Кэролайн Черри - Goblinų veidrodis

— Nesudariau su ja jokio sandėrio! — tačiau jis pagalvojo apie tai, ką padarė užsimokėdamas bučiniu, kurio ragana buvo paprašiusi, ir apie tai, ko po to jis geidė. Tik trumpomis akimirkomis jis persigalvodavo ir tik po to norėjo susigrąžinti sau savo gyvenimą.

— Paklausyk. Seniai, seniai, žmogau, kai Ilena dar turėjo mirtingą kūną, ji atėjo pas mus. Savaime suprantama, mes ne be nuodėmės…

Buvo verta bent jau karčiai nusijuokti.

— Sakau, mūsų nuodėmės, — Azdra’ikis laikėsi savo, — nelabai kitokios negu jūsų, žmonių. Tarp jūsų vaidai. Ir godumas. Ir nepakanta. Mes praradome savo vietą pasaulyje — mus iš ten išvijo. Jeigu mūsų karalienė imtųsi mums atlyginti — nesvarbu kokiais beprotiškais būdais, — būtų tokių, kurie padarytų bet ką, ko ji pareikalautų. Paklausk manęs šiąnakt, kai turėsime tokiems dalykams laisvo laiko. Gi tuo tarpu, tuo tarpu… nesuteik jaunajai raganai jokios galimybės, jokių tavo aiškiai galingų apžavų teikiamų pramogų…

Tamašas ėmė prieštarauti, bet jam prieš nosį išdygo ilganagis Azdra’ikio pirštas.

— Paklausyk manęs, — tarė Azdra’ikis. — Paklausyk manęs arba prakeik ją ir mus visus. Jei jaunoji ragana, rankose turėdama tą šukę bei kariaudama prieš karalienę, nors kartą pagalvos apie kompromisą, jau geriau jai numirti. Jeigu ji nors akimirką sugaiš kieno kito, o ne saviems interesams, praras viską, ką ji turi ir gali turėti — tai karas, kurį kariauti ją paruošė, tai karas, kurio ji ėmėsi, ir toks yra priešas, prieš kurį ji stovi, ar suvoki tai? Burtai negali būti neryžtingi, burtai negali galvoti širdimi, jie paprasčiausiai turi būti vienintelis atsakymas, kurį ji pajėgia duoti. Jei mums ypač seksis, gal rytoj mes dar turėsime tą šukę, ir saulė gal dar pakils virš šios kalvos. Bet jeigu tu išblaškysi jos jauną ir lengvai sutrikdomą protelį…

Lvi trūkčiojo kitą Tamašo ranką, trinkčiojo jam galva — dar vienas dirgiklis, kurio Tamašas nebepajėgė kantriai pakęsti.

— Jos jaunas ir lengvai sutrikdomas protelis pergudravo tave, milorde goblinai, ji yra ten, kur pati pasirenka būti.

— Argi? Ar tu visiškai tuo tikras?

Dabar, kai Azdra’ikis šitaip pasakė, jis nebebuvo toks įsitikinęs.

— Ten, — tarė Azdra’ikis, kryptelėdamas galva horizonto pusėn. — Ten — galingiausia magija, kokią aš žinau, magija, kuri iki šiol pasaulyje išjudindavo visa, kas vyko. Ką magija bepadarytų šiapus ar anapus, — karalienė meistriškai išsisukinėja, apgaulė ir dukart apgaulė bei klaidinga nuoroda, spustelėjimas ir priešui suteikta galimybė — ar supranti?., atsakomasis dūris ir belaukiantis taikinys, tebus tai jos širdis… — karalienė viską padarė tyčia. Atsipeikėk ir atsikratyk visų priešingų minčių.

— Ar tu esi jos žingsnis… prieš raganas?

— O gal tu. Gal jaunoji ragana. Negali žinoti. Aš negaliu žinoti. Netgi Itresė išdavė savo kūrėją.

— Itresė.

— Ragana Itresė. Mano tvarinys, karalienės… kam žinoti?

— Tavo tvarinys, — iš tos tamsios vietos į jį susirinko pyktis, aistros ir įniršio maišatis dėl to padaro, kuris laikė uždėjęs ant jo peties ranką — jį nukrėtė šiurpas, ir jis suprato, kad tuo pat metu tai šmėkla, moters dvasia, kuri kvailai, taip kvailai pažino šį padarą. Jis negalėjo pasijudinti, jis vargiai galėjo susikaupęs kvėpuoti.

— Tu sakai, tu žinai, — atsakė Azdra’ikis. — Ilena tikrai atsimena.

— Nekalbėk su ja! Po galais, palik mane vieną.

— Taigi tu supranti, ką raganai gali padaryti prasiblaškymas. Ir kiek toli visa tai siekia.

Sekundę Azdra’ikio balsas jam pritilo. Jis įsižiūrėjo į virš kalvų tvyrojusią tamsą ir į slėnį, kur dar degė pražūties gaisrai, blausūs raudonos šviesos blyksniai tamsoje.

— Taip pat neatsitiktina, kad aš čia, — pasakė jis.

