Сара Шепард: Viskas tobula

Tačiau tada ji fone išgirdo kažkieno balsą.

– Ar viskas gerai, Baironai?

Arija pasišiaušė. Meriditė .

– Grįšiu po minutės, – atsakė jai Baironas.

Arija susinervino. Po minutės? Tai ir viskas, kiek jis ketino skirti šiam pokalbiui? Telefone vėl aiškiai suskambo Bairono balsas:

– Arija? Taigi... kas nutiko?

– Nesvarbu, – šaltai atsakė Arija. – Grįžk į lovą ar ką tu ten veiki.

– Arija... – pradėjo Baironas.

– Rimtai, eik, – tvirtai nutraukė jį Arija. – Užmiršk, kad skambinau.

Ji spustelėjo mygtuką „Baigti“ ir padėjo galvą ant stalo. Ji mėgino giliai įkvėpti ir iškvėpti, galvodama ką nors ramaus, pavyzdžiui, apie vandenyną, važiavimą dviračiu ar šaliko mezgimą.

Po kelių minučių ji apsižvalgė ir suprato užkandinėje likusi visiškai viena. Apiplyšusios, nublukusios kėdutės prie baro buvo laisvos, visi stalai nušluostyti ir tušti. Du kavinukai už baro stovėjo ant šildyklės, kasos aparato ekranėlyje vis dar švytėjo „Sveiki atvykę“, bet visos padavėjos ir virėjai buvo išnykę. Tai priminė siaubo filmą, kuriame pagrindinis veikėjas galiausiai pamato, kad visi negyvi.

„Elės žudikas arčiau, nei tu manai.“

Kodėl E tiesiog nepasako jai, kas tas žudikas? Ją jau pykino nuo šio Skūbio Dū žaidimo. Arija prisiminė savo sapną, kai išblyškusi, vaiduokliška Elė atsistojo priešais kamerą. „Žiūrėk atidžiau! – šaukė ji. – Tai tiesiai prieš tave! Visiškai čia pat!“ Tačiau kas buvo čia pat? Ką Arija pražiopsojo?

Iš už baro išlindo padavėja su apgamu ir pamatė Ariją.

– Gal norėtum gabalėlio pyrago? Obuolinio, gaminto namuose?

– G-gerai, – sumikčiojo Arija.

Padavėja plačia šlaunimi atsirėmė į vieną iš rožinių baro kėdžių. Jos plaukai buvo juodi ir garbanoti, atrodė nuolat drėgni.

– Ar girdėjai apie sėlintoją?

– Aha, – atsakė Arija.

– Žinai, ką aš girdėjau? – pasakė padavėja. – Tai turtingų tėvų vaikas. – Kadangi Arija nieko neatsakė, ji nuėjo valyti ir taip jau švaraus stalo.

Arija keletą sykių sumirksėjo. „Žiūrėk atidžiau“, – sakė Elė. Ji pasilenkė prie savo krepšio ir ištraukė nešiojamąjį kompiuterį. Reikėjo kiek luktelėti, kol jis pasikrovė, o dar ilgiau Arija užtruko ieškodama senų vaizdo įrašų aplanko. Ji jau seniai jų neieškojo. Kai pagaliau juos iškapstė, suprato, kad įrašai pavadinti labai netvarkingai. Jų pavadinimai buvo, pavyzdžiui, „Mes penkiese, Nr. 1“, arba „Elė ir aš, Nr. 6“, o datos žymėjo dienas, kada įrašai buvo peržiūrėti, o ne sukurti. Ji nenumanė, kaip surasti televizijai nutekintą įrašą... nebent peržiūrėtų juos visus iš eilės.

Ji spustelėjo pirmą pasitaikiusį įrašą, pavadintą „Miau!“. Arija, Elė ir kitos mergaitės buvo Elės miegamajame. Jos vargo mėgindamos Elės Himalajų katę Šarlotę aprengti rankomis megztu megztuku, visos kikeno, kišdamos katės letenas pro rankovėms paliktas skyles.

Ji peržiūrėjo kitą įrašą, pavadintą „Ginčas Nr. 5“, bet ir tai buvo kas kita, nei ji tikėjosi, – ji, Elė ir kitos mergaitės gamino šokoladinius sausainius ir Hanos virtuvėje pradėjo mėtytis sausainių tešla. Dar kitame įraše jos žaidė stalo futbolą Spenserės rūsyje.

Kai Arija spustelėjo naują įrašą, kuris buvo pavadintas tiesiog „DQ“, ji pastebėjo kažką įdomaus.

Iš Elės šukuosenos ir jų visų naujų vasarinių drabužių buvo galima spėti, kad įrašas sukurtas apytikriai likus mėnesiui iki Elės dingimo. Arijos kamera fiksavo Haną, rekordiniu greičiu kemšančią į save milžinišką ledų porciją. Fone ji išgirdo Elę, kuri pradėjo žiaukčioti. Hana liovėsi valgiusi ir staiga išbalo. Kažkur tolumoje Elė sukikeno. Niekas daugiau to nepastebėjo.

Ariją persmelkė keistas pojūtis. Ji girdėjo gandų, kad Hanai kildavo bėdų dėl bulimijos. Buvo panašu, kad E – ir Elė – žinojo apie tai.

