Кэролайн Черри - Goblinų veidrodis

— Aš tai sapnavau, — tarė jis. — Mačiau veidrodyje savo brolį. Mačiau jį tokių kaip tu goblinų kompanijoje. Ar įmanoma, kad jis gyvas?

— Esu tikras, kad nežinau.

— Nežinai?

— Ar grįžtame prie melų ir melagių? — Azdra’ikis pasisuko į jį veidu — visiškai ta pati figūra iš jo košmarų ar iš jo pranašiškų vizijų, jis nesuprato. — Ne aš, ne aš, jūsų šviesybe žmogau. Ar tu manai, kad aš prieš šitiek metų su tavo šmėkliška gyventoja bendravau… dėl savo karalienės gerovės?

Šmėkla, kuri, jis manė, gal bus pasitraukusi, sujudo jame tarsi besidaužanti gyvatė — aklas pyktis. Jis nuėjo šalin apie tai negalvodamas — palei pelkėtą pakraštį, ir kai neramumas aprimo, o kvėpavimas pasidarė lygesnis, jis pažvelgė atgal, vėl save valdydamas, perspėtas dėl šmėklos buvimo ir įsitikinęs, kad raibuliai, kuriuos pasiuntė į ežerą, buvo jo paties sukelti.

— Kur aš ją surasiu? — paklausė jis Azdra’ikio.

— Ką surasi?

— Karalienę, žinoma.

— Tu visiškai pamišęs. Ar pulsi ją su šiuo kardu, su mano durklu?

— Taip.

Azdra’ikis išsišiepė, tarsi kaip tik šito būtų laukęs, tarsi sapnas vis dar tęstųsi taip, kaip tęsiasi sapnai — su neišvengiamumo jausmu.

— Aš tave ten nuvesiu, — pasakė Azdra’ikis ir klampodamas per pelkėtą žemę vienam ir kitam iš saviškių paliko savo nurodymus.

Tamašas pasižiūrėjo Elos pusėn. Ji sėdėjo ant Skorės nugaros, Skorė buvo rami lyg nutapytas paveiksliukas. Elos ranka — kur ir buvus, virš veidrodžio, kurį ji nešiojo po savo suknele, ir tada jis pagalvojo…

Galbūt aš turėčiau jai pasakyti, ką aš darau.

Bet ji žino. Ir kol esu jos veidrodyje — aš esu, ar ne? Esu karalienės veidrodyje ir esu Elos veidrodyje, tad, kai ji pasižiūrės, aš būsiu ten…

(Nepasikliauk tuo, sakė šmėkla. Jaunas kvaily. Jos nuogąstavimai gali ją užvaldyti. Dėl tavęs , kvaily. Ji akla ir kurčia tam, ko jos ponia ją mokė. Visiška nelaimė…)

Azdra’ikio ranka, išgąsdindama jį, nusileido jam ant peties, privertė iš arčiau, nei jam patiko, pažvelgti į jo veidą.

— Eik su mumis, — tarė Azdra’ikis. — Parodysiu tau kelią.

— Pas ją?

— Prisiartinsime kiek galima arčiau, kiek tik norėsi arčiau.

Nuogąstaus dėl manęs? — jis sunerimęs klausė savęs. Kada gi aš jai rūpėjau?

Ar teisingai elgiuosi?

Jie žingsniavo ežero pakraščiu, tuo pačiu taku, kuriuo — sapnavo — patraukė Juris, sekdamas paskui trolius. Ir jie nebuvo vieni. Už jų žengė ketvertas iš Azdra’ikio kompanijos — tą jis išsiaiškino žvilgtelėjęs atgal.

Kaip sapne sumirguliavo ežeras, vandens atspindžių blyksniai — visur aplink juos bei virš jų. Žvaigždės dingo, ir žvangtelėdami už jų užsitrenkė vartai.

Buvo taip, lyg nebūtų kur eiti, buvo taip, lyg jis nebūtų bandęs ištrūkti, ir taip, lyg jis nebūtų padaręs nieko blogo, išskyrus tai, kad buvo ten, kur jo brolis tikėjosi išvysti ne jį, bet jiems beeinant tuneliu, Bogdanas užsispyręs laikė Jurį už rankos.

— Skauda, — surėkė Juris, stengdamasis išsisukti laisvėn. Tikrai skaudėjo. Bogdanas gi stipriai jį stumtelėjo.

— Elkis, kaip pridera, — šiurkščiai atsiliepė Bogdanas.

— Elgiuosi! Bet kur mes einame? Mums reikia surasti Tamašą!

— Mums reikia surasti Tamašą, — Bogdanas pamėgdžiojo Jurį ir apsuko jį aplink, kad pasižiūrėtų jam į veidą. — Ar žinai, kur jis yra? Kur jis?

— Aš nežinau, — atsitiktinai tai buvo tiesa, bet dėl to, kaip Bogdanas paklausė, jis nebūtų pasakęs nieko, ką žinojo. — Paleisk mane!

— Ką tu čia darai?

— Aš nežinau, — skambėjo kvailai. — Tiesiog nusprendžiau leistis paskui jus, štai ir viskas!

— Nusprendei leistis paskui mus, — Bogdanas jį krestelėjo. — Juri, tu meluoji. Kur jis?

