Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

– „Jei ir gailiuosi dėl ko nors gyvenime, tai tik dėl to, kad neturiu vaikų. Kartais, kai žiūriu į tai, ką pagamino Fergusas ir Berilė, manau, kad man pasisekė, bet kartais man širdis plyšta. Taigi pagaliau dukterėčiai Stefani.“

Stefani išplėtė akis. Ką? Ji kažką gauna? Gordonui vila tėvams pasirodė per mažai?

Fedgevikas skaitė toliau:

– „Pasaulis didesnis, negu tau atrodo, ir baisesnis, negu įsivaizduoji. Vienintelė ko nors verta valiuta – sąžiningumas pačiam sau ir vienintelis siekti vertas tikslas – išsiaiškinti, kas iš tiesų esi.“

Stefani juto, kad Fergusas su Berile spokso į ją, ir kaip galėdama stengėsi nekreipti į juos dėmesio.

– „Tegu tavo tėvai didžiuojasi ir būna laimingi, kad gyveni po jų stogu, nes aš tau palieku savo nuosavybę ir turtą, savo santaupas ir honorarus, kuriuos paveldėsi sulaukusi aštuoniolikos. Man tiesiog norisi pasinaudoti galimybe pasakyti, jog savaip myliu jus visus, net ir tuos, kuriuos ne itin mėgstu. Tai tu, Berile.“

Fedgevikas nusiėmė akinius ir pakėlė akis.

Stefani susivokė, kad visi žiūri į ją, o ji nė menkiausio supratimo neturėjo, ką dabar derėtų sakyti. Fergusas vėl nutaisė išgąsdintos žuvies išraišką, o Berilė jos link baksnojo ilgu kaulėtu pirštu, bandė kažką sakyti, bet neįstengė. Tėvai į ją žiūrėjo apstulbę iš nuostabos. Tik Skeletas Malonusis pajudėjo iš vietos, prisiartino, sustojo jai už nugaros ir švelniai palietė ranką.

– Sveikinu, – pasakė ir žengė durų link. Vos tik durys jam išėjus klaktelėjo, Berilė atgavo balsą.

– JAI? – suklykė. – Jai?

3

VISIŠKAI VIENA

Tą popietę Stefani drauge su mama per penkiolika minučių iš Hagardo nuvažiavo į Gordono dvarą. Mama atidarė laukujes duris ir atsitraukė.

– Prašom, savininke, – šyptelėjo mama ir nusilenkė.

Stefani įžengė vidun. Negalvojo apie šitą namą kaip apie savo nuosavybę – per daug grandioziška, per daug kvaila. Nors, praktiškai, tėvai yra globėjai iki jai sukaks aštuoniolika, vis tiek kaip ji gali turėti namą? Kiek jau čia dvylikamečių turi namus?

Ne, tikra kvailystė. Pernelyg jau. Beprotybė. Kaip tik tai, kas Gordonui atrodytų tobula.

Jos vaikštinėjo po didelį, tylų, tuščią namą. Stefani viskas dabar atrodė kitaip, ir ji suprato, kad kitaip reaguoja į baldus, kilimus, paveikslus. Ar jai patinka? Ar ji pritartų šio audinio spalvai? Viena apie Gordoną tikrai derėjo pasakyti – jis turėjo gerą akį. Stefani mama pripažino, kad ji labai nedaug ką pakeistų, jei reikėtų. Kai kurie paveikslai jos skoniui buvo kiek per šiurpūs, bet šiaip baldai elegantiški ir santūrūs, dvelkiantys išskirtinumu, pritinkančiu tokio lygio namui.

Jie dar nebuvo numatę, ką darys su namu. Spręsti buvo palikta Stefani, tačiau tėvams dar reikėjo nutarti dėl vilos. Trys namai rodėsi daugoka. Tėvas siūlė vilą parduoti, tačiau mamai nesinorėjo atsisakyti tokios idiliškos vietos.

Jie taip pat kalbėjosi apie Stefani išsilavinimą, ir ji žinojo, kad tas pokalbis anaiptol nebaigtas. Vos tik išėjus iš pono Fedgeviko biuro, tėvai ją perspėjo, kad nesileistų, jog visa tai susuktų jai galvą. Pastarieji įvykiai, sakė jie, nereiškia, jog ji liausis mokytis, liausis ruoštis stoti į koledžą. Ji privalanti būti savarankiška, sakė jie, turinti verstis pati.

Stefani nekliudė jiems kalbėti, kartais linktelėdavo, pritariamai sumurmėdavo, kai reikėdavo pritarti. Neaušino burnos aiškindama, jog pati supranta, kad jai reikia koledžo, kad jai reikia atrasti savąjį kelią pasaulyje, nes jeigu to nepadarysianti, niekados neištrūksianti iš Hagardo. Neketino nusispjauti į savo ateitį vien todėl, kad iš dangaus nukrito pinigų.

