Кэролайн Черри - Goblinų veidrodis

Jo nuostabai, dvasia neėmė tuojau pat jo kamuoti. Tamsa tarp jo sulenktų rankų šešėlio buvo tuščia ir patogi, jis tematė

— įsivaizdavo, tuo buvo tikras — skaisčią naktį, blyksčiojančią žvaigždėmis. Neblogas sapnas, nusprendė jis, negrėsmingas sapnas. Jis sunkiai atsiduso ir ėmė įsivaizduoti save bevaikščiojantį pelkėta žeme, kuri kažkodėl rodėsi pažįstama. Jis negalėjo prisiminti, kada jis įgijo tokį prisiminimą, bet jis tikrai manė, kad buvo anksčiau tai matęs, kiekvieną nendrių ir prie jų šaknų žvaigždžių nušviesto vandens detalę ir būtent šią akimirką, būtent šią naktį.

Mėnuo tebuvo tik nuoskėla, apsikabinusi tamsą. Šitą jis pamatė pažvelgęs aukštyn. Ir tada jis išvydo visą ežerą ir tamsias kalvas — tarsi smūgį į širdį.

Ne, pagalvojo jis išsigandęs, norėdamas ištrūkti, nes jis pažino šią pakrantę, šį ežerą — buvo anksčiau sapnavęs šį sapną, tai su apgaule ir žabangomis jį čion atgabeno.

Bet prieš tai, kai galėjo pažvelgti kitur, jo akį patraukė kažkoks judesys: tamsoje pro jį praėjo trolis, vienas trolis ir kitas, ir dar kitas. To buvo gana: jis daugiau nebenorėjo šito matyti. Sapnas ėmė virsti tunelio košmaru, ir galbūt jis labai tinka šiai vietai, tačiau Tamašas labiausiai troško pabusti ir išvis nieko nesapnuoti.

Tada nuo kalvos nusileido blyškus, į šunį panašūs pavidalas. Jis buvo kaip du vandens lašai panašus į Zadnį, ir Tamašas negalėjo suprasti, kodėl jį sapnuoja.

Paskui šunį pasirodė berniukas, taip panašus į Jurį, kad jo širdis suskaudo iš ilgesio. Galbūt jis išstovėjo sekundę ilgiau, nei turėjo, žiūrėdamas, kaip Juris vejasi šunį, o tas — trolius. Tai buvo beprasmiška, visiškai beprasmiška, išskyrus jo pastangas kažkuo sau pažįstamu pakeisti šią siaubingą ežero pakrantę — galbūt jo sapnai bus geriau jo atžvilgiu nusiteikę ir parodys ką nors, ką jis trokšta išvysti. Trys troliai — groteskiškas potepis, šiame netikėtame vaizde buvo užtektinai ir košmaro, ir prisiminimų, kad sukeltų jam nerimą, bet pamačius Jurį, visas atsargumas išlėkė iš jo galvos. Jis netgi, nepaisydamas tamsos bei atšiaurios pakrantės, pabandė Juriui šūktelėti, tačiau, kaip tai nutinka nesukalbamuose sapnuose, jam nepavyko nei garso išgauti, nei bėgti, kai pabandė: nežiūrint jo pastangų, jis nepajėgė judėti greičiau nei žingsniu, tarsi žemė būtų jam priešinusis, tarsi šiame sapne jis nepajėgtų nė kiek greitėliau prisiminti kito žemės lopelio sau po kojomis, kad galėtų greičiau paskubėti — jis negalėjo vienu metu žiūrėti sau po kojų ir į Jurį, ir jis bijojo, kad kiekvienąkart, kai tik jis atitraukdavo savo akis nuo brolio, dar kas nors nepasirodytų.

Jis vis ėjo ir ėjo, o troliai nuėjo toliau, nei buvo saugu: ežeras, kuris — Tamašas žinojo — priklausė goblinams, buvo saugomas, ir trys troliai peržengė tą ribą, jis neabejojo, kad peržengė. Tamašas ėmė baimintis, kur šis sapnas nuves, ir pasakė sau, kad neverta tuo rūpintis, nes jo sapnas buvo nepajėgus kam nors pakenkti, o jis gali ištverti bet kokią baimę, kokią tik sapnas jam suteiks: Juris namie, saugus, lovoje. Jis gi rytoj bus tikrame pavojuje. Tamašas tikėjosi, jog jei tik gali kas nors gera būti iš sapno, jei tik Juris irgi sapnuoja, gal brolis jį išgirstų ir prabustų prisimindamas, kad kalbėjosi su juo, ir šito nepamirštų. Galbūt šis sapnas kaip tik tam ir skirtas. O jei taip, jis nenorėjo sakyti Juriui, kaip bijo arba kokia siaubinga yra ši vieta. Jis paprasčiausiai norėjo pasakyti: „Daryk, kas teisinga, daryk, kas protinga, Juri. Klausykis tėčio ir auk didelis, o jeigu aš negrįžčiau…”

Ne, jis nenorėjo išgąsdinti berniuko. „Turėjau nuotykių”, — jei galėtų, pasakytų. „Sutikau šią mergaitę…”

Ne, ir ne šitaip, Juris pasijuoktų iš jo ir merginų. Ir kaip jis paaiškintų savo šeimai, kas ta Ela?

„… Nemanau, kad mamai ji patiktų.

