Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

Stefani paėmė antraštinį puslapį ir apverstą padėjo greta rankraščio. Pradėjo skaityti. Ketino tik užmesti akį, tačiau netrukus jau rijo žodį po žodžio, užmiršusi girgždantį seną namą ir lietų už lango.

Stefani net pašoko, kai suskambo jos mobilusis. Skaitė dvi valandas. Ji paspaudė mygtuką „atsiliepti“ ir pakėlė telefoną prie ausies.

– Labas, mažute, – pasigirdo mamos balsas. – Kaip einasi?

– Viskas gerai, – atsakė Stefani. – Skaitau.

– Juk ne vieną iš Gordono knygų, ką? Stefi, jis rašo apie šiurpias pabaisas ir visokius baisūnus, apie tai, kaip blogi žmonės krečia klaikiausias niekšybes. Sapnuosi košmarus.

– Ne, mam, aš… Aš skaitau žodyną.

Net ir trumputė tyla kitapus buvo skeptiška.

– Žodyną? – pakartojo mama. – Tikrai?

– Aha, – patvirtino Stefani. – Ar žinojai, kad yra toks žodis kupėti ?

– Žinai, tu keistesnė ir už tėtį.

– Nujaučiu… Tai ar jau pataisė mašiną?

– Ne, todėl ir skambinu. Niekaip nepataiso, o kelias iki pat tavęs užlietas. Pavažiuosiu taksi kiek galima, o tada žiūrėsiu, gal kaip nors atbrisiu. Užtruksiu dar bent dvi valandas.

Stefani pajuto progą. Nuo pat mažumės mieliau būdavo viena negu draugėje, o praleisti ištisą naktį be tėvų jai dar nebuvo tekę. Laisvės skonis kone gnaibė liežuvį.

– Mam, viskas gerai, nevažiuok. Man čia patinka.

– Jokiais būdais nepaliksiu tavęs vienos svetimuose namuose.

– Namai ne svetimi – jie Gordono, ir viskas čia gerai. Nėra reikalo tau trenktis čionai šįvakar – pila kaip iš kibiro.

– Mažute, ilgai netrukčiau.

– Užtruktum amžinybę. Kur patvinę?

Motina patylėjo.

– Prie tilto.

– Prie tilto? Ir tu nori eiti pėsčia nuo tilto iki čia?

– Jei žingsniuočiau spėriai…

– Mam, nekvailiok. Tegu tėtis atvažiuoja tavęs paimti.

– Zuikeli, ar tikrai?

– Man patinka čia, tikrai patinka. Gerai?

– Ką gi, gerai, – nenoriai pasidavė mama. – Atvažiuosiu tavęs iš pat ryto. Mačiau, spintelėse yra šio to valgomo, jei išalksi, pasiieškok ko nors.

– Gerai. Iki rytdienos.

– Skambink, jei ko reikės arba jei pasidarys liūdna.

– Skambinsiu. Labanakt, mama.

– Myliu tave.

– Žinau.

Stefani baigė pokalbį ir nusišypsojo. Telefoną kyštelėjo atgal į švarkelio kišenę, susikrovė kojas ant stalo, patogiai įsitaisė krėsle ir vėl ėmėsi rankraščio.

Kai pakėlė akis, nustebo, kad jau beveik vidurnaktis ir nebelyja. Jei dabar būtų namie, jau gulėtų lovoje. Stefani sumirksėjo – skaudėjo akis. Pakilo nuo stalo ir nusileido laiptais į virtuvę. Nepaisant viso savo turto, sėkmingos karjeros ir ekstravagantiškų polinkių, Gordonas, laimei, maisto požiūriu buvo normalus žmogus. Duona buvo sužiedėjusi, vaisiai mažumą pernokę, tačiau buvo sausainių ir javainių, pienas šaldytuve dar ir rytoj bus tinkamas gerti. Stefani pasiėmė užkąsti, nupėdino į svetainę ir įsijungė televizorių. Atsisėdo ant sofos ir kaip tik buvo jaukiai beįsitaisanti, bet suskambėjo namų telefonas.

Stefani pasižiūrėjo į telefono aparatą, kūpsantį ant staliuko prie pat jos alkūnės. Kas galėtų skambinti? Niekas, kas žino, kad Gordonas mirė, neskambintų, nes žino, kad jis miręs, o jai visai nesinorėjo pranešti žinią tam, kas nežino. Galėtų būti jos tėvai, bet kodėl skambina ne mobiliuoju?

Nusprendusi, kad jos, kaip naujosios namų savininkės, pareiga atsiliepti telefonu, Stefani pakėlė ragelį prie ausies.

– Klausau.

Tyla.

– Klausau? – pakartojo Stefani.

– Kas čia? – paklausė vyriškas balsas.

– Atleiskite, – ištarė Stefani, – o su kuo norėtumėte kalbėti?

– Kas čia? – jau suirzęs pakartojo balsas.

