybėje?

– Ne. Ne, nelabai.

– Kodėl jie ją paėmė? Ar tai irgi buvo įspėjimas?

– Oi ne, – nusijuokė Skeletas. – Ne, jie jos nepaėmė. Prieš kokius dešimt ar penkiolika metų miegojau, atlėkė tie gobliniūkščiai ir nušvilpė tiesiai nuo stuburo. Tik kitą rytą apsižiūrėjau.

Stefani susiraukė.

– Ir nepajutot?

– Na, kaip sakiau, miegojau. Jūs turbūt sakytumėt, kad meditavau. Kai medituoju, nieko nematau, negirdžiu ir nejaučiu. Ar bandei kada?

– Ne.

– Visai atsipalaiduoji. Manau, tau patiktų.

– Atsiprašau, bet man vis rūpi, kaip jūs pametėte galvą.

– Aš jos nepamečiau , – gynėsi Skeletas. – Ją pavogė.

Stefani jau geriau jautėsi. Negalėjo patikėti, kad nualpo. Nualpo . Kaip kokia senutė. Ji pakėlė akis į Skeletą.

– Jūs nugyvenote labai neįprastą gyvenimą, ar ne?

– Turbūt. Bet dar nenugyvenau. Na, teoriškai jau, bet…

– Ar ko nors pasigendate?

– Ko?

– Ko nors iš tada, kai buvote gyvas.

– Palyginti su tuo, kiek jau esu šitoks, teoriškai gyvas buvau tik akies mirksnį. Kaip reikiant nė neprisimenu krūtinėje plakančios širdies, tai ir nesiilgiu.

– Tai nieko nesiilgite?

– Turbūt… turbūt ilgiuosi plaukų. Ilgiuosi… ilgiuosi to pojūčio. Ir kaip jie augo čia, ant viršugalvio. Turbūt ilgiuosi plaukų. – Jis išsitraukė kišeninį laikrodį ir loštelėjo galvą. – Oho, kiek laiko. Man laikas, Stefani.