— Nežinau! Man skauda! Paleisk!

— Paklausyk, ką tau pasakysiu. Jie čia nežaidžia. Čia jie nesupranta berniūkščių, nė vieno tokio neturi, ir jeigu tu ir toliau šitaip elgsiesi, jie tavęs nepaliks. Ar girdi, ką sakau? Nelaikyk šitų žmonių kvailiais. Čia tas neišdega. Jie tave nužudys, ar supranti? Jie nužudys mūsų motiną, tėvą, kiekvieną iš mūsų, jei tik pabandysi žaisti su jais lyg su kokiais kvaileliais… ar supranti mane, jaunėli?

— Aš nežinau, ką tu kartu su jais darai. Kodėl mes nebėgame lauk?

— Pabėgti neįmanoma, įsikalk sau į galvą. Šie žmonės pavojingi. Įžeisk juos, ir jie eis prieš mus. Apgyvendink juos, ir niekas nepajėgs stoti mums skersai kelio. Magijara gali valdyti viską nuo kalnų vakaruose iki upės ir toliau. Goblinų nedomina žmonių valdymas. Mes galime už juos tą padaryti. Mes galime būti jėga, mūsų mažoji Magijara gali tapti svarbia pasaulio vieta, svarbiąja vieta, ir niekas tam netrukdo. Ar girdi? Jie iš tikrųjų nori , kad mums pasisektų.

Juriui neatrodė, kad žodžiai apie galingą Magijarą bei pažadų besilaikančius goblinus skambėtų protingai. Jam nepavyko sugalvoti, ką atsakyti Bogdanui. Jis žinojo, kad per ilgai laukė, kol galbūt ką nors sugalvos, ir Bogdanas prarado kantrybę kalbėtis su tikru vaiku, apsuko jį ir toliau nusitempė tuneliu.

Po to staiga — viskas aplinkui pasikeitė labiau nei atsivėrus durims ar vartams — jie atsidūrė šviesų nutviekstoje menėje, ir tos šviesos plūduriavo visur po arkiniais skliautais iš žalio akmens, kuris pats mirguliavo vandens šešėliais. Juris taip ir išsižiojo, nieko negalėjo padaryti, jis vis dar galvojo, kaip jie čionai pateko, juk jis dar niekad nebuvo matęs ore plūduriuojančių šviesų nei vidurvasario lapų žalumo akmens, nei tokios turtingos ir galingos vietos, kaip ši.

Bet tada jis užsičiaupė, nes iš visų pusių prie jų žengė goblinai, kai kurie nedidesni už jį, kai kurie aukštesni už Bogdaną, tokių buvo mažai, ir visi jie spindėjo spygliuotais šarvais bei ginklais. Jis buvo pasiruošęs tam, kad Bogdanas išsitrauks savo kalaviją ir apgins savo bei jo gyvybę nuo šitų padarų, bet, akivaizdu, buvo ne taip. Tie aiškiausiai buvo Bogdano minėtieji draugai. Bogdanas tepasakė:

— Tai mano jaunesnysis brolis. Jis mano. Nekiškit prie jo savo nagų. Supratot?

Juriui nepatiko goblinų akių žvilgsniai. Visų mažiausiai jis pasitikėjo šnabždesiu už jų nugarų, kai Bogdanas jį skubino per fantastišką menę. Jis buvo girdėjęs taip kalbančius kaimo bernus ir piktus berniūkščius, tokius, kaip jo kitados namie buvę draugai. Jis trūktelėjo norėdamas išsiveržti iš Bogdano gniaužto, norėjo vėl susirasti tunelį ir ištrūkti iš čia, nes Bogdanas buvo beprotis, jei manė, kad šitie yra draugai. Bet Bogdanas prispaudė jį prie sienos šalia raižinio, kuris puikiausiai galėjo būti tikros lelijos šaknys ir lelijos stiebas, besitiesiąs vis aukštyn ir aukštyn.

— Paklausyk, — tarė Bogdanas, pasilenkdamas prie jo, kad įsistebeilytų jam į veidą, bei krestelėdamas jį. — Tu esi saugus, jei darai, ką aš tau sakau. Ar girdi mane? Mes galime čia būti saugūs, tu ir aš, ir Tamašas gali būti čia saugus. Ten, lauke, kariuomenė iki pat pamatų degina Albazą ir Burdigeną, ir visas slėnio pilis, nes tie žmonės buvo kvailiai. Magijarai taip neatsitiks. Mums taip neatsitiks… nes tu neketini pridaryti rūpesčių, tu neerzinsi šitų žmonių. Atsimink tai prieš elgdamasis čia kaip kvailys.

Tarytum su juo dar nieko bloga nebuvo nutikę nė su visais kitais, kuriuos goblinai galėtų sučiupti, išskyrus tai, kad jo brolis, užuot buvęs belaisviu, įsakinėjo goblinams ir kalbėjo apie tai, kad goblinai degina pilis, apie kurias jų senelė pasakojo istorijas, kurias po jos mirties Tamašas perpasakojo jam. Jis galvojo, kad turėtų būti laimingas, jog Bogdanas gyvas, bet jam daug labiau būtų patikę žinoti, kad Bogdanas — tas pats brolis, kokį jis atsiminė.