Кэролайн Черри - Goblinų veidrodis

— Lipk, — liepė jis Karoliui, kai jie nusigavo ant vienintelio lygios žemės lopinėlio. — Jok paskui jį, aš seksiu iš paskos! — nes jis bijojo, kad pėstute nebeužteks laiko, kad nebeliko jokio laiko abejonėms ir svarstymams. Jis pasiėmė nuo balno lanką ir palaikė Karoliui pavadį.

Bet kai jis apsidairė aplinkui, galėjo prisiekti, kad netoli jų stovi vyras — toks realus, kad pirmas jo noras buvo siektelti kalavijo — ginkluotas vyras, kuris nekreipė jokio dėmesio į mirtingojo grasinimą. Pavelas, pagalvojo jis, tačiau jaunas, kurs nuėjo tolyn pro medžių kamienus. Priešais jį, rodės, ėjo moteris, o gal mergaitė, jis negalėjo pasakyti.

Kažin kas drėgnas palietė jo ranką. Per jo koją krepštelėjo nagais.

— Po šimts! — suriko jis prieš pamatydamas, kad tai šuo, ir šuo nuskuodė tolyn nuo jo paskui dvasias, tarsi jie turėtų sekti iš paskos.

— Sek paskui juos į pragarą, — burbtelėjo Nikolajus, nes eidamas paskui dvasias ir kvailą šunį puikiausiai gali ten atsidurti. Karolis stengėsi pataikyti koją į balnakilpę, ponė nenustygo vietoje, jai nesisekė su sveiku protu, kaip suprato Nikolajus, tačiau jis stumtelėjo senąjį į balną ir ėmė vesti, šlykščiai jausdamas, kad eina ne ten, kur žmonės gali patekti be jokio magijos įsikišimo, o be jos iš tenai jau nebėra jokio kelio atgal.

Tylus šnypštimas ir kibirkščių spragsėjimas įsiveržė į pusiaumiegį. Tamašui teko iškęsti sumišimo akimirką; buvo šalia laužo suklostytas į kietą mazgą, pėdos nutirpusios, tuo metu jis nepajėgė prisiminti, prie kokio čia laužo jis sėdįs arba kokia čia šilta ir neįprasta sunkenybė atsišliejusi į jo petį. Tačiau nerimą keliančiai pasitvirtino, kad paskutinė jo prisimenama vieta — goblinų valdoma. Besiveržiančios kibirkštys buvo nepastovus jo vaizduotės paveikslas, naktis aplink juos vis dar buvo gūdi, iš beveik užgesusio po žemėmis laužo kilo dūmai, o arkliai — tiek goblinų, tiek jų pačių arkliai — nerimastingai prunkščiojo kitapus šviesos ribos.

— Labas rytas, — niūriai tarstelėjo Azdra’ikis. — Toks, koks yra, — jis dar pridūrė kažką sava kalba, atrodė, ragindamas saviškius busti ir judintis.

Ela vis dar ilsėjosi ant Tamašo peties — ji buvo pabudusi, bet pernelyg pavargusi, kad judintųsi… ir mąstė (jis skausmingai pajuto), ar nebūtų galima gauti kokių pusryčių, gal kokį puodelį šiltos arbatos, kol laužas dar visai neužgesintas. Ji baisiai norėjo karšto gėrimo, buvo stulbinančiai rami mintydama, kad galbūt ateityje daugiau nebebus jokios progos pasimėgauti tokiais malonumais.

Taigi ji turi gauti arbatos, nusprendė Tamašas; jis atsiprašė jos, pakilo ir pasakė apie tai goblinui, pylusiam ant laužo žemes, kad tas užgestų. Goblinas rūsčiai dėbtelėjo į jį, o jis dėbtelėjo atgal bei visu kūnu įsispraudė tarp jo ir laužo, kol Azdra’ikis įsikišo klausdamas, kas atsitiko.

— Ela nori arbatos.

Skambėjo kvailai, bet reikalaudamas jis jautėsi be galo teisus. Azdra’ikis sunkiai, žmogiškai atsiduso, gūžtelėjo pečiais ir atitraukė aną gobliną į šalį keletui žodžių — taip vienintelė deganti šaka liko nepaliesta.

Taigi Tamašas atsinešė iš savo mantos, kas reikalinga, ir nusvildamas pirštus užvirė vienintelį puodelį arbatos, ogi stovykla tuo metu iro.

— Ačiū, — padėkojo Ela, kai jis atnešė jai puodelį; ji atrodė patenkinta, kad jis tai padarė dėl jos. Iš tiesų kvaila buvo taip daryti, pamanė jis. Bet šįryt tai jiems suteikė jų ritmo pojūtį, kuris, rodės, buvo keistai būtinas, Ela ir pati galėjo tą žinoti, ir tai atvedė jį į ramų, neskubrų susimąstymą, tarsi štai dabar, jau būdamas kitapus ribos, jis turėtų traukti iš atminties prisiminimų nuotrupas, tarsi… tarsi tos nuotrupos būtų ten…

Be jokios ypatingos priežasties jis pagalvojo apie Karolį, kai jis buvo namie, kaip jis imdavosi visko savo mokslininkišku ritmu.. „Greičiau. Greičiau”, — šaukdavo du nenaudėliai berniūkščiai, nekantraujantys atsidurti sode arba upokšnyje, arba bet kur, kur būdavo įtikinę senąjį juos nusivesti per jų dienines pamokas. „Tai koks yra atsakymas?” — klausdavo du niekingi vaikiščiai, nenustygstą ištrūkti iš pamokų ir kuo toliau nuo pilies kambaryje dvokiančių buteliukų bei indų.

