Кэролайн Черри - Goblinų veidrodis

Tačiau eiti pakrante buvo vis taip pat tamsu ir šalta. Juris džiaugėsi matydamas Karolį bei Graciją, ir meisterio Nikolajaus taip pat laukė staigmena, nes goblinai už pavadžio laikė Lvi. Tik porai žodžių Nikolajus užgaišo prie Karolio, vos tik pamatė arklį: jis priėjo prie jo ir apkabino jį per sprandą.

O Juris irgi džiaugėsi Lvi. Bet pamačius, kad ragana, sėdinti ant arklio, atrodo lygiai taip kaip jo brolis ir žvelgia kažkur kitur, jam pasidarė negera.

— Ką jie daro? — jis išsigandęs paklausė Karolio, nes Karolio žvilgsnyje irgi buvo kažkas tokio… meisteris žvelgė į tai, ko Juris negalėjo matyti, klausėsi to, ko jis negalėjo girdėti, ir murmėjo jiems atsakinėdamas… tai buvo dar blogiau.

Bet Karolis bent jau neatrodė draudžiąs klausinėti. Ir Karolis nuslydo nuo Gracijos nugaros, ir viena ranka apkabino jį, šunį jo glėbyje ir viską. Juris sukando dantis, nes tai privertė jį savo gerklėje pajusti gumulą ir vos jo nepravirkdė. Juris tik norėjo, kad Karolis atsakytų į jo klausimą ir nieko tokio jam nedarytų.

Tačiau Karolis vis dar jam neatsakė. Jis tik pasakė:

— Turiu jį. Jam viskas gerai. Jis labai dėl tavęs susirūpinęs.

Tai su Tamašu Karolis kalbėjosi, staiga jis suprato. Pasidarė ir geriau, ir tuo pat metu blogiau.

— Aš žinau, — tarė Karolis, bet jis vis dar kalbėjosi su Tamašu.

— Aš padarysiu. Supratau, — Karolis jį apkabino. — Jis bus čia.

— Kas? — tyliai paklausė Juris, stengdamasis nieko nepertraukti. Tačiau tai apie jį šįkart turėjo kalbėti Karolis, nes jis nieko jam neatsakė.

Po to vis giliau ir giliau turėjo skverbtis virsmas, gilyn į žemę ir į sritis, kur judėjo keisti dalykai, seni dalykai, kuriuos žemės amžiai buvo atmetę. O senelė buvo pasakojusi apie drakonus bei panašius sutvėrimus ir sakiusi, kokie jie šalti ir išdidūs, kaip te niekas niekada nieko jiems nežada, tad jis ir nepažadėjo. Senelė buvo pasakojusi apie akmenis ir ledo tvarinius, kuriais negalima buvo pasitikėti, bet, lėtaeigiai ir atsargūs, žiemą jie išlįsdavo pastūgauti po aukštikalnes, ir jie taip pat turėjo savo vietą pasakų pasaulyje.

Didžiausi bei mažesni ir galiausiai dalykai, kurie nebegalėjo pasikeisti — liko tik sumegzti visus tuos dalykus draugėn, kad viena sietųsi su visa, taip, kaip ir buvo.

Ir pagaliau reikėjo išleisti tai, kas, rodės, šaknimis buvo įaugę į tavo sielą.

Ir įvykdyti teisingumą, kuris nebuvo įvykdytas.

Regėjimas dingo. Tai atsitiko prieš tai, kai jis galėjo sumegzt sugrįžusį atgal Tamašą ir atsiskirti nuo Elos arba nuo žemės. Tai buvo apakimas. Tamsa ir oro stoka. Bet jis tai ištvėrė, suėmė save į rankas, kad ištvertų, ir galiausiai kūnas pasidarė ne toks sunkus ir lengvesnis nešioti. Jis galėjo atsimerkti ir pajudinti savo ranką, ir pasukti galvą į goblinus, kurie stovėjo žiūrėdami ir laukdami savo tremties.

Goblinų karalienė jau buvo pragare su visais kitais savo padarais, pusiau goblinais — šituo jis pasirūpino kartu su pirmučiausiais dalykais. Tačiau jis pažvelgė į Azdra’ikį, į kitus bevardžius goblinus ir nuleido ranką ant Azdra’ikio dovanoto durklo.

— Nieko iš tavęs, — tarė jis, — negausi be papildomų dalykų. Tai su kuo šis kartu?

— Su mano pagalba, — net nevirptelėdamas atsakė Azdra’ikis.

— Kai buvai jaunas ir beginklis kvailelis.

Jis nusijuokė. Negalėjo susilaikyti nesusijuokęs. Ir tikriausiai ši dovana — užkerėta. Tokia ji ir buvo, kai jis ištraukė durklą ir sugrąžino jį Azdra’ikiui bei savojoje rankoje sugavo Azdra’ikio ranką ir pasakė, kad jis turi eiti laukan.

— Ar mes iškeldinami? — jiems beeinant Azdra’ikis primygtinai norėjo sužinoti. — Ar tai — šito sandėrio dalis?

— Aš neminėjau jokio sandėrio.