– Jei ieškote Gordono Edžglėjaus, – pradėjo Stefani, – deja, jis…

– Aš žinau, kad Edžglėjus mirė, – drėbė vyriškis. – Tu kas tokia? Kuo vardu?

Stefani dvejojo.

– Kam jums reikia žinoti? – pasiteiravo.

– Ką veiki tame name? Kodėl tu jo name?

– Jei norėtumėte paskambinti rytoj…

– Aš nenoriu , supratai? Paklausyk, mergyt, jei suknisi mano šeimininko planus, jis bus labai nepatenkintas , o tu tikrai nenori, kad jis būtų nepatenkintas, supratai? Sakyk, kas tu tokia!

Stefani pajuto, kad dreba rankos. Ji pasistengė nusiraminti ir netrukus sutrikimą pakeitė pyktis.

– Ne jūsų reikalas, kuo aš vardu, – pareiškė. – Jei norite pasikalbėti, paskambinkite rytoj tinkamu metu.

– Nekalbėk šitaip su manimi, – sušnypštė vyras.

– Labanakt, – ryžtingai ištarė Stefani.

– Nekalbėk su manimi kaip…

Tačiau Stefani jau padėjo telefono ragelį. Staiga sumanymas praleisti čia visą naktį pasirodė nebe toks patrauklus. Ji pasvarstė, ar nevertėtų paskambinti tėvams, bet sudraudė save, kad nebūtų tokia vaikiška. „Nėra ko jų jaudinti, – mąstė sau. – Nėra ko jų jaudinti dėl kažkokio…“

Kažkas ėmė daužyti į laukujes duris.

– Atidaryk! – tarp dūžių girdėjosi vyro balsas.

Stefani pašoko ir įsižiūrėjo į holą už svetainės. Už matinio laukujų durų stiklo judėjo tamsus siluetas.

– Atidaryk, kad tave kur galas!

Stefani besidaužančia širdimi atsitraukė prie židinio. Jis žino, kad ji čia, nėra prasmės apsimetinėti, kad jos nėra, bet gal, jeigu ji tupės kaip pelė po šluota, jis pasiduos ir nueis šalin.

Vyras plūdosi ir dabar jau taip stipriai daužė, kad durys net traškėjo nuo smūgių.

– Palikit mane ramybėje! – šūktelėjo Stefani.

– Atidaryk!

– Ne! – sušuko ji. Jai patiko šaukti – taip nebuvo justi jos baimės. – Kviečiu policiją! Tuoj pat kviečiu policiją!

Trankymasis tučtuojau liovėsi ir Stefani pamatė, kad siluetas atsitraukė nuo durų. Ar tikrai? Ar nubaidė jį? Stefani pagalvojo apie duris iš kiemo pusės – ar užrakintos? Aišku, užrakintos… Turi būti užrakintos. Bet tikra ji nebuvo, nebuvo įsitikinusi. Stefani čiupo iš židinio žarsteklį ir jau siekė telefono, kai pabeldė į langą greta.

Stefani klyktelėjo ir atšoko. Užuolaidos buvo atitrauktos, už lango tamsu nors į akį durk. Nieko nematyti.

– Tu čia viena? – pasigirdo balsas. Dabar jis erzinosi, žaidė su ja.

– Eik šalin, – garsiai paliepė Stefani ir žarsteklį iškėlė taip, kad anas matytų. Išgirdo, kad vyriškis nusijuokė.

– Ir ką tu su juo darysi? – pasiteiravo.

– Suknežinsiu tau makaulę! – išrėkė Stefani, sprogdama ir iš baimės, ir iš įsiūčio. Tas vėl nusijuokė.

– Aš tenoriu įeiti, – pasakė. – Atidaryk duris, mergyt. Įsileisk mane.

– Policija jau atvažiuoja, – pagąsdino Stefani.

– Melagė.

Ji vis taip pat nieko neįžiūrėjo už lango, o jam viskas buvo kaip ant delno. Stefani žengtelėjo prie telefono ir čiupo ragelį.

– Nedaryk to, – pasigirdo balsas.

– Kviečiu policiją.

– Kelias uždarytas, mergyt. Iškviesi juos, o aš išlaušiu duris ir pribaigsiu tave kur kas anksčiau, negu jie sugebės čia atkakti.

Baimė peraugo į siaubą ir Stefani suakmenėjo. Tuoj pravirks. Juto, kaip kaupiasi ašaros. Daug metų nebuvo verkusi.

– Ko tu nori? – ištarė tamsai. – Kam tau vidun?

– Aš čia niekuo dėtas, mergyt. Mane tiesiog atsiuntė kai ko paimti. Įsileisk mane. Pasidairysiu, pasiimsiu ko atėjęs ir išeisiu. Pažadu , nė plaukelis nenukris nuo tavo dailios galvelės. O dabar tučtuojau atidaryk duris.

Stefani suėmė žarsteklį abiem rankom ir papurtė galvą. Dabar ji verkė, ašaros ritosi skruostais.