Кэролайн Черри - Goblinų veidrodis

Nerimą kelianti mintis.

— Nebent jūs norėtumėte pakeisti savo nuomonę, — pridūrė Azdra’ikis. — Mes vis dar galime atsitraukti.

— Nežinau, ką laimėtume, — Tamašas jautėsi priverstas mandagiai atsakyti, kai šmėkla arba jo paties baimė rėkia priešingai, ir jis pametė mintį — velniop tą padarą, — bet kažkodėl jis pagavo save bepriduriantį: — Įmanoma, kad karalienė padarys klaidą.

— O, karalienė pridaro daug klaidų. Tik nedaugelis gali jomis pasinaudoti.

— Gal mes pasinaudosime.

— Tą naktį, kai suskilo veidrodis, — nerūpestingai tarė Azdra’ikis, — rytas neišaušo. Ir po to dar dvi dienas. Raganos ir kerėtojai žinojo. Bet pasaulis niekada. Argi ne? Ar jūsų senoliai apie tai kalba?

Tai pavertė jo apskaičiavimus netvarka ir atitiko Elos mąstymo būdą.

— Tu nori pasakyti, kad niekas kitur net nepastebėjo?

— Išskyrus tuos, kurie jos galioje — kaip štai mes, aišku. Ši naktis yra jos rankų darbas. Tai goblinų naktis. Jūs įžengėte į goblinų karalystę. Joje ji turi absoliučią valdžią. Būtų sunku padaryti kitaip, nei ji nori. Ar vis dar šauksi ją į dvikovą?

„Tu klysti, — pamanė Tamašas, pamiršdamas klausimą. — Tu klysti, meisteri gobline. Viena siejasi su visa. Elniai atėjo į mūsų girias. Ir goblinų karalienė visko nevaldo”.

— Čia paskutinė jūsų galimybė, — pasakė Azdra’ikis. — Vėliau… jums nebebus kur trauktis, — su šiais žodžiais Azdra’ikis leidosi tolyn taip staiga, kad Lvi pastėro ir trinktelėjo į Skorę.

Kitą akimirką už kalvos krašto atsivėrė spindintis horizontas. Jis pamiršo, ką kalbėjo. Vos tik jis pamatė tarp kalvų šlaitų žvaigždžių nušviestą vandenį, pamiršo viską, ką buvo sumanęs pasakyti.

Tas ežeras, pagalvojo jis, tiksliai, kiekviena detalė buvo ta pati vieta, kurią jis regėjo sapne.

Goblinai, joję priekyje, ėmė leistis stačiu šlaitu žemyn link pakrantės, fantastiški šešėliai — jie ir jų arkliai — prieš žvaigždžių švytesį, atsispindintį nuo ežero. Jie pasekė šiuo pavyzdžiu norom nenorom, ir kiti goblinai nujojo paskui juos.

— Karalienė žino, kad mes čia, — tarė Ela.

Jis nejuto jokio karalienės buvimo. Akimirką jis nebejuto net vėjo dvelksmo aplink juos ir suabejojo tuo, ką prieš akimirką manė supratęs.

— Tai daryk ką nors, — tarė jis. Staiga skubos jausmas pasidarė nebepakeliamas.

— Dar ne, — atsakė ji.

— Dar ne, dar ne. Štai ši vieta, Ela, štai tas ežeras, štai kur ji gyvena. Šiąnakt aš jį mačiau, buvau anksčiau matęs…

— Viskas čia yra taip, kaip ji nori, — pasakė Ela. — Netgi mudu. Kitaip mes nebūtume galėję čia ateiti.

— Ne! Netikėk tuo! Mes esame čia. Mes čia, nes mes taip nusprendėme, negalvok niekaip kitaip.

Tačiau kalva buvo kaip tik ta kalva, nuo kurios sapne nusileido Juris ir troliai… būtent ta pakrantė, kur jie pradingo, iš kur vėl atlėkė Zadnis, pakraupęs ir vienas vienužis…

Kvaila baimė. Visiška nesąmonė, kad Juris arba Zadnis čia buvo. Tai kažkas tokio, ką jo paties protas iš jo ilgesio galėjo sukurti, štai ir viskas, ir goblinų karalienė čia niekuo dėta.

Tačiau tai reiškė, kad Bogdano vizija gali būti ne kitokia, ir kad nebėra vilties jį surasti. Arba — jam dingtelėjo viena mintis, tik jis nebuvo tikras, ar ta mintis jo paties — jeigu veidrodis gali padaryti, kad bet kas atsitiktų, jei karalienė gali bet ką sužinoti apie jo šeimą — nė vienas iš jų nėra saugus…

Pasitikėjimas apleido jį, kai jie ant to paties kranto trūktelėjo pavadžius ir arkliai, visai negerbią tokių vietų, kur vaidenasi, norėdami atsigerti sumerkė galvas. Tamašas buvo persigandęs dėl savo šeimos, dėl brolio, dėl savo krašto…

