Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

– Ne, – pasakė.

Ji suklykė, kai kumštis išdaužė langą ir ant kilimo pažiro šukės. Kone parvirto atbula, nes vyriškis ėmė ropštis vidun – spigino į ją degančiomis akimis, į ranką susmigusios šukės jam buvo nė motais. Kai tik viena jo koja palietė grindis, Stefani kaip kulka nėrė iš svetainės, pasileido per holą ir ėmė grabinėtis užrakto.

Iš už nugaros ją sugriebė stiprios rankos. Pakėlė, ėmė nešti atgal, ir Stefani vėl suklykė. Ji spyrė ir kulnu pataikė jam į blauzdą. Vyriškis sukriokė, paleido ją, ir Stefani apsisuko, bandydama vožti žarstekliu per veidą, bet įsibrovėlis žarsteklį sučiupo ir išlupo jai iš rankų. Viena ranka sugriebė jai už gerklės, ir Stefani negalėjo nė cyptelėti; ir kvėpuoti nebegalėjo, kol vyriškis vilko ją atgal į svetainę.

Bloškė ją į fotelį ir palinko virš jos. Kad ir kaip Stefani stengėsi, niekaip negalėjo išsivaduoti iš jo gniaužto.

– O dabar, – jo lūpos pašaipiai išsiviepė, – duok man raktą, mergyt.

Ir štai tuomet nuo vyrių buvo nublokštos laukujės durys ir į namą įsiveržė Skeletas Malonusis.

Vyriškis nusikeikė, paleido Stefani ir užsimojo žarstekliu, bet Skeletas puolė tiesiai prie jo ir vožė taip stipriai, kad Stefani pasirodė, jog įsibrovėliui galva nulėks. Vyriškis parvirto aukštielninkas, bet tuoj pat pašoko pasirengęs kitai Skeleto atakai.

Ir puolė pirmas. Abu susikibo, atbuli užvirto ant sofos ir Skeletui nukrito skrybėlė. Virš šaliko švystelėjo baltas ruoželis.

Grumdamiesi atsistojo ir vyriškis trenkė Skeletui taip, kad šio tamsūs akiniai nulėkė per visą kambarį. Skeletas pasilenkė, sugriebė vyriškį per liemenį ir trenkėsi į jį klubu. Vyriškis tėškėsi ant grindų.

Vėl ėmė plūstis, o tada prisiminė Stefani ir puolė prie jos. Stefani stryktelėjo iš fotelio, ir, nespėjus tam nenaudėliui jos nučiupti, Skeletas spyriu į kojas vėl jį parvertė. Įsilaužėlis smakru vožėsi į kavos staliuką ir stūgtelėjo iš skausmo.

– Manai, kad gali mane sustabdyti? – suklykė bandydamas atsistoti. Jo keliai atrodė netvirti. – Ar žinai, kas aš?

– Žalio supratimo neturiu, – atšovė Skeletas.

Vyriškis išspjovė kraują ir įžūliai nusišiepė.

– Na, o tave aš pažįstu, – pasigyrė. – Šeimininkas apie tave man viską papasakojo, detektyve, ir tau teks pasistengti kur kas labiau, kad mane sustabdytum.

Skeletas gūžtelėjo pečiais, ir Stefani apstulbusi stebėjo, kaip jo rankoje suliepsnoja ugnies kamuolys. Skeletas metė kamuolį ir nenaudėlį staiga prarijo liepsna. Bet, užuot ėmęs klykti, tas tik atlošė galvą ir griausmingai nusikvatojo. Liepsna kad ir apėmė jį, bet nenudegino.

– Dar! – kvatojosi jis. – Duok dar!

– Jei prašai.

Ir tada Skeletas iš švarko kišenės išsitraukė senovišką pistoletą ir iššovė; ginklas nuo atatrankos šoktelėjo. Kulka kliudė vyrui petį ir tas sukliko, paskui pabandė sprukti ir suklupo. Nugūžino durų link vis pasilenkdamas ir puldinėdamas į šalis, kad vėl į jį nepataikytų; liepsnų apakintas, pakeliui trenkėsi į sieną.

Ir tada dingo.

Stefani spoksojo į duris, bandydama suvokti tai, kas neįmanoma.

– Na, – pratarė Skeletas, – ne kasdien tokių dalykų nutinka.

Stefani atsigręžė. Nebebuvo skrybėlės, drauge nebeliko ir plaukų. Visoje toje maišalynėje ji tepastebėjo baltutėlį viršugalvį, taigi dabar tikėjosi išvysti gal kokį pliką albinosą. Bet ne. Be tamsių akinių, su nukarusiu šaliku nebebuvo kas paneigtų, jog nėra kūno, nėra odos, nėra akių, nėra veido.

Vietoj galvos – kaukolė.