Jiedvi su mama taip ilgai žvalgėsi po pirmą aukštą, kad kai priėjo laiptus, jau buvo penkios. Šiai dienai tyrinėjimų pakako, taigi jos užrakino namus ir nuėjo prie automobilio. Kai sulipo vidun, ant priekinio lango ištiško keli lietaus lašai. Stefani prisisegė saugos diržu, užtrenkė dureles, o mama pasuko užvedimo raktelį.

Automobilis burbtelėjo, sudejavo ir nutilo. Mama pasižiūrėjo į Stefani.

– O ne!

Abi išlipo ir atidarė variklio dangtį.

– Na, – ištarė mama žiūrėdama į variklį, – bent jau jis niekur nedingo.

– Ar kiek nors išmanai apie variklius? – pasiteiravo Stefani.

– Tam turiu vyrą. Motorams ir lentynoms buvo sukurtas vyras.

Stefani mintyse pasižymėjo, kad reikia pasimokyti apie variklius iki jai sueis aštuoniolika. Lentynos didelio nerimo nekėlė.

Mama iš rankinės išžvejojo mobilųjį ir paskambino tėčiui, tačiau tas buvo užsiėmęs statybų aikštelėje ir niekaip negalėjo atvažiuoti iki sutemstant. Jiedvi grįžo į namą, mama paskambino meistrui ir jos keturiasdešimt penkias minutes pralaukė, kol jis atvažiavo.

Dangus buvo pilkas ir piktas, kai iš už kampo pasirodė sunkvežimis, jau kaip reikiant lijo. Sunkvežimis taškė balas, važiuodamas ilgu keliuku namo link. Mama užsimetė ant galvos švarkelį ir išbėgo jo pasitikti. Stefani įžiūrėjo kabinoje gražų didelį šunį: jis stebėjo, kaip meistras išlipa lauk apžiūrėti automobilio. Po kelių minučių mama, kiaurai peršlapusi, parbėgo vidun.

– Jis negali čia pataisyti, – pranešė, priebutyje gręždama švarkelį, – taigi nutemps į garažą. Turėtų greitai pataisyti.

– Ar abi tilpsim į sunkvežimį?

– Galėsi sėdėti man ant kelių.

– Mam!

– Arba aš galiu sėdėti tau ant kelių, jei taip geriau.

– Ar galiu pabūti čia?

Mama pasižiūrėjo į Stefani.

– Viena?

– Galima? Sakei, kad greit pataisys, o man dar norisi pasidairyti – vienai.

– Nežinau, Stefi…

– Prašau. Esu pasilikusi viena. Aš nieko nesugadinsiu, tikrai.

Mama nusijuokė.

– Gerai jau. Užtruksiu ne daugiau kaip valandą, gerai? Daugiausia pusantros. – Mama pakštelėjo jai į skruostą. – Jei tik ko prireiks, skambink.

Ji vėl išbėgo lauk, šmurkštelėjo į kabiną greta šuns, o tas apseilėjo jai visą veidą. Stefani akimis sekė, kaip jų velkamas automobilis tolsta, kol galiausiai pranyksta.

Likusi viena nusprendė pasidairyti. Užlipo laiptais ir patraukė tiesiai į Gordono darbo kambarį.

Jo leidėjas, Simusas T. Stypas iš Arc Light Books , tądien jiems skambino: pareiškė užuojautą ir teiravosi apie paskutinę Gordono knygą. Mama pažadėjo, kad jie išsiaiškins, ar Gordonas ją užbaigė. Jei knyga baigta, jie ją išsiųsią. Ponas Stypas degė noru, kad knyga kuo greičiau atsirastų knygynų lentynose, mat buvo tikras, kad romanas iškart paklius į perkamiausiųjų sąrašą ir ilgai jame išsilaikys. „Mirusius rašytojus gerai perka“, – pasakė, tarsi reikštų pritarimą, kad Gordonas taip gudriai rinkodariškai pasielgė.

Stefani atitraukė rašomojo stalo stalčių ir rado tvarkingai padėtą rankraštį. Atsargiai jį ištraukė ir pasidėjo ant stalo, stengdamasi nesuglamžyti. Pirmame puslapyje buvo tik pavadinimas paryškintu šriftu:

Ir ant jų liejosi tamsa

Rankraštis buvo storas, sunkus, kaip ir visos Gordono knygos. Daugumą jų buvo skaičiusi ir, jei nekreipsi dėmesio į keistoką pretenzingumą, Stefani jo kūryba patiko. Gordono pasakojimai dažniausiai būdavo apie žmones, sugebančius daryti stulbinamus ir nuostabius dalykus, ir apie keistus ir siaubingus įvykius, dėl kurių tie žmonės visados neįprastai ir šiurpiai miršta. Stefani pastebėjo, kad Gordonas sukuria stiprų ir didingą pagrindinį veikėją, o paskui per visą romaną jį žiauriai baudžia, kad išmuštų pasipūtimą, ir pabaigoje veikėjas jau nuolankus ir kaip reikiant pasimokęs. O tada Gordonas jį nužudo, dažniausiai – pačiu neoriausiu būdu. Stefani rodydavosi, jog girdi, kaip jai beskaitant Gordonas piktdžiugiškai kvatojasi.