Сара Шепард: Viskas tobula

Galiausiai jiedu gulėjo ant sofos, Lukas palinko virš jos, jo rankos glostė nuogą merginos pilvą. Jis nusivilko marškinėlius ir prisiglaudė prie jos krūtinės. Kurį laiką jie gulėjo nejudėdami ir nekalbėdami. Hanos žvilgsnis slydo knygų nugarėlėmis, per šachmatų rinkinius ir rašytojų biustus. Staiga ji atsisėdo.

Kažkas žiūrėjo pro langą.

– Lukai! – Ji parodė į juodą figūrą, judančią prie šoninių durų.

– Nepanikuok, – pasakė Lukas, nulipo nuo sofos ir nuslinko prie lango. Krūmai sujudėjo. Paskui subarškėjo durų spyna. Hana stvėrė Luką už rankos.

Ten buvo E.

– Lukai...

– Šaaa. – Dar sykį barkštelėjo. Kažkas atrakino duris. Ir įėjo į vidų. Lukas nuleido galvą ir įsiklausė. Dabar jau iš koridoriaus pasigirdo žingsniai. Hana žengtelėjo atgal. Girgžtelėjo grindys. Žingsniai artėjo.

– Sveiki? – Jis stvėrė marškinėlius ir užsivilko juos atvirkščiai. – Kas čia?

Niekas neatsakė. Tik dar garsiau sugirgždėjo grindys. Ir siena peršliaužė šešėlis.

Hana apsižvalgė ir pagriebė sunkiausią daiktą, koks pasitaikė po ranka – tai buvo 1972-ųjų „Ūkininko kalendorius“. Staiga įsijungė šviesa. Hana riktelėjo ir iškėlė kalendorių virš galvos. Priešais juos stovėjo pagyvenęs barzdotas vyras. Jis buvo su nedidukais akiniais vieliniu rėmu ir vilkėjo velvetinį švarką, o rankas laikė iškėlęs virš galvos, tarsi pasiduodamas.

– Aš iš istorijos fakulteto! – suburbėjo pagyvenęs vyras. – Negalėjau užmigti. Atėjau čia paskaityti... – Jis keistai pasižiūrėjo į Haną. Hana suprato, kad Luko megztinio, kuriuo ji vilkėjo, kaklas persisuko į šoną ir apnuogino jos petį.

Hanos širdis ėmė rimti. Ji padėjo knygą ant stalo.

– Atsiprašau, – pasakė ji. – Aš pamaniau...

– Geriau jau eikime iš čia. – Lukas šonu praėjo pro vyrą ir trūktelėjo Haną už rankos šoninių durų link. Kai jie jau buvo prie metalinių pastato vartų, abu pratrūko juoktis.

– Ar matei to bičo veidą? – šūktelėjo jisai. – Jis buvo per­sigandęs!

Hana norėjo juoktis kartu, bet jautėsi per daug sukrėsta.

– Mums reiktų eiti, – sušnabždėjo jinai virpančiu balsu. – Noriu namo.

Lukas palydėjo Haną ligi Monos vakarėlio patarnautojo. Ji padavė patarnautojui bilietą, ir kai jis atvarė jos „Prius“, paprašė Luką apžiūrėti automobilį, ar niekas nesislepia ant galinės sėdynės. Kai ji saugi, užsišovusi duris jau sėdėjo viduje, Lukas patapšnojo delnu per stiklą ir vien tik lūpomis ištarė, kad rytoj jai paskambinsiąs. Hana žiūrėjo į jį nueinantį, jausdamasi susijaudinusi ir siaubingai suglumusi.

Ji ėmė leistis žemyn įviju planetariumo įvažiavimo keliuku. Apytikriai kas dvidešimt pėdų plakatai skelbė apie naują parodą. Ant visų buvo užrašyta didysis sprogimas. Ten buvo ir visatos sprogimo vaizdas.

Kai pyptelėjo Hanos mobilusis, ji taip stipriai krūptelėjo, kad vos neišslydo iš saugos diržo. Ji sustojo autobuso stotelėje ir virpančiais pirštais iš krepšio išsitraukė telefoną. Buvo gauta nauja žinutė.

Oi, ko gero, tai nebuvo riebalų nusiurbimas! Netikėk viskuo, ką išgirsti! – E

Hana apsižvalgė. Gatvėje prie planetariumo buvo ramu. Seni namai stovėjo arti vienas kito, ir gatvėje nesimatė nė gyvos dvasios. Pūstelėjęs vėjelis sujudino vėliavą ant stiebo prie seno Viktorijos stiliaus namo, o iš išpjaustyto moliūgo formos krepšio, stovinčio pievelėje priešais, pakilo keletas sudžiūvusių lapų.

Hana vėl žvilgtelėjo į žinutę. Keista. Paskutinis E tekstas buvo išsiųstas ne nežinomo adresanto kaip įprastai, bet turėjo numerį. Ir skaičius 610 – tai Rouzvudo zonos kodas.

Numeris atrodė pažįstamas, nors Hana niekada neįsimindavo numerių – ji įsigijo mobilųjį telefoną septintoje klasėje ir nuo tada pasikliovė trumpuoju rinkimu. Bet šis numeris...

