Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

– Tai ir jūs rašytojas?

– Aš? Ne, aš nežinočiau, nuo ko pradėti. Bet aš savo rašytojiškas fantazijas išreikšdavau per Gordoną.

– Jums kyla rašytojiškų fantazijų?

– O argi ne visiems jų kyla?

– Nežinau. Nemanau.

– Ak. Tuomet aš atrodau keistokas, ar ne?

– Na, – nutęsė Stefani. – Šiek tiek .

– Gordonas vis apie tave kalbėdavo, didžiavosi savo mažąja dukterėčia. Tas tavo dėdė buvo nepaprastas žmogus. Atrodo, ir tu tokia.

– Sakote, tarsi pažinotumėte mane.

– Valia, protas, aštrus liežuvis, nepakantumas kvailiams… Primena ką nors?

– Taip. Gordoną.

– Įdomu, – ištarė vyriškis. – Nes būtent šiais žodžiais jis apibūdino tave.

Jo pirštinėti pirštai paniro į liemenės kišenę ir ištraukė puošnų kišeninį laikrodį ant dailios auksinės grandinėlės.

– O, – pasakė. – Man jau laikas. Malonu buvo susipažinti, Stefani. Sėkmės, kad ir ką nuspręstum daryti su savo gyvenimu.

– Ačiū, – nelabai rišliai padėkojo Stefani. – Ir jums sėkmės.

Pajuto, kad vyriškis nusišypsojo, nors lūpų visai nebuvo matyti. Paskui apsigręžė ir Stefani liko viena. Ji susivokė, kad negali atplėšti akių nuo tos vietos, kur jis ką tik stovėjo. Kas jis toks? Nė nesužinojo jo vardo.

Stefani pasileido prie durų ir išpuolė į koridorių, stebėdamasi, kaip jis taip mikliai pranyko. Nuskuodė laiptais žemyn, bet ir didžiuliame vestibiulyje jo nerado. Laukujes duris atvėrė kaip tik tą akimirką, kai didelis juodas automobilis apsisuko ant kelio. Nulydėjo jį nuvažiuojantį akimis, dar kelias minutėles pastovėjo, paskui nenoriai grįžo pas savo gausią giminę į svetainę ir kaip tik spėjo pamatyti, kaip Fergusas į vidinę kišenę kyštelėjo sidabrinę peleninę.

2

TESTAMENTAS

Gyvenimas Edžglėjų namuose slinko be jokių nuotykių. Mama dirbo banke, tėčiui priklausė statybų kompanija. Stefani neturėjo nei brolių, nei seserų, taigi visi buvo įpratę gyventi maloniai patogiai. Tačiau balsas tolimame pasąmonės kamputyje vis kartodavo, kad jos gyvenime turėtų būti šis tas daugiau negu vien šitai, šis tas daugiau negu vien Hagardo miestelis pajūryje. Tik Stefani niekaip negalėjo suprasti, kas tas „šis tas“.

Ji kaip tik baigė pirmą pagrindinės mokyklos klasę ir prieš akis buvo vasaros atostogos. Stefani nemėgo mokyklos. Nelengva buvo sutarti su bendraklasiais – ne todėl, kad jie nemieli, o paprasčiausiai dėl to, kad tarp jų nebuvo nieko bendra. Ir mokytojai jai nepatiko. Nepatiko, kad jie reikalauja pagarbos, kurios nenusipelnė. Stefani būdavo nesunku padaryti kas liepiama, jei tik jai pateikdavo svarų argumentą, kodėl ji privalo tai daryti.

Pirmąsias kelias atostogų dienas ji padėjo tėčiui: jo biure atsiliepdavo telefonu ir rūšiavo aplankus. Gledis, pradirbusi tėvo sekretore septynerius metus, nusprendė, kad jai jau pakaks statybų verslo, ir panoro išbandyti savo aktorinius gabumus. Stefani kaskart pasijusdavo kiek nejaukiai, kai eidavo pro šią keturiasdešimt trejų moteriškę, gatvėje modernaus šokio judesiais bandančią perteikti Faustą. Gledis šiam reikalui pati pasisiuvo kostiumą, jos manymu, simbolizuojantį vidinę Fausto kovą, ir, matyt, be jo nė neidavo į viešumą. Stefani kaip mokėdama vengdavo Gledis akių.

Jei nesidarbuodavo biure, Stefani laiką leisdavo paplūdimyje, plaukiodavo arba užsidarydavo savo kambaryje ir klausydavosi muzikos. Ji kaip tik ir buvo savo kambaryje, ieškojo mobiliojo telefono kroviklio, kai mama pasibeldė į duris ir įžengė vidun. Tebevilkėjo tamsiai po laidotuvių, o Stefani vos grįžusi namo susirišo ilgus tamsius plaukus, apsimovė įprastus džinsus ir apsiavė sportbačius.

– Skambino Gordono patikėtinis, – lyg ir stebėdamasi pranešė mama. – Nori, kad dalyvautume, kai bus skaitomas testamentas.

– O, – atsiliepė Stefani. – Kaip manai, ką mums paliko?

– Na, sužinosim ryt. Ir tu sužinosi, nes važiuosi drauge.

