Кэролайн Черри - Goblinų veidrodis

(Azdra’ikis tvirtina, kad yra mano tarnas. Ką tu manai?)

Jis nuvijo šalin tokias mintis, žiūrėjo, kaip vienas goblinas ant kvadratinės odos skiautės į gabalus pjausto nedidelį išdarinėtą kūnelį, Tamašas nusprendė, kad ši maisto dalis ruošiama jiems, ir iš tikrųjų goblinas atnešė ryšulėlį Elai ir įdėjo jai į ranką.

— Jaunoji ponia, — goblinas nusilenkdamas kreipėsi į ją bei į jį: — Jaunasis pone.

Mandagumas. Manieros. Tiek daug painaus neaiškumo dėl Azdra’ikio ir dėl jo kompanijos aplink jį, per daug prieštaravimų įkandin po nepaaiškinamų dalykų. Šmėkla staiga suliepsnojo visais kaulais ir visais kapų drobulės skutais, ir juo perbėgo šiurpas, baimė bet kuo patikėti.

Bet triušiena buvo nebloga. Maišto — užtektinai, nuo laužo sklido šiluma. Galiausiai vieną akimirką ar dvi jis galėjo užmerkti akis ir įsivaizduoti, kad sugrįžo į savus miškus, į Magijarą. Tačiau aplink vykęs pokalbis nebuvo tas, kurį jis suprastų, o odos gurgždėsys ir žiedų bei papuošalų skimbčiojimas buvo karingas bei keistas.

Jiedu su Ela nesikalbėjo. Rodės, nėra ką pasakyti, kai aplink juos svetimi. Buvo labai panašu, kad ji, kaip ir jis, snūduriuoja, tikriausiai ką nors prisimena arba galvoja.

Tačiau jos ranka ilsėjosi ant po apdaru slypinčio veidrodžio, o jos žvilgsnis nukrypo į rytus.

Jis siektelėjo jos rankos.

— Neliesk, — tarė jis. — Neliesk jo šiąnakt. Palūkėk, — jam buvo baisu, kad ji juo tiki, o jis nežinojo, kodėl turėtų taip galvoti, bet tai, ką ji darė, sukėlė jam siaubą.

Ela nuleido savo ranką į skreitą, sunėrė pirštus ir linktelėjo galva.

(Kvaila neišmanėlė, tarė šmėkla. O galvoja, kad žino. Kad tu kur, vaiki… paklausyk manęs. Paklausyk, kol dar ne per vėlu.)

Jis sumirksėjo, suglumęs pasižiūrėjo į ugnį. Pasiekė Elos rankas ir suėmė jas į savąsias, nesirūpindamas dėl goblinų žvilgsnių ir baksnojimosi alkūnėmis, galvojo: „Dieve, kaip mums išgyventi iki rytojaus, kaip praleisti šią naktį? Kas, jei nebebus jokios aušros?”

Iš tamsos išniro kažkoks goblinas ir kažin ką pašnabždėjo kitam goblinui, priėjo prie Azdra’ikio ir kažką pasakė jam į ausį. Azdra’ikis mostelėjo ranka ir pasiuntė dešimtį ar kiek daugiau iš savo kompanijos, kurie susirinko ginklus ir nusekė paskui atnešusįjį žinią.

— Nieko, — pasakė Azdra’ikis, grakščiai mostelėdamas pirštais.

— Manevras. Karių judėjimas. Įmanoma, kad net mūsiškių.

— Ar esama čia kitų? — Elai tylint paklausė Tamašas.

— Jūs jau matėt.

— Šešėliai dūmuose.

Azdra’ikis kažką pasakė savo kompanijai, ir keli iš jų pakilo bei, iš pašonės susirinkę ginklus, išėjo.

— Nerimą keliantys šešėliai. Karalienės šešėliai. Garantuoju, šiąnakt turėsite sargybinius. Miegokite bent jau tiek pasitikėdami.

— Tavimi, — sviedė jam Ela.

— Mumis, — atsakė Azdra’ikis. — Mumis, kurie nepritarė karalienei. Ne, ir dabar… — Azdra’ikis užbėgo už akių Elos įsiterpimui. — Paklausyk manęs. Vieną naktį, tik šią naktelę tu paklausysi manęs, jaunoji ragana, ir leisi man papasakoti tau istoriją. Buvo laikas, kai mes valdėme šį kraštą, buvo laikas, kai žmonės mus gerbė…

— Kada? — paklausė Ela. — Kada išvis mes jus gerbėme?

— O, seniai. Labai labai seniai, kai seni akmenys dar buvo naujutėliai. Prieš akmeninius kelius ir tvoras. Tuomet žmonės kai kada viešėdavo pas mus, o mes pas juos. Tačiau mes susipykome. Kažkurią dieną… dėl tvorų. Kai kas sako, kad dėl kitko. Bet kad ir kaip ten bebūtų, žuvo žmogus, kaltino gobliną, mes buvome susaistyti pažado — tokie ir esame, — ir kadangi toks buvo mus ir žmones susiejęs pažadas, mes neturėjome pasirinkimo. Mes praradome visą pasaulį. Tikrai, neabejotinai. Nes pernelyg pasitikėjome savo dorybėmis. Per daug apsiėmėme, per aklai pasitikėjome savimi. Ir mums nepasisekė. Tad mes palikome pasaulį… ir paklausyk manęs, jaunoji ragana, prarasti saulę ir mėnulį buvo siaubinga. Mes būtume bet ką pažadėję už galimybę atsiremti į šią žemę koja. Ar gali tai suprasti?