Hana stvėrėsi ranka sau už burnos.

– O Dieve, – sušnabždėjo ji ir dar sykį žvilgtelėjo į numerį. Nejaugi taip iš tikro gali būti?

Dabar jau tikrai žinojo, kas yra E.

34

Tai tiesiai priešais tave

– Dar kavos? – paklausė kepta vištiena kvepianti padavėja su dideliu apgamu ant smakro. Ji sukinėjosi aplink Ariją ir mojavo kavinuku.

Arija žvilgtelėjo į savo beveik tuščią puodelį. Ko gero, jos tėvai pasakytų, kad ši kava pilna kancerogenų, bet iš kurgi jie žino?

– Žinoma, – atsakė ji.

Štai kuo viskas baigėsi. Arija sėdėjo užkandinėje Senajame Holyje, netoli Ezros namų, su visomis savo materialinėmis gėrybėmis, sukrautomis aplink ją: su savo nešiojamuoju kompiuteriu, dviračiu, drabužiais, knygomis. Ji neturėjo kur eiti. Nei pas Šoną, nei pas Ezrą, nei į savo namus. Pigi užkandinė buvo vienintelė vieta, veikianti ligi šiol, išskyrus visą parą atidarytą „Taco Bell“, kur nuolat trindavosi marihuanos rūkytojai.

Ji žiūrėjo į savo „Treo“, svarstydama, ką pasirinkti. Galiausiai surinko namų numerį. Telefonas suskambo šešis sykius, kol įsijungė atsakiklis.

– Ačiū, kad skambinate Montgomeriams, – atsiliepė džiugus Elos balsas. – Dabar mūsų nėra namie...

Dėl Dievo meilės. Kur, po galais, šeštadienį po vidurnakčio galėtų būti Ela?

– Mama, atsiliepk, – pasakė Arija, kai pasigirdo atsakiklio signalas. – Žinau, kad tu namie. – Nieko, tyla. Ji atsiduso. – Klausyk. Man reikia šią naktį grįžti namo. Aš susipykau su vaikinu. Neturiu kur nakvot. Sėdžiu kaip benamė užkandinėje.

Ji nutilo ir luktelėjo, kol atsilieps Ela. Bet ji neatsiliepė. Arija įsivaizdavo ją stovinčią prie telefono ir klausančią. O gal ji net nesiklausė. Galbūt išgirdo Arijos balsą ir užlipo laiptais atgal į miegamąjį.

– Mama, man gresia pavojus, – maldavo ji. – Negaliu dabar paaiškinti koks, bet aš... Aš bijau, kad man gali kas nors atsitikti.

Pypt. Atsakiklio įrašui skirtas laikas baigėsi ir nutraukė ją. Arija paleido iš rankos telefoną ir jis barkštelėjo į plastikinį stalviršį. Ji galėjo dar sykį paskambinti, bet kas iš to? Kone girdėjo motinos balsą: „Aš net negaliu į tave žiūrėti.“

Kai ką sumąsčiusi ji pakėlė galvą. Vėl lėtai paėmė telefoną ir ėmė peržiūrinėti žinutes. Bairono žinutė su jo numeriu buvo neištrinta. Ji giliai įkvėpė ir paspaudė numerį. Baironas atsiliepė mieguistu balsu.

– Čia Arija, – tyliai ištarė ji.

– Arija? – pakartojo Baironas. Jis atrodė suglumęs. – Regis, dabar antra valanda nakties.

– Žinau. – Automatinis užkandinės patefonas pakeitė plokštelę. Padavėja iš vieno kečupo butelio perpylė likutį į kitą. Paskutiniai užkandinėje dar buvę žmonės pakilo iš savo vietų, atsisveikindami pamojavo padavėjoms ir išėjo pro duris. Skambtelėjo užkandinės varpelis.

Baironas pagaliau prabilo.

– Ką gi, smagu tave girdėti.

Arija pritraukė kelius prie krūtinės. Ji norėjo jam pasakyti, kad jis viską sugadino, liepdamas jai saugoti paslaptį, bet jautėsi per daug išsekusi bartis. Kita vertus... širdies gilumoje ji pasiilgo Bairono. Baironas buvo jos tėtis, vienintelis tėtis pasaulyje. Jis nubloškė gyvatę, iššliaužusią ant takelio priešais Ariją, kai jie pėsčiomis žygiavo per Didįjį Kanjoną. Jis ėjo pasikalbėti su Arijos penktos klasės dailės mokytoju Kaningamu, kuris parašė Arijai neigiamą pažymį už autoportretą, nes ji nupiešė save su žaliais žvynais ir dvišakiu liežuviu. „Tavo mokytojas paprasčiausiai nesupranta postmodernaus ekspresionizmo“, – pasakė Baironas vilkdamasis paltą prieš pokalbį su mokytoju. Baironas pakeldavo ją, persimesdavo per petį, nunešdavo į lovą ir ten apkamšydavo. Arija ilgėjosi tų laikų. Labai ilgėjosi. Ji norėjo pasakyti jam, kad jai gresia pavojus. Ir norėjo iš jo išgirsti: „Aš tave apsaugosiu.“ Juk jis galėtų, ar ne?