Кэролайн Черри - Goblinų veidrodis

— Ar supranti mane?

— Taip, — atsakė jis, nes nenorėjo, kad jo ranka būtų sulaužyta.

— Eime, — tarė Bogdanas ir nusitempė jį koridoriumi. — Noriu, kad būtum su manimi. Nenoriu jokių nesusipratimų.

— Kas atsitiko Ježiui ir visiems kitiems? — paklausė jis tikėdamasis, jog Bogdanas bent prisimins, kad prie Krukči Strazo atsitiko kažkas bloga.

Bogdanas, nekreipdamas jokio dėmesio į klausimą, trūktelėjo jam už rankos taip stipriai, kad Jurio akys apsiašarojo, ir staiga jis prarado bet kokį norą ką nors pasakoti Bogdanui apie Karolį ir Nikolajų, prie Krukči Strazo ištrūkusius iš goblinų. Juris išsigando, tikrai išsigando, kai Bogdanas nusprendė neatsakyti į jo klausimą apie Ježį ir kitus, kurie buvo Bogdano draugai ir žmonės, kuriems jis vadovavo. Bogdanas nebuvo mylimiausias jo brolis, bet jis niekada šitaip nesielgdavo nė kalbėjo, kad saugu būti kartu su goblinais, kurie pašovė Nikolajų bei stengėsi nužudyti Tamašą ir meisterį Karolį.

Bogdanas nudangino jį toliau per menę ir į kitą salę su plūduriuojančiomis šviesomis bei visur vaikštinėjančiais goblinais. Jis atidavė jį vienam goblinui saugoti, paėjėjo šiek tiek ir skubiai įsakmiu tonu prakalbo su sauja aukštų goblinų, kurie atrodė svarbesni už kitus — visi šarvuoti ir pasišiaušę ginklais.

Juris paskaičiavo galimybę įspirti savo sargybiniui į blauzdą bei laužtis prie durų, bet Bogdanas sakė, nebūk kvailas, o čia, kur menės kai kada buvo be įprastinių durų, tai atrodė geras patarimas, tačiau ne ta prasme, kokią Bogdanas turėjo galvoje: Juris suprato, kad tereikia sulaukti tinkamos progos.

Taigi jis stebėjo tą pasibjaurėtiną reginį, kur jo brolis kalbasi su savo draugeliais goblinais, kai kitas goblinas laiko jį už rankos, ir jis (jis neištvėrė) pažvelgė aukštyn į tą padarą, norėdamas susidaryti apatiniosios goblino veido dalies vaizdą; o švieselės plaukiojo aplink juos lyg jonvabaliai ir būrėsi ten, kur kalbėjosi Bogdanas bei kiti.

Tas veidas — keistas vaizdelis. Bet kai goblinas suvokė, ką jis daro, ir dėbtelėjo į jį, Juriui jis nepatiko.

Jis nugirdo, kad Bogdano grupė kažką kalbasi apie kitus goblinus, jis išgirdo, kad Bogdanas kažką sako apie pažadą leisti jam pačiam susitvarkyti su Tamašu.

Taigi jis paskersakiavo į gobliną, kuris nuožmiai į jį dėbtelėjo, ir nutaisė jam grimasą — geroko dydžio. Goblinui gi aiškiai buvo įsakyta nenukąsti jam galvos, ir jis nieko nepadarė. Viena švieselė apiplaukė aplink goblino petį ir nuplūduriavo šalin prisijungti prie kitų šviesų, kybančių aplink Bogdaną ir kitus, kur koncentravosi visas dėmesys.

Tad Juris susitvardė ir, išlaikydamas ramų veidą, stebėjo, kaip jo brolis išduoda Tamašą, Magijarą ir viską, ir visus, kuriuos pažinojo.

Tai žeidė… žeidė labiau nei bet kas, ką jam kas nors kada yra padaręs. Vaikiščiai tokių dalykų nekrėtė. Tai tik suaugę žmonės daro kažką panašaus, o tas žmogus buvo jo brolis… ir tai padarė jį kažkaip nešvarų bei atsakingą ir absoliučiai beviltiškai bandantį surasti kelią lauk iš šių spąstų bei perspėti žmones, kuriais jis rūpinosi.

„Pavyzdžiui, surasti Tamašą”, — pagalvojo jis. Tamašas buvo vyresnis. Tamašas žinotų, ką reiktų pirmiausia padaryti ir kur eiti.

Juris stovėjo ten, goblino priežiūroje, kol Bogdanas nusprendė jį atsiimti. Bogdanas nusivedė jį toliau mene pro fantastiškas lelijas ir išraižytas žuvis bei pabaisas, kurios tykojo akmenyje, ir sujudusių švieselių uodega stengėsi nuo jų neatsilikti.

— Privalome surasti Tamašą, kol jis dar visko nesugadino, — jiems beeinant pasakė Bogdanas. — Jis kažkur netoliese. Eime! Kvaily!