Tamašas suprato. Nepamatęs trolio, nebuvęs girioje ir prieš įsileisdamas savin šmėklą nebūtų supratęs. Laužo šviesa, krisdama ant profilio su plokščia nosimi, atsikišusiais žandikauliais, suteikė jam elegancijos, netgi meilumo — o gal tai baisūs jo matyti vaizdai padarė taip, kad net goblino snukis jo akyse pagražėjo. Tamašas pasijuto esąs patenkintas, kad Azdra’ikis kalbasi su jais, netgi trokštąs pasitikėti balsu, nes balsas buvo gyvas ir skambėjo šiame pasaulyje.

— Po daugelio šimtų metų, — laužui spragsint tyliai tęsė Azdra’ikis, — po tokio ilgo laiko tarpo ragana Mirela perskaitė mūsų akmenis ir mūsų ženklus bei surado mus, o mainais už magiją, kokios iki tol ji negalėjo valdyti, mes ir vėl galėjome vieną naktį per metus pamatyti pasaulį. Žinoma, mes sutikome. Ko mes nebūtume padarę už menkiausią mėnesienos švystelėjimą? Po to — jūs žinot istoriją — jos dukra Ilena irgi atrado kelią pas mus. „Pasodinkite mane į mano motinos vietą”, — maldavo mūsų Ilena ir pasiūlė mums vienerius metus matyti saulę bei mėnulį. Už tai vėlgi — ko mes nebūtume padarę? Tačiau bjauraus sandėrio šita ragana norėjo. Mes žinojome, ką ji ketina daryti. Kai kurie iš mūsų pasisakė už, kai kurie — prieš, bet mūsų karalienė išmintingai pasakė, kad bet koks Ilenos padarytas blogis yra žmogaus pasirinkimas ir žmogaus nusikaltimas: kaip vieno goblino kaltė prakeikė mus, taip šios moters kaltė mus išlaisvins. Taigi ji priėmė raganos pasiūlymą. Mes gavome savo metus, ir ištisus tuos metus — ar galite įsivaizduoti? — mes darėme viską, viską, apie ką nuo pat gimimo buvome svajoję: vaikščiojome saulės šviesoje, matėme spalvas, džiaugėmės kiekvienu kvapu ir apčiuopiamu paviršiumi, kokį tik siūlė pasaulis. Mes buvome laimingi… išskyrus vieną dalyką: nesvarbu mūsų dorybės, nesvarbu mūsų ydos, Ilena ketino mus išsiųsti atgal į tremtį.

(Dorybės, — šmėkla nusijuokė, ir Tamašas viduje pajuto šaltį)

— Taigi karalienė paleido kerus, kad Ilena susilauktų kūdikio. Ilena nenorėjo, bet nepaisant visų jos burtų… visame tame… — Azdra’ikis padarė nežymų gestą, — aš buvau priemonė.

— Tu, — pratarė Ela.

— Taip, — nudelbęs žvilgsnį pasakė Azdra’ikis. — Manimi pasitikėjo. Ir pasakysiu, aš nenorėjau, kad pasitikėtų.

Pyktis, šmėklos tamsa akimirką užgožė laužo šviesą ir kalvos šlaitą, ir žemę, ir visa, kas aplinkui.

— Prasmek tu skradžiai, — išsprūdo iš Tamašo lūpų, jis nurijo visą žodžių srautą, kuris veržėsi iš paskos, sustabdė savo ranką, kuri buvo besitiesianti į Elą bei veidrodį, ir sunėrė abi plaštakas sau tarp kelių, kur jos buvo saugios, iš kur jis nebegalėtų pasiekti to, ko Ela jam neatiduotų.

„Ne, ne, ne”, — kartojo jis sau, nedrįsdamas užmerkti akių, spoksodamas į ugnį, kol šviesa ėmė skaudinti ir deginti, ir jis nebegalėjo savyje matyti tamsos.

— … jis nemiegodamas sapnuoja, — sakė Azdra’ikio balsas, ir Tamašas ant savo rankos pajuto Elos ranką, bepurtančią jį. — Paprasčiausiai niekas neturėtų gulinėti su dvasiomis.

— Aš negulėjau, — jis ištarė pro sukąstus dantis, skaudžiai reaguodamas į tai, kad Ela čia. — Neklausyk jo.

— Arba raganų, — pasakė Azdra’ikis. — Bet galiausiai rytoj viskas pasikeis — vienaip ar kitaip.

— Tu mums kalbėjai apie tai, — tarė Tamašas, jo plaštakos buvo sugniaužtos, — kokia visame tame yra tavoji dalis.