Маргарет Штоль - 17 mėnulių

Kami Garcia • Margaret Stohl

17 mėnulių

Iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė

Versta iš:

Kami Garcia & Margareth Stohl

Beautiful Darkness

Little, Brown and Company, New York, 2010

ISBN 978-609-01-0405-7

Copyright © 2010 by Kami Garcia, LLC, and Margaret Stohl, Inc.

All rights reserved. Except as permited under the U. S. Copyright

Act of 1976, no part of this publication may be reproduced, distributed,

or transmitted in any form or by any means, or stored in a database or

retrieval system, without the prior written permission of the publisher.

Viršelio nuotrauka © senlektomyum / shutterstock.com

©Vertimas į lietuvių kalbą, Vilija Vitkūnienė, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Redaktorė Ingrida Daračienė

Korektorė Marijona Treigienė

Viršelio dailininkė Rūta Bijūnė

Maketavo Jurga Morkūnienė

Skiriama

Sarah’ai Burnes, Julie’ai Scheinai, ir Jenniferei Bailey Hunt, dėl kažkokios kvailos priežasties nenorėjusioms, kad jų vardai atsidurtų ant viršelio .

Nesunku atleisti vaikui,

bijančiam tamsos;

tikroji gyvenimo tragedija tada,

kai šviesos baiminasi vyrai.

PLATONAS

• ANKSČIAU •

Mergina kerėtoja

Visada manydavau, kad Pietų Karolinos užkampyje palaidotas, dumbliname Santi upės slėnyje įstrigęs mūsų miestelis yra užmiršto krašto vidury. Tokioje vietoje, kur nieko niekada nevyksta ir niekas niekuomet nepasikeis. Saulė nė nemirktelėjusi patekės taip pat kaip vakar ir pakibs virš Gatlino, nesuteikdama šanso nė menkiausiam vėjeliui. Rytoj priebučiuose vėl sūpuosis kaimynai, jų saldžioje arbatoje it ledo kubeliai tirps karštis, paskalos ir familiarumas; taip būdavo jau daugiau nei šimtą metų. Šių vietų tradicijos tokios tradiciškos, kad net sunku į jas pirštu parodyti. Jos persipynusios su viskuo, ką darome, arba – dar dažniau – su tuo, ko nedarome. Gimei, tuokeisi ar buvai laidojamas – metodistai giedodavo vis tą patį.

Sekmadieniai būdavo skirti bažnyčiai, pirmadieniai – apsipirkti parduotuvėje „Stok ir vok“, vienintelėje bakalėjos krautuvėje mieste. Likusiomis savaitės dienomis mušdavai bimbalą užsikąsdamas pyragu, jei teko laimė gyventi šeimoje, turinčioje tokią šeimininkę kaip mūsų Ama, kasmet apygardos mugėje laiminčią pyragų kepimo konkursą. Senoji panelė Monro, teturinti keturis pirštus, tebemokė kotiljono, tuščias jos baltų pirštinaičių pirštelis plevėsuodavo ore jai grakščiai plaukiant parketu kartu su debiutantėmis. Meibelina Sater salone „Kirpk ir suk“ tebekirpo plaukus, nors būdama jau septyniasdešimties beveik nieko nematė: dabar ji dažnai ant plaukų kirpimo mašinėlės pamiršdavo uždėti apsaugines šukutes ir pakaušyje išrėždavo skunko dryžį. Ar lydavo lietus, ar šviesdavo saulė, Karltonui Itonui niekas nesutrukdydavo atplėšti jūsų laiško prieš jį įteikiant. Jei žinia būdavo bloga, jis ją pranešdavo pats. Verčiau jau išgirsti iš savų.

Mes priklausėme šiam miesteliui – tai buvo jo privalumas ir trūkumas. Jis mus pažinojo kaip nuluptus: kiekvieną colį, kiekvieną ydą, kiekvieną paslaptį, kiekvieną šašelį. Štai kodėl dauguma žmonių niekuomet nesistengė niekur išvažiuoti, o tie, kurie išvažiuodavo, niekuomet nebegrįždavo. Prieš sutikdamas Liną taip ketinau padaryti ir aš – sprukti nepraėjus nė penkioms minutėms po Džeksono vidurinės baigimo. Dingti.

Paskui pamilau merginą kerėtoją.

Ji man parodė, kad po mūsų išsiklaipiusiais šaligatviais verda kitas gyvenimas. Gyvenimas, visą laiką čia viręs matomiausioje vietoje. Linos Gatlinas – tai vieta, kur ne tik šis bei tas vyksta, o dedasi neįtikėtini, antgamtiniai, gyvenimą keičiantys dalykai.

Kartais net atimantys gyvybę.