– Aš? – perklausė Stefani, suraukusi kaktą.

– Žinau tik, kad esi sąraše. Išvažiuojam dešimtą, gerai?

– Buvom sutarę, kad ryte padėsiu tėčiui.

– Jis paskambino Gledis, paprašė, kad padarytų paslaugą – ateitų kelioms valandoms. Ji sutiko, jei tik galės vilkėti žemės riešuto kostiumą.

Pas patikėtinį kitą rytą jie išvažiavo penkiolika po dešimtos, ketvirčiu valandos vėliau negu buvo planuota, nes Stefani tėvui punktualumas ne itin rūpėjo. Jis maklinėjo po namus, tarsi būtų ką pamiršęs ir lauktų, kol prisimins ką. Kai tik žmona jį paskubindavo, sulinksėdavo ir nusišypsodavo, ištardavo: „Einu einu“ ir, kai jau, regis, buvo belipąs pas jas į automobilį, vėl nukėblindavo šalin, apstulbusiomis akimis dairydamasis aplinkui.

– Jis tyčia taip daro, – pasakė Stefani mama; jiedvi jau prisisegusios sėdėjo automobilyje. Stebėjo, kaip tėvas tarpdury įsispraudžia į švarką, susikamšo marškinius, žengia lauk ir sustoja.

– Atrodo, tuoj čiaudės, – tarė Stefani.

– Ne, – atsiliepė mama, – jis galvoja. – Ji iškišo galvą pro langelį. – Desmondai, kas dabar?

Tėtis sutrikęs pakėlė akis.

– Man regis, kažką pamiršau.

Stefani nuo užpakalinės sėdynės palinko į priekį, pasižiūrėjo į tėtį, kažką pasakė mamai, toji linktelėjo ir vėl iškišo galvą.

– Mielasis, kur tavo batai?

Jis pasižiūrėjo į savo kojines – vieną rudą, kitą tamsiai mėlyną – ir jo niūrus veidas nušvito. Iškėlęs nykščius parodė, kad viskas gerai, ir pranyko.

– Varge tu mano, – ištarė mama, kraipydama galvą. – Ar žinai, kad kartą jis pametė prekybos centrą?

– Jis ką padarė?

– Nepasakojau? Gavo pirmą didelę sutartį. Jo kompanija puikiai pasidarbavo, ir jis vežė klientus parodyti – ir užmiršo, kur tai yra. Kone valandą suko ratais, kol galiausiai pamatė kažką pažįstama. Gal jis ir labai talentingas inžinierius, bet, patikėk manimi, atidumo teturi tiek, kiek akvariumo žuvelė. Visai ne taip, kaip Gordonas.

– Jiedu buvo ne itin panašūs, ar ne?

Mama nusišypsojo.

– Ne visados taip buvo. Kadaise viską darydavo drauge. Visi trys buvo neišskiriami.

– Ką, net ir Fergusas?

– Net ir Fergusas. Bet kai mirė jų močiutė, visi išsiskirstė kas sau. Gordonas po to susidėjo su keista kompanija.

– Kokia prasme keista?

– Ai, turbūt tik mums ji atrodė keista, – ištarė mama ir tyliai nusijuokė. – Tavo tėtis ėmėsi statybų verslo, aš mokiausi koledže, mudu buvome, tarkim, normalūs. Gordonas nenorėjo būti normalus, o jo bičiuliai buvo kažkokie šiurpūs. Nežinojom, kuo jie užsiima, tik supratom, kad tai nieko…

– Normalaus .

– Kaip tik taip. O tavo tėtį jie šiurpino labiausiai.

– Kodėl?

Tėtis išėjo lauk, jau su batais, ir uždarė duris.

– Manau, buvo daug panašesnis į Gordoną, negu jam būtų norėjęsi, – tyliai paaiškino mama, ir tada tėtis įsiropštė į mašiną.

– Tvarka, – išdidžiai tarė. – Aš pasirengęs.

Moterys stebėjo, kaip šeimos galva linkteli patenkintas savimi. Jis užsisegė saugos diržą ir pasuko raktelį. Suburzgė variklis. Stefani pamojo Džasperui, aštuonmečiam berniūkščiui tragiškomis ausimis, o tėtis tuo metu atbulas išriedėjo į gatvę, įjungė pavarą ir jie nuvažiavo, per plauką neužkliudę šiukšlių dėžės.

Nuvažiuoti iki patikėtinio biuro mieste užtruko kiek mažiau nei valandą, ir jie atvyko dvidešimt minučių pavėlavę. Girgždančiais laiptais juos nulydėjo į mažutį biurą, per šiltą, kad būtų patogu, ir su didžiuliu langu, pro kurį vėrėsi nuostabus plytų sienos vaizdas kitapus gatvės. Fergusas su Berile jau buvo čia. Savo nepasitenkinimą, kad teko laukti, išreiškė žvilgčiodami į laikrodžius ir raukydamiesi. Stefani tėvai susėdo ant likusių laisvų kėdžių, o Stefani atsistojo už jų. Patikėtinis atidžiai pasižiūrėjo į juos pro suskilusius akinius.