4

SLAPTAS KARAS

Skeletas pasidėjo ginklą ir išėjo į vestibiulį. Išlindo lauk ir apsidairė tamsoje. Patenkintas, kad niekur aplink netyko žmogiškų ugninių kamuolių, grįžo vidun ir stenėdamas nuo įtampos pakėlė nuo grindų duris. Nuvairavo jas į vietą ir atrėmė į staktą. Tada truktelėjo pečiais ir nužingsniavo atgal į svetainę, kur Stefani stovėjo kaip įkasta ir spoksojo į jį.

– Atsiprašau dėl durų.

Stefani spoksojo.

– Sumokėsiu už remontą.

Stefani spoksojo.

– Durys tai geros. Tvirtos.

Supratęs, kad Stefani neįstengia nieko daugiau, tik spoksoti, vėl gūžtelėjo pečiais, nusivilko paltą, tvarkingai perlenkė ir pakabino ant kėdės atlošo. Nuėjo prie išdaužto lango ir ėmėsi rinkti šukes.

Dabar, kai Skeletas buvo be palto, Stefani pamatė, koks jis iš tiesų liesas. Kostiumas, nors ir puikiai pasiūtas, kabojo ant jo kaip maišas. Ji žiūrėjo, kaip Skeletas renka stiklus, ir pastebėjo tarp marškinių rankovės ir pirštinės suboluojant kaulą. Jis atsistojo, pasižiūrėjo į Stefani.

– Kur man suberti visus šituos stiklus?

– Nežinau, – tyliai atsakė Stefani. – Jūs – griaučiai?

– Tikrai taip, – patvirtino jis. – Gordonas prie kiemo durų laikydavo šiukšliadėžę su ratukais. Į ją sukrauti?

Stefani linktelėjo.

– Taip, gerai, – tepasakė ir akimis išlydėjo Skeletą pilnu glėbiu šukių. Visą gyvenimą ji ilgėjosi ko nors daugiau, ko nors, kas išplėštų iš nuobodaus įprastinio pasaulio, ir štai dabar, kai tai, regis, taip iš tiesų nutiko, ji žalio supratimo neturėjo, ką daryti. Klausimai galvoje grūdosi vienas per kitą, kiekvienas veržėsi būti pirmas. Daug klausimų.

Grįžo Skeletas ir ji paklausė:

– Radote?

– Taip, radau. Ten, kur visada būdavo.

– Tai gerai.

Stefani pamanė, kad jei klausimai būtų žmonės, jie spoksotų dabar į ją tiesiog negalėdami patikėti. Ji pabandė rišliai suregzti mintį.

– Ar pasakei jam savo vardą? – pasiteiravo Skeletas.

– Ką?

– Vardą. Ar pasakei?

– A, ne…

– Gerai. Kai žinai kieno nors pavardę, gali jį valdyti. Bet net ir vardo, net ir Stefani, būtų užtekę.

– Kam užtekę?

– Paveikti tave, priversti daryti ko jis paprašys. Jei žinai vardą ir žinai, ką su juo veikti, kartais nieko daugiau ir nereikia. Šiurpu, ar ne?

– Kas čia darosi? – paklausė Stefani. – Kas jis? Ko jis norėjo? O jūs kas toks?

– Aš esu aš, – atsakė Skeletas, paėmė skrybėlę, peruką ir padėjo ant stalo greta. – O jis – aš nežinau, kas jis toks, niekada nesu jo matęs.

– Jūs jį nušovėte.

– Tikrai taip.

– Ir metėte į jį ugnį.

– Mečiau.

Stefani pakirto kojas, galvoje pasidarė tuščia.

– Pone Malonusis, jūs skeletas.

– A, taip, grįžtam prie dalyko esmės. Taip. Aš, kaip tu sakai, esu skeletas. Toks esu jau daug metų.

– Ar aš kraustausi iš proto?

– Tikiuosi, ne.

– Tai jūs tikras? Iš tikrųjų egzistuojate?

– Matyt.

– Norite pasakyti, kad nesate tikras, egzistuojate ar ne?

– Esu visiškai tuo tikras. Noriu pasakyti, jog galiu klysti. Galiu būti kokia nors šiurpi haliucinacija, mano fantazijos vaisius.

– Galite būti savo paties fantazijos vaisius?

– Ir keistesnių dalykų yra nutikę. Ir vis nutinka – bauginamai reguliariai.

– Absurdas kažkoks.

Skeletas savo pirštinėtas rankas susikišo į kišenes ir pakreipė galvą. Akių obuolių neturėjo, taigi sunku buvo suprasti, žiūri į ją ar ne.

– Žinai, mes su tavo dėde susipažinom panašiom aplinkybėm. Na, šiek tiek panašiom. Bet jis buvo girtas. Ir mudu buvome bare. Jis apvėmė man batus. Ko gero, aplinkybės nebuvo visiškai tokios pačios, bet abiem atvejais buvo susitikimas, taigi… Ką noriu pasakyti – jis buvo įkliuvęs į bėdą, o aš ištiesiau jam pagalbos ranką ir mudu tapome gerais draugais. Gerais, labai gerais draugais. – Jis pakreipė galvą. – Atrodai taip, tarsi tuoj nualpsi.