— Niekas atsitiktinai neprisiartina taip arti karalienės valdų. Tu ir aš. Gal tavo prielaida, kad nesi karalienės, yra teisinga, o gal ir ne.

— Aš žinau, kieno esu, — pasakė jis staiga pagalvodamas apie senelę lyg apie gryno oro gurkšnį. — Žinau, kas mane pasiuntė.

— Kas? — paklausė Azdra’ikis, jo žvilgsnyje — gyvas ir greitas smalsumas, tačiau, be abejonės, Azdra’ikis iš jo tikėjosi melagingo atsakymo.

— Rytoj manęs paklausk, — trūktelėdamas Tamašas išlaisvino petį. — Mano arklys pavargęs. Turiu darbo.

— Žmogau, — tarė Azdra’ikis, kai jis pradėjo vestis Lvi šalin. Tamašas pasižiūrėjo atgal. — Tai geras patarimas, — pasakė Azdra’ikis.

— Neabejoju tuo, milorde. Turėsiu omenyje.

Jis nusivedė Lvi ten, kur Ela stengėsi pasirūpinti Skore.

— Na, štai, — tarė jis. — Pailsėk, aš pasirūpinsiu jais.

— Ką jis tau įrodinėjo? — paklausė Ela.

— Nieko, — atsakė Tamašas. — Nieko, ko paisyčiau. Eik, prisėsk. Jie čia rengia stovyklą.

— Štai ten yra ežeras, — pasakė Ela, žvelgdama į rytus. — Ten ežeras, dėl kurio derėjosi karalienė. Štai kur aš turiu rytoj eiti.

— Mudu abu turime ten eiti, — pasakė jis, ir pasakė ne iš lojalumo, bet prieštaraudamas tam, kas jame reiškė nenorą bei bijojo šios minties. Aš privalau, mąstė jis. Jei magija atvedė mane čionai, jei senelė buvo tokia, kaip jie sako, ji turi kažką su šituo bendro.

Ir ar būtų ji tiek daug man pasakojusi apie šį kraštą — šitaip, be priežasties? Tai nepanašu į senelę. Ji taip nebūtų elgusis. Jei ji buvo ragana, jeigu mes neturėjome kurią nors dieną čia atsidurti, tai kodėl ji mums pasakodavo?

Bogdanas ir aš — mes abu — čia.

Zadnis vis bėgo tiesiog pirmyn, nuolat tiesiog pirmyn — po viso šio kartu praleisto laiko šuo galėtų nors mažumėlę labiau juo pasitikėti, mąstė Juris, ypač kai jis nė vieno kartelio nepabandė jo sustabdyti. Tačiau mylia po mylios per šią bekraštę girią Zadnis lyg laukinis maudavo nuo jo šalin. Ėmė temti, ir Juris, nieko nebematydamas bei išsekęs, klupinėjo per brūzgynus šūkaudamas: „Zadni, Zadni!” — kartais jis pašaukdavo Karolį arba Nikolajų vildamasis, kad jie gal išgirs ir paseks jam iš paskos.

Tačiau tas niekšas pasirodė ir aplaižė jam skruostus ne anksčiau, nei jis parkrito kniūpsčias ir pristigo jėgų atsikelti.

— Per vėlu tokiems dalykams, — pasakė jis ir ranka sudavė Zadniui. Bet Zadnis jam buvo per greitas, šuo prigulė ant letenų pasidėjęs galvą — ranka nepasiekiamas, stebėdamas jį, kol jis galėjo atgauti kvapą, kol jam paliovė skaudėti šoną ir jis pajėgė pakilti ant savo rankų bei kelių.

Tada Zadnis vėl pabėgo, pradingdamas per brūzgyną.

— Šunie! — jis riktelėjo, buvo užkimęs ir įsiutęs. — Zadni!

Juris išrepečkojo paskui jį rankovėmis kliūdamas už gervuogių krūmokšnių, braudamasis per prieblandą išsidraskė plaukus, susibraižė veidą bei rankas ir išsiropštė į atvirą, akmenuotą kalvos šlaitą, kur, glėbyje laikydamas Zadnį, sėdėjo gauruotas luistas.

— Krukči! — šūktelėjo jis, prisėsdamas ir glostydamas nubrozdintą kelį. Taip nesąžininga, tai Tamašą Zadnis turėjo susekti, čia turėjo būti jo brolis, o jo nebuvo.

Tačiau tarp uolų pasirodė kitas trolis. Ir dar vienas. Jie iššliurpseno lauk ir pritūpė prie pirmojo, o Juris įsispoksojo į juos su baime.

— Krukči? — jis paklausė jau dvejodamas, kuris yra kuris, ir Zadnį laikantis trolis linktelėjo lyg sutikdamas.

— Ateik, surask brolius, — pasakė trolis, — surask brolius.

Tai — mįslė. Ji galinga ir bauginanti, o kitų trolių buvimas įtikino jį, kad jis jų nesupranta, bet troliai buvo visa pagalba, kokią jis štai čia turi, ir jis pamanė, kad net žino jų vardus.