Jie žingsniavo keistos vandens tamsos koridoriumi, ir Tamašas, būdamas vienas su goblinais bei savo sumaišties pasekmėmis, klausė savęs, ar jis tebėra visiškai sveiko proto. Šiuo metu šmėkla liovėsi jį varginusi viduje — dabar Ilena buvo matoma, atskirai nuo jo, ji ėjo jų priekyje — jis bent manė, kad karts nuo karto, akimirką, kai akys turi mirktelti, gali ją matyti — baisiausiai siaubingos išvaizdos, skarmaluota moters figūra, vieni kaulai ir skiduliai.

— Ilena, — pasakė jis Azdra’ikiui, lyg vieninteliam, kuris galėtų suprasti jo bėdą. — Aš negaliu ja atsikratyti.

— Matau ją, — tarė Azdra’ikis. — Pretenzinga našta. Priekiba.

— Dar daugiau, kad ji kur.

Azdra’ikis elgėsi taip, lyg provokuotų šmėklą, ir Tamašas sudrebėjo, tikėdamasis jos pykčio.

— Ji bijo numirti, — sugriebdamas jam už rankos, prie pat jo ausies tarė Azdra’ikis. — Ir ji numirs, jei tik goblinai vėl paliks žemę. Tokia yra jos ilgo gyvenimo sąlyga. Turėtum dėl šito būti atsargus. Pažadėk jai, kad neketini mūsų ištremti.

Jis tai išgirdo, ir jo širdis dunkstelėjo, tarsi grasinimais jis būtų stumiamas į daug svarbesnį susitarimą, nei jo suglumintas protas šią akimirką galėtų aprėpti.

Ko jis iš manęs nori?

— Šios malonės prašyk iš Elos, — atsakė jis. — Kuo aš čia dėtas?

— Kaip mus prakeikti galinčios jėgos rezidencija? Kaip Ilenos priemonė nusigauti į karalienės menę? Daug kuo. Aš perdaviau jai veidrodžio paslaptį, ir moteris mane kaltina, kad buvo kvailė — ne mano kaltė, sakau aš.

Tamašas stengėsi suprasti Azdra’ikio poziciją. Tačiau netoliese jo pleveno ragana, ten, ant kiekvieno akies mirksnio ribos — tamsus gyvo pykčio sūkurys.

— Tegul bus taip. Nesivaidyk su ja.

— Ai, ne su ja, žmogau, su jos įpėdinėmis. Ten lauke tavo jaunoji ragana, gavusi galimybę…

Per grindis perbėgo virpesys, bet drebėjimas buvo stipresnis už žemės drebėjimą, tai — smūgis jo širdyje. Troškimas, kuris priklausė Elai. Elos vienatvė, triuškinanti išblėsusį šmėklos pyktį. Tai vyko dabar. Tai buvo neišvengiamas pavojus.

— Kas nors, — tarė Azdra’ikis, — patraukė karalienės dėmesį.

— Ela! — jis trūktelėjo savo ranką iš Azdra’ikio gniaužto ir iš karto šalia pėdos pajuto kraštą.

— Kvaily! — Azdra’ikis sugriebė jį, kai kitas virpesys perbėgo per tunelį, priversdamas atspindžius sumirgėti, ir tik įsikišus Azdra’ikio rankai, jis nenukrito.

O tyla, atėjusi paskui, virpėjo, dusino. Jis pasistengė išsivaduoti.

— Raminkis, raminkis, — Azdra’ikis lėtai paleido jo ranką. — Žmogau, čia taip lengvai gali nukristi į kąžką panašaus į mirtį — gali paskęsti karalienės vaizduotėje. Arba visko reikalaujančioje jos valioje, kas, mano nuomone, yra blogiau.

— Elą puola.

— Tikėjaisi, kad ne? Prašiau tavęs, paimk veidrodį. Maldavau tavęs, paimk veidrodį. Dabar — štai dabar tu apsigalvoji. Žmogau, karas pradėtas. Nebėra kaip trauktis iš mūšio. Gerai tai ar blogai, bet veidrodžio šukė priklauso tai geltonsnapei.

— Raganai su savo draugužiu kerėtoju, — pasakė kitas, stovįs visai visai čia pat. Tai jį apstulbino: keli goblinai, atrodo, kalbėjo žmogiškai.

— Su savo draugužiu kerėtoju, — sutiko Azdra’ikis. — Tiesa. To niekada nėra buvę. Tai, kad ji labiau už karalienę jo nori, gali viską pakeisti.

— Ji neturi jokio. Nemanykite, kad…

— Žmogau, tu aidi tuo. Visas veidrodis aidi. Gal manai, mes kurti?

Jį supo goblinai, o Elos esamybės pojūtis perbėgo per jį lyg kūjo smūgiai: trenksmas po trenksmo į jo kaulus. Blankioje, vandeniškoje šviesoje jis matė tik nuožmius, laukiančius veidus, bet staiga — staiga tas esamybės jausmas tapo toks gyvas, kad nebebuvo skirtumo tarp jo ir jos, nebeliko jokios vietos šmėklai, riksmais prieštaraujančiai lauke. Jis įsižiūrėjo į kažką, ko negalėjo matyti savo akimis — į menę… tačiau jam nepavyko pamatyti aiškiai. Ji mirgėjo…