Meisteris Karolis sakydavo: „Savu laiku, savu laiku, ša, nurimkit, viskas vyksta tik savu laiku”.

„Netgi magija?” — vienąkart jie paklausė.

Ir Karolis, kaip jam buvo būdinga, sučiaupta burna atsakė:

„Ypač”.

Ypač šįryt, pagalvojo Tamašas, o tuo pat metu karine tvarka iro stovykla, ir po paskutiniu žemės šliūkšniu ugnis pajuodo lyg dangus. Ela gavo savo puodelį arbatos, o jis — šiek tiek laiko sau: jis prisiminė darbo kabinetą pilyje vieną lietingą rytą, kai senasis mažų mažiausiai šimtąjį, o gal tūkstantis pirmąjį kartą pasakė: „Pagalvok apie tai, pagalvok, vaike. Neklausk manęs atsakymo. Net savęs neklausk. Atsakymo nėra nei vienur, nei kitur”.

Apie ką jie kalbėjosi? Ko jis paklausė tą rytą?

Kažko apie debesis ir lietų ar…?

— Ar mūsų raganiški svečiai pasiruošę? — pasirodė Azdra’ikis, kad šito paklaustų, goblinai gi vaikščiojo įvairiausiomis kryptimis — iš tamsybių į tamsybes. Vienas goblinas paskui Azdra’ikį vedėsi Lvi ir Skorę, pabalnotus be jų leidimo; Tamašas, suraukęs antakius, pakilo ir paėmė iš to padaro abu pavadžius, jis pyko ant Azdra’ikio, kad tas juos skubina, pyko, kad tvarkoma jų manta bei jų turtas ir nė kiek tesitariama, kai jis šįryt — jis visai neskuba. Tamašas vis dar nežinojo kodėl. Tai ne šmėkla. Tačiau jis tvirtai nusprendė, kad Azdra’ikis neprivalo jų kompanijoje būti tuo, kuris ką nors įsakinėtų jam daryti arba ko nors iš jo arba jos reikalautų.

O labiausiai ne tuo, kuris verstų pamesti mintį.

— Neskubink jos, — šiurkščiai tarė jis. — Meisteri gobline, neskubink manąs , jei nori mūsų pagalbos.

— Oh, — tarė Azdra’ikis, jo ranka — pridėta ten, kur turėtų būti širdis — jis kaip visada buvo ekstravagantiškas. — O jūs ar galite įsakyti karalienei palūkėti? Štai kur klausimas, tiesa?

Tamašas stovėjo apsiniaukęs, sakydamas sau, kad per paskutines dienas milordas goblinas jam jau iki gyvo kaulo įsikyrėjo, jis kalbėjo sau, kad Azdra’ikis nėra kitoks nei anksčiau ir kad tai dėl baimės, kurią dabar jaučia: jo kūnas ir jo jutimai sakė, jog jau metas saulei tekėti, o žvaigždės vis dar buvo ryškios — štai kas padarė jį ūmų ir šokinėjantį po kiekvieno įžeidimo.

Ir jeigu magija palietė jį per visas šias bemieges dienas ir naktis — dabar ji turi daugiau padaryti, tačiau jis nejautė savyje nieko panašaus į magijos sroves, kurios bėgo per Elos pirštus, nė šalto pasitikėjimo, kurį ji turėjo, kai joje veikė ta jėga — mergiotė, vargiai vyresnė už Jurį. Šį besaulį rytą jis negalėjo užčiuopti savyje tokio pasitikėjimo.

Ar mes kvailiai? — norėjo jos paklausti. Ar mes kvailiai, kad eitume pirmyn, o gal turėčiau tau duoti geresnį patarimą?

Ne, pagalvojo jis tada, ji pagalvojo — netgi ši perskyra šią nenuspėjamą akimirką tapo nebeaiški. Jis išvargino ją ir įsiutino, ir dabar ji norėjo, kad jis patylėtų, ir viskas. „ Užsičiaupk ”, — palinkėjo jam, atlaidžiai. Tad jis nieko nebeklausė, pasistengė nieko nebegalvoti ir palaukė, kol Ela įspraudė puodelį į ryšulį ir įsiropštė į balną.

Tačiau jam lipant ant arklio lyg žaibas trenkė nenugalima paniška baimė, jis klausė savęs, ką jis daro, kodėl tiki Ela, ką čia jodamas kartu su goblinų maištininkų gauja daro vaikinas iš Magijaros. Beprotiška. Jis pamišęs. Visas pasaulis šįryt pamišęs. Jis nesiliovė galvoti: „Stok! Grįžk atgal! Čia ne ta vieta, kur palikdamas namus planavai nuvykti, ne tai, kuo planavai būti. Aš nenoriu šiandien mirti. Šioje tamsybėje”.