Кэролайн Черри - Goblinų veidrodis

— Tuomet pereik čionai. Daryk, ką tau sakau. Jie nori, kad mes valdytume Magijarą, viešpatautume visame pasaulyje mūsiškėje kalnų pusėje. Tamašai, jie leis mums elgtis, kaip mes panorėsime: vieną karalystę po kitos…

Tamašas papurtė galvą:

— Tu. Čionai.

— Tamašai, ar aš ne vyriausias?

— Vyriausias.

— Ar aš ne geriau už tave išmanau? Sakau tau, ką daryti, broleli.

— Ne, Bogdanai, neklausyk jų. Mes neprivalome perimti jų kalbėsenos. Galime juos sumušti. Ištrauk iš ten Jurį.

— Jis labai savimi pasitiki, — tarė balsas ilčių pilna burna, Tamašo ausims jis ėmė panėšėti į moterišką balsą. — Argi ne?

— Užsičiaupk, — pasakė jis karalienei — Tamašas neabejojo, kad tai buvo karalienė — ir veidrodis sudrebėjo.

— Kerėtojau, — atrėžė goblinų karalienė. — Pereik sieną. Tu gali būti kartu su savo broliais. Gali gauti bet kokį apdovanojimą, kokio tik panorėsi.

— Ne.

— Tamašai, — tarė Bogdanas.

— Jis tavęs neklausys, — pasakė goblinų karalienė. — Jis viską žino.

— Jis paklausys, — atsakė Bogdanas nesąmonių nepripažįstančiu tonu, jo veidrodžio pusė, jam puolant pirmyn, priartėjo, ir Tamašas žengtelėjo per žingsnį atgal: būdamas penkerių jis išmoko atsitraukti, kai Bogdanas kalbėdavo tokiu balsu kaip dabar ir eidavo jo pusėn. Tačiau Tamašo nugara atsitrenkė į šarvuotų goblinų sieną… o kitoje pusėje goblinai laikė Jurį.

— Sulaikykit jį, — tarė Tamašas, pasisukdamas į Azdra’ikį, jis bandė išvengti kovos, kurion veržėsi Bogdanas. — Kibkit į jį.

Tačiau negerai buvo šitaip sakyti. Su metalo žvangesiu Bogdanas išsitraukė savo kalaviją, priversdamas veidrodį suvirpėti.

— Padėk jį į vietą, — vėl atsisukdamas pasakė Tamašas. — Bogdanai, padėk jį…

Bogdanas perskrodė tarp jų buvusį veidrodžio paviršių, ir, sužvangus goblinų plienui, Tamašas atšoko atgal. Abiejose pusėse kardai paliko savo makštis, o Tamašas, tuščiomis rankomis, vis dar stengėsi išvengti Bogdano puolimo.

— Bogdanai, ne!

Antrasis artutėlis mostas, kurio sukeltas vėjas pralėkė jam pro skruostą: Tamašas vėl atšlijo atgal, smarkiai trinktelėjo į goblino ranką… Atremk jo smūgį — tokia buvo desperatiška jo mintis, jis metėsi į atsitraukimą, pakėlė kardą, ir Bogdano geležtė žvangtelėjo į jį su tokiu trenksmu, kad Tamašo riešas net krestelėjo.

— Bogdanai, baik! — suriko jis, tačiau iš už barjero atsklido karalienės juokas, Juris šaukė saugotis. — Bogdanai, jie šito nori, liaukis!

Smūgis po smūgio pylėsi ant Tamašo, ir jis vis atmušinėjo juos. Nė vienas kitas nesikovė. Visi jie stebėjo — viena ir kita veidrodžio pusė, iš Bogdano pusės sklido patyčios.

— Pirmyn, — rėkė goblinai, o Juris šaukė jiems nustoti kautis, bet Tamašas negalėjo prarast atsargumo, kitaip Bogdanas perrėžtų jį pusiau, Bogdano gi smūgiai darėsi vis įnirtingesni ir žūtbūtiniai, per geležtę nuaidėdami į Tamašo kaulus. Žvangesys išūžė jo ausis, skardėjo garsiau už klykiančią, protestuojančią šmėklą, skambėjo garsiau už goblinų balsus ir aidėjo per vandeningas sienas, kurios drebėjo nuo geležčių dūžių.

Kardai susikirto, ir vėl smūgis į smūgį — Tamašas nenorėjo atsitraukti, bet jam nebebuvo kito pasirinkimo. Azdra’ikis šaukė jam patarimus, kurių jis negalėjo išgirsti, Juris spiegė, o jo rankos ir riešai sviro nuo tokio žvanginimo ir daužymo. Išmušk iš jo kalaviją — štai ką jam klykė jo sveikas protas, bet taip padaryti buvo ne lengviau, nei argumentuotai įtikinti Bogdaną, kai ant kortos pastatyta Bogdano garbė.

— Jie šito nori! — šaukė Tamašas vildamasis, jog Bogdanas jau gana nuvargęs, kad jį išgirstų. — Bogdanai, jie laiko Jurį.