Bet vėl įslinko Elos mintys, vėsios lyg tas ežerais priešais juos, per kurio veidrodišką paviršių įsibrovę arkliai toli toli pasiuntė nepagarbius ribulius. Ela nebuvo prie nieko prisirišusi, išskyrus, menkai prie jo — goblinų karalienė pati tuo pasirūpino, bet ne vien karalienė. Jos ponia Izabelė net dėl jos pačios tapatybės nesuteikė jai jokio tikrumo, ir Ela neturėjo nieko, kam goblinų karalienė galėtų grasinti: visa, ką ji turėjo, buvo jos. Ji įsižiūrėjo į tamsą — jos ranka gulėjo virš veidrodžio po jos apdaru, Tamašas jautė jį, tarsi jis gulėtų prie jo širdies, ir tarė, taip tyliai, kad jis vargiai išgirdo:

— Kai aš panorėsiu. Tai mano pasirinkimas. Kai aš panorėsiu. Ir niekam nepavyks to pakeisti.

Ežeras taip puikiai atspindėjo dangų ir mėnulio šukę, kad galva svaigo ieškant materijos ir atspindžio siūlės. Viena buvo kita. Viršus buvo apačia. Apačia buvo viršus. O jungties vieta tarp jų — iliuzijos centras. Ten, kažkas sakė jam, ten ta vieta.

Tai šmėkla galėjo kalbėti. Galbūt Ela. Bet baimė, kuri krustelėjo, kai Azdra’ikis nulipo nuo arklio ir žengė palei tą nendrėtą pakraštį — tikrų tikriausiai buvo šmėklos.

(Išdavystė, sakė ji. Išdavystė. Stebėk jį. Čia galios vieta.)

Išdavystė? — pagalvojo jis. Azdra’ikis tarnauja savo paties padermei. Ar tai išdavystė?

Tamašas nusliuogė nuo Lvi balno ir ketino vestis jį su savimi, bet vienas goblinas pasisiūlė paimti pavadį. Jis jį atidavė į to padaro ranką galvodamas, kad tvariniui, jei čia esama dviveidiškumo, jei jis ketina padaryti ką nors bloga, tam, kad pasiektų savo tikslą, būtų reikėję labai nedaug prievartos. Arba Azdra’ikio žmonės yra maištininkai, arba ištikimiausi savo karalienės valdiniai. O nė vienas goblinas dar nepajudėjo prieš juos.

Tada jis pagalvojo apie tai, ką sakė Azdra’ikis: jo padermė bus tokia, kokius juos padarys veidrodis… kad ir kokius veidrodis juos bepadarytų; ir dar kažkas apie šukę… kad tol, kol ji egzistuoja…

Ela buvo sakiusi, tik jis iki šiol dar nesuprato. Jie buvo karalienės viešpatijoje, taip arti prie absoliučios karalienės valios, kiek ji galėjo juos priverst prisiartinti arba prisivilioti. Jie buvo jos priešai. Jie nešė tai, ko karalienė labiausiai geidė — visai nenorėdama, kad jiems pasisektų. Ir, goblinų karalienės požiūriu, jie buvo čia jai leidus, ėjo į jos rankas: jis pats, Ela, Azdra’ikis, ir visi jie…

Subtilu, oi, kaip subtilu būti čia paklūstant karalienės valiai jos veidrodžio atspindyje ir nesielgti pagal jos norus savajame veidrodyje. Visas pasaulis balansavo ant šios perskyros ašmenų, pavojinga lyg kitas būtinas atodūsis, du beveik vienodi atspindžiai — Elos ranka buvo pakibusi virš veidrodžio, o jis pats…

Jis žengė Azdra’ikio pėdomis, ežero pakrante, su savo kardu prie šono, širdyje pilnas ryžto kovoti prieš karalienę.

Jis įmynė į balą. Vienas batas leido vandenį. Nepagalvojęs jis pasižiūrėjo žemyn į vandenį tarp vilkuodegių šaknų, atspindintį jį bei tamsias nendres, ir kaip tik šį vaizdą jis buvo matęs, tokias pat smulkias ir absurdiškas detales, bet jis sapnavo — būtent tokį pat vaizdą, — o kai sapne jis pakėlė akis…

… pakrantėje jis pastebėjo stebinčiojo jį veidą, šarvuotą figūrą, kurios veidas keitėsi kartu su besimainančiu mėnuliu. Savo sapne jis jo neatpažino, bet, žinoma, ant kranto priešais jį stovėjo Azdra’ikis, Azdra’ikis, kuris tąkart jo sapne ir būtent šią akimirką nusuko nuo jo savo veidą, sukryžiavo rankas ir stovėjo filosofiškai žvelgdamas per ežerą.

— Netikėk ramybe, — tarė Azdra’ikis. — Karalienė nelaukia. Tai jos kerai. Tai jos veidrodis. Mes jame stovime. Klausimas, ar bus čia dar kas nors? Iki šiol mūsų geltonsnapė ragana priima tai, ką mato.