Kol paprasti žmoneliai įnikę karpė rožių krūmus arba šalikelės daržovių kioske rausėsi po prikirmijusius persikus, nepaprastomis ir stipriomis galiomis apdovanoti šviesieji ir tamsieji kerėtojai grūmėsi amžinoje kovoje – pilietiniame antgamtinių būtybių kare, be jokios vilties, kad bus iškelta balta vėliava. Linos Gatlinas buvo demonų namai, kuriuose daugiau kaip prieš šimtmetį pavojus ir prakeiksmas paženklino jos šeimą. Ir kuo labiau artėjau prie Linos, tuo labiau jos Gatlinas artėjo prie manojo.

Prieš keletą mėnesių tikėjau, kad šiame miestelyje niekas niekuomet nepasikeis. Dabar žinojau geriau ir tetroškau, kad tai būtų tiesa.

Nes tą akimirką, kai pamilau merginą kerėtoją, iškilo pavojus visiems mano mylimiems žmonėms. Lina manė, kad prakeikta tik ji viena, bet ji klydo.

Dabar tai buvo mudviejų prakeiksmas.

• 2.15 •

Amžinasis atilsis

Lietus, varvantis nuo išeiginės juodos Amos skrybėlaitės krašto. Nuogi Linos keliai, grimztantys į klampų purvą prie kapo. Šiurpuliukai ant sprando, atsidūrus taip arti tokios gausios Meikono padermės. Nelabieji – demonai, mintantys miegančių mirtingųjų, kaip aš, prisiminimais ir sapnais. Į nieką visatoje nepanašus garsas, kurį jie sukėlė visai prieš pat aušrą praplėšdami paskutinį juodo dangaus kraštelį ir dingdami. Lyg būtų pulkas juodų varnų, tobulai sinchroniškai pakilusių nuo elektros laidų.

Buvo Meikono laidotuvės.

Prisimenu smulkmenas, lyg vakar matytas, nors kai kuriais vykusiais dalykais apskritai sunku patikėti. Tuo laidotuvės ir sudėtingos. Tikriausiai ir gyvenimas. Svarbias dalis visiškai užblokuoji, bet atsitiktinės, subjektyvios akimirkos persekioja tave, nuolat besisukdamos galvoje.

Įstengiau prisiminti štai ką: Ama žadina mane tamsoje, kad prieš aušrą patektume į „Jo amžinojo atilsio sodą“. Lina, sušalusi ir sukrėsta, trokštanti viską aplink save sušaldyti ir sukrėsti. Tamsa, gaubianti dangų ir pusę aplink kapą stovinčių žmonių, tuos, kurie visai net ne žmonės.

Bet, be viso to, tūnojo dar kažkas, ko neįstengiau prisiminti. Tas kažkas nesitraukė, kirbėjo galvos užkaboriuose. Nuo Linos gimtadienio, jos šešioliktojo mėnulio, nakties, kai mirė Meikonas, stengiausi apie tai negalvoti.

Tik žinojau, kad tą kažką turiu prisiminti.

◈ ◈ ◈

Laidotuvių rytą lauke buvo tamsu nors į akį durk, tik pro debesis į atvirą mano langą retkarčiais blykstelėdavo mėnesiena. Kambaryje buvo labai šalta, bet man tai nerūpėjo. Po Meikono mirties pastarąsias dvi naktis langą palikdavau atvirą, lyg jis turėtų nelauktai pasirodyti mano kambaryje, įsitaisyti sukamojoje kėdėje ir kurį laiką pabūti.

Prisiminiau tą naktį, kai pamačiau jį stovintį prie lango tamsoje. Tuomet ir sužinojau, kas jis toks. Ne vampyras ar, kaip įtarinėjau, kokia kita mitinė būtybė iš knygos, bet tikras demonas. Tas, kuris galėjo misti krauju, bet pasirinko mano sapnus.

Meikonas Melchizedekas Reivenvudas. Čionykščiams jis buvo Senis Reivenvudas, miestelio atsiskyrėlis. O jis buvo Linos dėdė, vienintelis jai atstojęs tėvą.

Rengiausi tamsoje, kai pajutau šiltą timptelėjimą iš vidaus – vadinasi, Lina čia.

Lina?

Lina prakalbo iš mano proto gelmių, iš taip arti, kaip tik įmanoma, ir beveik taip pat toli. Keltingas, mūsų bendravimas mintimis. Slapta kalba, kuria kerėtojai, kaip ji, kalbėdavosi tarpusavyje dar gerokai seniau, nei mano miegamasis atsidūrė į pietus nuo Meisono–Diksono linijos1. Slapta kalba, dėl artumo ir būtinybės atsiradusi dar tais laikais, kai dėl to, kad esi kitoks, galėjai būti sudegintas ant laužo. Kalba, kuria mudu neturėjome kalbėtis, nes aš – mirtingasis. Bet dėl kažkokios nepaaiškinamos priežasties vis dėlto kalbėjomės, ir šia kalba išsakydavome tai, kas neišreiškiama ir neapsakoma žodžiais.