— Aš ne kvailys! — suriko Bogdanas. Jo veidas buvo išraudęs nuo pykčio, akys paklaikusios iš įsiūčio. — Tu toks pasiutusiai pasipūtęs, toks baisiai protingas. Manai nežinau, ką judu darėte įsigavę į mūsų kompaniją — tu su Karoliu…?

Jis vargiai beturėjo jėgų ginčytis. Išmušk iš jo ginklą — viskas, apie ką jis pajėgė galvoti, stengdamasis per varginančią gynybą rankoje išlaikyti goblino kardą, kai Azdra’ikio kompanija staugia jam į ausį ir pats Azdra’ikis rėkia patarimus, kurių jis negalėjo išgirsti per ūžesį savo ausyse. Jis tolokai siektelėjo ašmenimis, pabandė su dantytu spygliu užkabinti Bogdano ašmenis, ir jam beveik pavyko, tačiau anksčiau, nei Bogdano jėga vos neišmušė ginklo iš jo saujos, netikusi sankiba iširo. Tamašas vos vos atgavo savo kardą. Goblinai rėkė patarimus. Akimirksniui pažįstama ranka nusileido jam ant peties ir stumtelėjo jį. Azdra’ikis suriko:

— Pulk, kvaily!

— Užsičiaupk! — užriko jis ant Azdra’ikio ir išsisuko nuo Bogdano puolimo.

— Žmogau, jie puola Elą! Mes negalime amžinai jų sulaikyti…

Šitai jis išgirdo, kai stengdamasis atsitraukti užlipo ant kažkieno kojos, o Bogdano kalavijas brūžtelėjo ir nuslydo petimi.

— Nešdinkis man iš kelio, — išdrožė jis. — Bogdanai, liaukis! Bogdanai, dėl dievo meilės, tu klysti… — jis metė stengęsis išgydyti Bogdano teisingumo jausmą. — Tėtis pasakytų…

— Ką? Kad mes visi — kerėtojo išperos?

Smūgis iš viršaus numušė Tamašo geležtę žemyn, Tačiau ir Bogdanas ilso. Jis nebepajėgė pasinaudoti pranašumu. Tamašas stumtelėjo jį petimi atgal ir pasistengė trinktelėti jam su kardo rankena.

Aprūdijęs spyglys iki kraujo drykstelėjo Bogdanui per ranką.

— Po galais tave! — suriko Bogdanas, žiūrėdamas į kraują, ir beprotiškai metėsi į puolimą — kirtis po kirčio.

— Kraštas! — sušuko Azdra’ikis. — Žmogau, žiūrėk, kur statai koją!

Tamašas nebeturėjo daugiau vietos. Goblino stumtelėjimas į nugarą nusviedė jį į Bogdano gynybos zoną, ir Tamašas pasinaudojo rankena bei ašmenų plokštuma, kad išsimuštų laisvėn. Prakaitas bėgo į akis. Visi goblinai rėkė — abi pusės iš karto. Jis antrą kartą žūtbūtinai pabandė pergudrauti Bogdano gynybą ir pats įkliuvo, kardai susikabino, spygliai draskė Bogdano ranką — Tamašas jį sučiupo, jei tik nepaleis, galėtų susilaikyti nenužudys Bogdano bei neleisti, kad jį patį nužudytų, jei tik jis neleis Bogdanui ištrūkti, bet Bogdanas siekė pagriebti jam už gerklės ir vertė jį, įsiutusį dėl skausmo ir pažeminimo, judėti atgal — žingsnis po žingsnio, smarkiai priešinantis. Tamašas žinojo: už jo — kraštas.

— Tu mus abu parversi! — suriko jis Bogdanui. — Mes persiversime per kraštą! Po galais, nedrįsk!

Jo pėda palietė tuštumą. Jis pajuto, kaip juda, ima kristi, ir paleido kardą — nutarė: verčiau šitaip, negu abiem žūti.

Bet kai jis paleido kardą, kažkieno ranka įsikibo į jo ranką. Bogdanas su visu savo svoriu ir abiem kardais nulėkė pro jį — į tuščią erdvę, pro jo ištiestą ranką. Trūktelėjimas už jo kairės rankovės ištempė Tamašą atgal ant tvirtos žemės — visą uždususį, sušalusį ir drebantį nuo galvos iki pat pėdų.

— Bogdanai! — sušuko jis į tą pragarmę tikėdamasis, kad tai magiška vieta, kur jis gal dar surastų jį.

— Jo nebėra! — Azdra’ikis, apkabinęs jį, šaukė jam į ausį. — Žmogau, tu esi čia. Ar girdi mane? Žmogau! Jie mūsų nesustabdys! — Azdra’ikis jį krestelėjo. — Paklausyk manęs! Tu turi galios ką nors padaryti — tai daryk! Išnaudok veidrodį! Laužkis per sieną!

„Viena siejasi su visa”. — visai be priežasties pagalvojo jis. Ir dar labiau nei iš šio, nei iš to bei su nepagrįsta viltimi: „Meisteri Karoli!”