Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

– Dabar jau galime pradėti? – kiauktelėjo Berilė.

Patikėtinis, striukas vyriškis, pavarde ponas Fedgevikas, apimtimi ir išvaizda primenantis suprakaitavusį boulingo kamuolį, pabandė išspausti šypseną.

– Mes laukiame dar vieno asmens, – paaiškino jis, ir Fergusas išpūtė akis.

– Ko? – sukriokė jis. – Nieko daugiau nėra, esam tik mes – Gordono broliai. Kas jis toks? Čia ne kokia nors labdara, ką? Nepasitikiu labdaros organizacijomis. Jie amžinai ko nors iš tavęs tikisi.

– Čia… Čia ne labdara, – pasakė ponas Fedgevikas. – Bet jis pranešė, kad gali šiek tiek vėluoti.

– Kas pranešė? – pasiteiravo Stefani tėvas, ir patikėtinis pasižiūrėjo į priešais jį atverstą bylą.

– Labai neįprasta pavardė, – ištarė jis. – Mes laukiame pono Skeleto Maloniojo.

– Kas, velniai rautų, jis toks? – susinervino Berilė. – Pavardė kaip… Kaip… Fergusai, kaip kieno?

– Kaip prietrankos, – atšovė Fergusas ir įsmeigė akis į Fedgeviką. – Jis ne prietranka, ką?

– Tiesą sakant, nežinau, – sumurmėjo Fedgevikas, jo blanki atsiprašymo šypsena apgailėtinai pranyko nuo į jį svaidomų Ferguso ir Berilės žvilgsnių. – Bet esu tikras, kad jis tuojau pasirodys.

Fergusas susiraukė ir primerkė savo paukštiškas akytes.

– Kaip galite būti tikras?

Fedgevikas sudrebėjo, negalėdamas paaiškinti, bet tą akimirką atsivėrė durys ir vidun įžengė vyriškis rusvu paltu.

– Atsiprašau, kad vėluoju, – atsiprašė vyriškis, uždarydamas duris. – Deja, tai buvo neišvengiama.

Visi susirinkusieji spoksojo į jį, spoksojo į šaliką ir pirštines, į tamsius akinius ir styrančius papurusius plaukus. Lauke buvo šilta, tikrai oras ne toks, kad vertėtų šitaip apsimuturiuoti. Stefani geriau įsižiūrėjo į plaukus. Iš arčiau jie nebeatrodė tikri.

Patikėtinis atsikrenkštė.

– Hm, ar jūs – Skeletas Malonusis?

– Jūsų paslaugoms, – atsakė vyriškis. Stefani to balso būtų galėjusi klausytis per dienų dienas. Jos motina nepatikliai nusišypsojo sveikindamasi, o tėvas į vyriškį žvelgė sunerimęs – tokios jo išraiškos Stefani dar nebuvo mačiusi. Po minutėlės tėčio veidas išsilygino, jis mandagiai linktelėjo ir vėl įsistebeilijo į poną Fedgeviką. Fergusas su Berile tebespoksojo į poną Malonųjį.

– Kas jūsų veidui? – paklausė Berilė.

Fedgevikas vėl atsikrenkštė.

– Ką gi, eikime prie reikalo, kad jau visi susirinkome. Puiku. Gerai. Tai, suprantama, yra paskutinė Gordono Edžglėjaus valia ir testamentas, paskutinį kartą patikslintas beveik prieš metus. Gordonas buvo mano klientas pastaruosius dvidešimt metų ir per tą laiką spėjau gerai jį pažinti, todėl leiskit pareikšti jums, jo šeimai ir… ir jo draugui, giliausią, giliausią…

– Taip, taip, taip, – nutraukė jį Fergusas ir mostelėjo ranka. – Gal galėtume praleisti šitą dalį? Jau ir taip ilgai užgaišom. Pereikim prie tos dalies, kur parašyta, kas kam tenka. Kas gauna namą? Ir kas gauna vilą?

– Kam atitenka turtas? – pasiteiravo Berilė ir palinko į priekį.

– Honorarai, – neatsiliko Fergusas. – Kam atitenka honorarai už knygas?

Stefani akies krašteliu žvilgtelėjo į Skeletą Malonųjį. Jis, susikišęs rankas į kišenes, stovėjo už visų prie sienos ir žiūrėjo į patikėtinį. Na, atrodė , kad žiūri į patikėtinį: su tais tamsiais akiniais galėjo žiūrėti bet kur. Stefani akimis grįžo prie Fedgeviko. Tas nuo stalo paėmė popieriaus lapą ir ėmė skaityti.

– „Broliui Fergusui ir jo gražuolei žmonai Berilei, – perskaitė jis, ir Stefani vos ne vos užgniaužė šypseną, – palieku automobilį, laivą ir dovaną.“

Fergusas ir Berilė sumirksėjo.

– Automobilį? – perklausė Fergusas. – Laivą? Kodėl jis man palieka laivą?