— Turėtų būti koks nors sandėris.

— Ne, ne, ne, meisteri gobline. Nėra jokio sandėrio. Esi man skolingas, štai taip. Nuo šiol ir vėliau.

— Ne daugiau skolingas nei tu man! Kas išpirko tave laisvėn? Kas ištempė tave iš girios? Kas…?

Bet jie pasiekė duris, ir tai, ką jis buvo matęs veidrodyje, Azdra’ikis galėjo išvysti pats, ir Azdra’ikis pasitraukė šalin, ir stovėjo stebeilydamas į strykčiojančias bei slysčiojančias švieseles.

— O, žmogau, — tarė Azdra’ikis. — Štai tai, ką mūsų seniausieji matė. Ką pasakoja mūsų legendos. Kas gali geriau žinoti, jeigu ne mes?

— Mano senelė, — atsakė jis, staiga susimąstydamas apie senelės šaknis.

Tačiau kažkas sudarkė veidrodišką ežero ramybę, sutrikdė paviršiumi slidinėjusias švieseles, kažkas didelis ir tamsus, kuris išniro ir vėl paniro.

— Kas tai? — šūktelėjo Juris. Bet po akimirkos jis pats suprato, vos tik troliška gaiva suardė vandens paviršių. Ir vėl pradingo.

— Atsargiai! — riktelėjo Karolis, bet Zadnis ėmė pašėlusiai loti, iš visų jėgų stengdamasis ištrūkti, jis tokiu šuoliu metėsi pirmyn, kad išslydo iš Jurio glėbio bei nuo jo grybšnio jam iš paskos.

Tiesiai vandenin Zadnis leidosi, taškydamasis ir lodamas, o vandens paviršių sudarkė ta ir dar kita milžiniška galva.

— Krukči! — sušuko Juris.

Vienas tėkštelėjo per vandenį. Bet jie tai kilo, tai niro taip greitai plaukiodami ratais, kad buvo neįmanoma pasakyti, kur kuris.

— Ką jie daro? — paklausė jis meisterio Karolio.

Nikolajus buvo priėjęs pasižiūrėti, jis murmtelėjo:

— Kraustosi iš proto. Laimingi, reikia manyti.

Ragana, įsisupusi į savo apsiaustą, atėjo pakrante. Goblinai susirinko pasižiūrėti. O iš toliau krantu…

— Tamašas! — tarė Juris. — Ten Tamašas su goblinais!

— Jų ketvertas! — sušuko Nikolajus, tačiau ne goblinus jis skaičiavo. Ežere nardė keturios tamsios galvos, o Zadnis, pirmyn atgal pakrante bėgiodamas, lojo tarsi būtų išprotėjęs.

— Krukčis, — tarė ragana. — Tajnis ir Hazelis.

— Ir Ali’inelis, — pridūrė Karolis. — Šita vieta.

Jų ratas vis siaurėjo ir siaurėjo. Ir ryškus šviesos plotas radosi vandenyje — skaistus lyg saulė. Jų ratas praplatėjo, ir jis vis plėtėsi ir plėtėsi. Troliai — visi vienu kartu paniro jo viduryje.

Tačiau šviesa nesiliovė plitusi, kol nutvieskė visą ežerą, skaistų kaip diena, ir tada tiesiog po jų kojomis nušvito žemė, ir šviesa užsėlino per jų kojas ir aukštyn kalvų šlaitais, ir nuostabios pilies pamatais, kur stovėjo tiesiog už Tamašo ir goblinų.

Šviesa vis plito, kol pasiekė aukščiausių medžių viršūnes ant pačių kalvų keterų, ir tada perėjo tiesiog į dangų, vienu metu iš visų pusių. O ten, kur ji ėmė susilieti, padangės aukštybėse, ryškūs kraštai susiėjo draugėn suspindėdami taip skaisčiai, kad nebegalėjai žiūrėti. Buvo vidurdienis, štai ir viskas. Nakties gal niekad ir nebuvo.

Bet Zadnis stovėjo žvelgdamas į ežerą, karts nuo karto pratrukdamas apstulbusiu lojimu, po to pasileido bėgte, šlapias šlaputėlis, tiesiai prie Tamašo.

Juris išbėgo paskui jį: jis tegalėjo galvoti, kad Zadnis pridarys Tamašui kokių nors rūpesčių. Bet jis sustojo sutrikęs, kai pamatė goblinus, kurie atrodė kažkokie… kitokie. Nelabai pasikeitę, bet gal saulės šviesa juos sutaurino… suteikė jiems truputį paslaptingumo bei magijos, truputį išdykumo, truputį linksmumo. Šių goblinų jis nebūtų bijojęs… pagarbiai? — o, taip. Jis buvo priblokštas.

Tik ne Zadnis. Zadnis šoko ant Tamašo, kol Juris stovėjo spoksodamas su nuostaba bei baime, ir sušlapino, ir supurvino visus dulkėtus Tamašo šarvus.

Bet tai buvo Jurio brolis, nes Tamašas juokėsi, nors ir nuvargęs, jis pasigavo į vieną ranką Zadnį, o kitą ištiesė siūlydamas jam.