Tačiau galvoju, kurgi aš dėčiausi be jos? Ir kur ji dėtųsi be manęs? Ji labai drąsi, Juri. Nemanau, kad ji yra kada nors turėjusi draugą, išskyrus Pavelą ir savo ponią, o tai — ne pats geriausias būdas užaugti. Manau…

Manau, man reikia ko nors kaip ji. Ir tau ji tikrai patiks. Jeigu ji būtų tavo amžiaus, karstytųsi medžiais ir bėgiotų lenktynių”.

Dieve, tada jis pamanė, ji — Jurio amžiaus, juk taip? O savo sapne jis pasakė:

„Juri, jei aš parsigausiu namo, aš turėsiu laiko padaryti tam, ko tu norėjai, kad padaryčiau… Aš tikrai padarysiu. Šį kartą…”

Visa tai jis surikiavo savo galvoje norėdamas pasakyti, ir turbūt tai buvo pasakyta. Jis ėjo šalia Jurio lyg kvailelis plepėdamas apie bet ką, kas užeidavo ant seilės. Bet po kiek laiko jis nebegalėjo toliau eiti, jis nežinojo kodėl — tiesiog jis sustojo arba Juris jį aplenkė. Ir Juris nesustodamas ėjo vis tolyn ir tolyn pakrante, kur nubėgo Zadnis, kur buvo nuėję troliai. „Sugrįžk, — jis pabandė pasakyti. — Juri! Grįžk!”

Tačiau Juris nutapnojo per pelkėtą, nendrėmis apvadžiotą pakrantę, kol virto tamsos dalimi.

Po to ežeras nežymiai sumirguliavo, tarsi kas taurėje būtų suteliūškavęs vandenį. Vanduo suteškeno į nendres. Šitoje neperprantamoje tamsybėje sužvangėjo metalas — lyg vartai užsitrenktų, ir jis pabandė paėjėti toliau, tačiau nebepajėgė nė žingsnio žengti, negalėjo sušukti, nepajėgė pasijudinti.

O iš tamsos išbėgo Zadnis, nešė savo sveiką kailį.

„Zadni!” — tyliai šūktelėjo jis, kai šuo bloškėsi pro jį ir aukštyn įkalnėn. Pusiaukelėje Zadnis stabtelėjo ir pabrukęs uodegą dirstelėjo atgal, tarsi galiausiai būtų išgirdęs, bet apsisuko ir vėl pasileido bėgte kalvos viršūnėn, kur pradingo, kaip ir ežeras, kaip pakrantė ir dangus, taip, kaip sapnai ima sklaidytis, padarę savo.

Šitaip, pusiaumiega, jis pamatė kažkokį besiplaikstantį pavidalą. Išgirdo, kaip kažkoks šmėkliškas balsas sako: „Kvaily, tai ne sapnas. Niekada nemanyk, kad viskas čia sapnai”.

Jis atmerkė savo akis į tamsą, kuri nežadėjo jokio ryto ir nepakišo jokios užuominos apie praėjusį laiką arba tą, kur dar ateis. Jam pavyko šiek tiek numigti, tačiau miegas paliko vien tik keliančius susirūpinimą vaizdinius, jis neišvalė iš jo sąmonės košmarų ir nenutraukė vakarykščių bemiegių dienų ir naktų grandinės, kuri nenutrūkdama tęsėsi jam būdraujant. Netgi jo kaulai dabar jautė, lyg per juos eitų kažkokia jėga, nepakankama, kad jį pastiprintų, ir per smarki, kad lengvai kvėpuotųsi. Goblinai, vaikščiojantys sargyboje, spragsintis laužas — visa sruvo per jo būdravimą, visa atsieta nuo bet kokios patirties, kiekvienas prisiminimas lygiai svarbus: sapnai apie namus, sapnai apie šmėklą — tik niekada nebuvo tamsos ribos, po kurios jis galėtų pasakyti „užmigęs” arba „pabudęs”, arba galėtų neabejodamas atskirti praeitį nuo ateities.

Ela suprato tamsą, tvyrojusią aplink juos, ir jis tą žinojo — intymiai. Ela nemiegojo ir jautė jo būdravimą. Viso šito jam buvo per daug. Jis nuleido galvą sau į rankas ir panoro, kad, kas bevyktų, būtų poryt, taip, kad jam nebereiktų praleisti antros tokios nakties kaip ši, nei dienos po kitos nakties, niekada jokios kitos tokios dienos, jei jis mirtų.

Ela jautė pyktį dėl jo nevilties ir dar kažką stipresnio už pyktį. Jis pažvelgė nuo savo rankų aukštyn, norėdamas pamatyti ją palinkusią prie jo, siekiančią jo rankos, bet jis atšlijo pagalvojęs, jog goblinai žiūri, goblinai jau juokėsi iš jų aiškaus flirto, ir štai dabar dėl bejėgiško virpesio, perbėgusio per jo galūnes, kurio jis nenorėjo, kad ji pastebėtų, bet ji pastebėjo, jos akyse jis buvo pažemintas. Ela šmirinėjo šalia jo, o jis sėdėjo ten norėdamas klykti, norėdamas juoktis, verkti… tačiau \i žinojo, kas jam nutiko, žinojo, jog magija neduoda jam ilsėtis, ji niekada neduos jam pailsėti, kol jis nepadarys to, ką magija jam įsakė padaryti — štai kas jį kankino, iki tol Ela šito nesuprato, ir ji bijojo, kad tai nesuvaldomai jame pratrūks.