– Tu negali pakęsti vandens, – su kylančio siuto gaidelėmis balse pratarė Berilė. – Tu susergi jūros liga.

– Aš tikrai susergu jūros liga, – iškošė Fergusas, – ir jis tai žino!

– Ir mes turime automobilį, – aiškino Berilė.

– Ir mes turime automobilį! – pakartojo Fergusas.

Berilė jau tiek pasislinko nuo kėdės, kad beveik užsigulė ant stalo.

– Ta dovana, – dusliai ir grėsmingai ištarė, – ar tai turtas?

Ponas Fedgevikas nervingai sukosčiojo, iš rašomojo stalo stalčiaus ištraukė dėžutę ir stumtelėjo jų link. Tiedu sužiuro į dėžutę. Ieškojo ko nors dar. Vienu metu abu siekė ją paimti, ir dabar Stefani stebėjo, kaip tiedu pliaukši vienas kitam per rankas, kol Berilei galiausiai pavyko nusičiupti dėžutę ir ji iš karto atlupo dangtelį.

– Kas ten? – cyptelėjo Fergusas. – Raktas nuo seifo? Sąskaitos numeris? Kas, kas ten? Žmon, kas ten?

Berilės veidas išblyško kaip kreida, rankos ėmė drebėti. Ji ėmė tankiai mirksėti, kad sulaikytų ašaras, tada atsuko dėžutę, kad visi matytų. Ir visi pamatė segę, maždaug butelio padėkliuko dydžio, įtupdytą ant pliušinės pagalvėlės. Fergusas stebeilijo į segę.

– Čia net brangakmenių nėra, – pridususiu balsu pasiskundė Berilė. Fergusas išsižiojo plačiai kaip išsigandusi žuvis ir atsigręžė į Fedgeviką.

– Ką dar mes gavome? – jau apimtas panikos paklausė.

Ponas Fedgevikas vėl pabandė išspausti šypseną.

– Savo, hm, savo brolio meilę?

Stefani išgirdo spiglų inkštimą ir ne iš karto suvokė, kad tą garsą skleidžia Berilė. Fedgevikas vėl susitelkė į testamentą, stengdamasis nepaisyti Ferguso ir jo žmonos svaidomų šiurpių žvilgsnių.

– „Savo geram bičiuliui ir vedliui Skeletui Maloniajam palieku patarimą. Tavo kelias yra tavo kelias, ir aš visai nenoriu tavęs paveikti, bet kartais pats didžiausias priešas, su kuriuo mums lemta susigrumti, esame mes patys, ir didžiausia kova yra prieš tamsą mumyse. Artinasi audra, ir kartais raktas nuo saugaus uosto būna paslėptas, o kartais jis yra tiesiai priešais mūsų akis.“

Stefani, kaip ir visi kiti, nukreipė akis į poną Malonųjį. Jautė, kad jis kažkuo kitoks, jautė nuo pat tos akimirkos, kai jį pamatė – jis buvo kažkoks egzotiškas, kažkoks paslaptingas, kažkoks pavojingas. O jis pats niekaip neparodė savo reakcijos, tik dar giliau panarino galvą. Nepaaiškino, ką Gordono žodžiai turėtų reikšti.

Fergusas patapšnojo žmonai per kelį.

– Matai, Berile? Automobilis, laivas, segė – dar ne taip blogai. Jis galėjo mums palikti kokį nors kvailą patarimą.

– Oi, ar nenutilsi tu? – suurzgė Berilė, ir Fergusas atsilošė.

Ponas Fedgevikas skaitė toliau:

– „Kitam savo broliui, Desmondui, šeimos laimės kūdikiui – tau aš palieku tavo žmoną. Pamaniau, kad ji tau turėtų patikti.“

Stefani pastebėjo, kaip jos tėvai susikibo rankomis ir liūdnai nusišypsojo.

– „Taigi dabar, kai tau pavyko nugvelbti mano merginą, galbūt norėtum ją nusivežti į mano vilą Prancūzijoje, kurią taip pat palieku tau.“

– Jie gauna vilą? – pašokusi nuo kėdės suriko Berilė.

– Berile, – pratarė Fergusas, – būk gera…

– Ar žinai, kiek ta vila verta? – nerimo Berilė; atrodė, ji tuoj puls Stefani tėvus. – Mums atiteko segė, o jie gavo vilą? Jie tik trise! Mes turime Kerolę ir Kristalę! Mes turim daugiau! Mums reikia daugiau vietos! Kuo jie nusipelnė vilos? – Ji sviedė į Stefani tėvus dėžutę. – Keičiamės!

– Ponia Edžglėj, prašyčiau atsisėsti, nes antraip negalėsime tęsti, – sudraudė ponas Fedgevikas, ir galų gale, po ilgo plikymo išverstomis akimis, Berilė atsisėdo.

– Dėkoju, – ištarė Fedgevikas; atrodė, kad kaip vienai dienai išgyvenimų jam jau pakanka. Jis apsilaižė lūpas, pasitaisė akinius ir vėl įbedė akis į testamentą.