Ji spragtelėjo kitą įrašą. Jos junginėjo TV kanalus Emilijos namuose. Elė stabtelėjo prie reportažo iš gėjų parado, vykusio išvakarėse Filadelfijoje. Ji reikšmingai žvilgtelėjo į Emiliją ir išsiviepė. „Atrodo juokingai, ar ne, Em?“ – Emilija išraudo ir užsitraukė ant galvos savo palaidinės gobtuvą. Kitos merginos visiškai nekreipė į tai dėmesio.

Ir dar vienas. Šis įrašas buvo tik šešiolikos sekundžių trukmės. Jos visos drybsojo prie Spenserės baseino. Visos buvo su didžiuliais „Gucci“ akiniais nuo saulės – na, Emilija ir Arija turėjo tik kopijas. Elė atsisėdo ir pažvelgė per akinių viršų. „Ei, Arija, – staiga leptelėjo jinai. – Ką tavo tėtis daro, jeigu, pavyzdžiui, jo paskaitas lanko seksualios studentės?“

Įrašas nutrūko. Arija prisiminė tą dieną – tai buvo netrukus po to, kai jos su Ele užklupo Baironą ir Meriditę besibučiuojančius Bairono automobilyje, ir Elė ėmė švaistytis užuominomis, kad ji ketina apie tai papasakoti visiems.

Elė tikrai žinojo visas jų paslaptis ir dėl to nuolat jas visas erzindavo. Tai vykdavo visų akivaizdoje, o jos to nesuprasdavo. Elė žinojo viską. Apie jas visas. O dabar tai žinojo ir E.

Išskyrus... o kokia buvo Spenserės paslaptis?

Arija spustelėjo dar vieną įrašą. Pagaliau ji pamatė pažįstamą sceną. Ten buvo Spenserė, sėdinti ant sofos su karūna ant galvos. „Ar norit paskaityti jos žinutes?“ – Ji parodė į Elės „LG“ telefoną, gulintį tarp dviejų sofos pagalvėlių.

Spenserė atlenkė Elės telefoną. „Užrakintas.“

„Ar žinot slaptažodį?“ – išgirdo savo balsą Arija.

„Pamėginkim jos gimimo dieną“, – sušnabždėjo Hana.

„Ar jūs tikrinote mano telefoną?“ – riktelėjo Elė.

Telefonas tarkštelėjo į grindis. Ir tada pro šalį praėjo vyresnioji Spenserės sesuo Melisa ir jos vaikinas Ijanas. Abu jie nusišypsojo į objektyvą. „Sveikutės, merginos, – pasakė Ijanas. – Kaip sekasi?“

Spenserė tankiai sumirksėjo. Elė atrodė nuobodžiaujanti. Kamera priartino jos veidą, o paskui nuslydo prie telefono.

– Ak, tai tas vaizdo įrašas, kurį mačiau per žinias, – pasigirdo balsas Arijai už nugaros. Į barą atsirėmusi padavėja dildė savo nagus su „Tweety Bird“ nagų dilde.

Arija sustabdė įrašą ir atsisuko į ją.

– Atsiprašau?

Padavėja išraudo.

– Oi. Kai žmogus štai taip miršta, neatsispiriu nuodėmei pasiklausyti svetimų pokalbių. Nenorėjau žiūrėti į tavo kompiuterį. Ir vis dėlto vargšas vaikinas.

Arija pašnairavo į ją. Ji tik dabar pastebėjo, kad padavėjos atlape ant kortelės užrašytas vardas yra Elison. Lygiai toks pat.

– Koks vargšas vaikinas? – paklausė ji.

Elison parodė į ekraną.

– Niekas nekalba apie jos vaikiną. Juk jis turėjo būti labai sukrėstas.

Arija suglumusi žiūrėjo į ekraną. Ji bakstelėjo į sustingusį Ijano atvaizdą.

– Tai ne jos vaikinas. Jis draugavo su mergina, kuri virtuvėje. Jos čia nesimato.

– Ne? – Elison gūžtelėjo ir vėl ėmė valyti prekystalį. – Kadangi jie taip sėdi... aš ir pamaniau.

Arija nežinojo, ką sakyti. Sutrikusi ji įjungė įrašą nuo pradžių. Ji ir jos draugės stengiasi įsilaužti į Elės telefoną, Elė sugrįžta, Melisa ir Ijanas nusišypso, kinematografinis kadras su uždarytu telefonu, pabaiga.

Ji dar sykį nuo pradžių įjungė įrašą, tiktai dabar jau sulėtinusi. Spenserė lėtai pasitaiso karūną. Elės telefonas prašliaužia ekranu. Grįžta Elė, visos išraiškos lėtos ir iškreiptos. Užuot pranėrusi pro šalį, Melisa vos velkasi. Staiga ji kažką pastebėjo ekrano kampe: nedidelė, liauna ranka. Elės ranka. Ir tada artėja kita ranka. Stambesnė ir raumeningesnė. Ji dar labiau sulėtino kadro greitį. Didelė ranka ir maža ranka susiliečia. Ir susikimba mažaisiais piršteliais.